- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- 2-1017-773/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-17606-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mindaugas Šimonis
- Ieškovas
- V. T.
- Atsakovas
- AB „Ūkio bankas“
- Advokatai
- Tomas Jurgelionis, Aušra Veselovaitė
Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Šimonis, sekretoriaujant Renatai Paliokaitei, dalyvaujant ieškovo V. T. atstovui advokato padėjėjui Tomui Jurgelioniui, atsakovo AB „Ūkio bankas“ atstovui pagal įgaliojimą K. Ž. ir atstovei advokatei Aušrai Veselovaitei, nedalyvaujant ieškovui V. T., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovui AB „Ūkio bankas“ dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu (T.1, b.l. 2-9) bei patikslintu ieškiniu (T.1, b.l. 50-58) atsakovui AB „Ūkio bankas“ dėl kredito sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovas teismo prašė: 1) pripažinti AB „Ūkio bankas“ vienašališką 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; 2) pripažinti AB „Ūkio bankas“ vienašališką 2008 m. liepos 9 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. liepos 9 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), nes nėra visų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų. Visų pirma, ieškovo nurodymu, tos aplinkybės, kad atsakovas jau prasidėjus visuotinei pasaulinei krizei per kelis kartus 2008 metais suteikė jam, kaip fiziniam asmeniui, daugiau nei pusės milijono litų kreditą, rodo, jog pats atsakovas elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Be to, ieškovo teigimu, abejonių atsakovo sąžiningumu vienašališkai nutraukiant Kredito sutartis kelia ir sisteminis Kredito sutarčių nuostatų aiškinimas bei analizė. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties 1.4. punkte nustatyta kredito dalinio grąžinimo terminai ir sumos: nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. kas mėnesį po 1000 Lt iki kiekvieno mėnesio 31 dienos; iki 2012 m. gruodžio 31 d. - 222000 Lt. Ieškovo nuomone, sistemiškai aiškinant šią sutarties nuostatą konstatuotina, kad suteikdamas 280000 Lt dydžio kreditą atsakovas nustatė ir atitinkamą šio suteikto kredito grąžinimo tvarką, pagal kurią nežymi suteikto kredito dalis grąžinama nuo 2008 m. vasario 29 d. kas mėnesį iki 2012 m. lapkričio 30 d. ieškovui grąžinant kreditą po 1000 Lt per mėnesį, o pagrindinė ir didžioji suteikto kredito dalis, kurios dydis net 222000 Lt, turės būti grąžinama per mėnesį, t.y. nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Ieškovas pažymėjo, kad tokia sutarties nuostata, kai pagrindinė suteikto kredito dalis privalo būti gražinama tik 2012 m. gruodžio 31 d., suponuoja prielaidą, jog net ir esant įsiskolinimams pagal kredito sutartį, šie įsiskolinimai negali būti laikomi esminiais, nes atsakovas, rengęs ir pateikęs pasirašyti kredito sutartis, pats patvirtino, kad pagrindinis suteiktos paskolos gražinimas turi būti įvykdytas tik 2012 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, akivaizdu, kad nėra visų aplinkybių, numatytų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje, todėl atsakovas negalėjo vienašališkai nutraukti 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties. Ieškovas pabrėžė, kad tuo tarpu analizuojant 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuotina, jog pareiga grąžinti jam atsakovo pagal šią kredito sutartį suteiktą kreditą turėjo atsirasti tik 2013 m. birželio 30 d., nes šioje sutartyje jie nesusitarė dėl suteikto kredito grąžinimo dalimis. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti ir 2008 m. liepos 9 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), nes vienašališko Kredito sutarties nutraukimo dieną jam dar nebuvo suėjusi pareiga pagal šią Kredito sutartį grąžinti kreditą.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Ūkio bankas“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį (T.1, b.l. 63-66) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, ieškovas savalaikiai ir tinkamai buvo informuotas apie tai, jog esant neįvykdytiems skoliniams įsipareigojimams pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bus pradėta skolos išieškojimo procedūra iš įkeisto turto, todėl ieškovui iš esmės pažeidus kredito sutarčių sąlygas jis pagrįstai pradėjo skolos išieškojimą ne ginčo tvarka iš bankui įkeisto turto. Atsakovas nurodė, kad ieškovo argumentai, jog sudarant ginčo sutartis bankas „primetė“ savo sąlygas ir nustatė ieškovui kredito grąžinimo tvarkas yra nepagrįsti, nes sutartys gali būti sudaromos tik laisva sutarties šalių valia, o ieškovas ginčo sutartis pasirašė gera valia ir niekieno neverčiamas. Atsakovas pažymėjo, kad bylos duomenimis įrodyta, jog skolininkas pažeidė prievolės įvykdymo terminus ir įsipareigojimai pagal kredito sutartis nėra įvykdyti, tuo tarpu įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad kredito sutartis pažeidė kreditorius, nepateikta. Atsakovas nurodė ir tai, kad įstatyme yra nustatyta, jog netgi tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir, jei tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą. Tuo tarpu ieškovas 2011 m. balandžio 29 d. raštais buvo įspėtas, jog pažeidė prievolių įvykdymo terminus, jam buvo pranešta apie kreditoriaus valią nutraukti ginčo sutartis, o 2011 m. gegužės 23 d. raštu dar buvo suteiktas papildomas 10 dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams sumokėti, tačiau ieškovas skolos nepadengė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo sutartys nutrauktos rašytiniu kreditoriaus pranešimu nuo jame nurodytos datos ir dėl jame nurodytų pažeidimų, pranešimai ieškovui įteikti, tačiau juos gavęs kreditoriaus nurodytų prievolės įvykdymo trūkumų ieškovas nepašalino, todėl nėra įstatyminių pagrindų pripažinti sutarčių nutraukimą nepagrįstu. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad ieškovas nutarties areštuoti įkeistą turtą neskundė, o šį ieškinį pareiškė po to, kai atsakovas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto ieškovo turto, kas patvirtina, jog ieškovas bet kokiomis priemonėmis siekia išvengti prisiimtų prievolinių įsipareigojimų vykdymo. Atsakovo teigimu, ieškovo reikalavimas prieštarauja tiek imperatyvioms įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms prievolinių įsipareigojimų vykdymą, tiek ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei sutarties laisvės principams.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovas V. T. ir atsakovas AB „Ūkio bankas“ 2008 m. sausio 15 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 280 000 Lt dydžio kreditą (sutarties 1.1 punktas), ieškovas įsipareigojo grąžinti kreditą nustatyta tvarka ir terminais, tačiau ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. kas mėnesį po l 000 Lt iki kiekvieno mėnesio 31 d.; iki 2012 m. gruodžio 31 d. – 222 000 Lt (sutarties 1.4 punktas). Šalys taip pat susitarė, kad ieškovas už naudojimąsi kreditu mokės atsakovui sutarties 1.6 punkte nustatyto dydžio palūkanas iki kiekvieno mėnesio 31 dienos. Šalys Kredito sutarties 1.10.1.1 ir 1.10.1.2 punktais susitarė, kad ieškovas savo prievolių pagal šią sutartį užtikrinimui įkeis jam nuosavybės teise priklausančius du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Pagal Kredito sutarties 1.9 punktą kredito paskirtis: skolos UAB „Vaizga“ pagal 2005 m. spalio 14 d. paskolos sutartį Nr. 05/59 LTL refinansavimui (T. 1, b. l. 22).
Teismas nustatė, kad ieškovas V. T. ir atsakovas AB „Ūkio bankas“ 2008 m. liepos 9 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 300 000 Lt paskolą, o ieškovas įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 30 d. (sutarties 1.1, 1.3 punktai). Šalys susitarė, kad ieškovas už naudojimąsi kreditu mokės atsakovui sutarties 1.6 punkte nustatyto dydžio palūkanas iki kiekvieno mėnesio paskutinės darbo dienos (sutarties 1.4, 1.5 punktai). Šalys šia sutartimi susitarė, kad ieškovas savo prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeis ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą: pirminiu įkeitimu du gyvenamuosius namus, du sandėlius, pirtį, kitus kiemo statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.10.1 punktas). Šalys taip pat susitarė, kas ieškovas įkeis 231,26 kv. m. negyvenamąsias patalpas su 27,33 kv. m ploto bendrojo naudojimo patalpomis, esančias (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.10.2.1 punktas). Šalys Kredito sutarties 1.9 punktu susitarė, kad šio kredito paskirtis: ne daugiau kaip 248 000 Lt – 231,26 kv. m. negyvenamųjų patalpų su 27,33 kv. m ploto bendrojo naudojimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui; ne daugiau kaip 20 000 V. T. vartojamosios paskolos pagal 2008 m. gegužės 12 d. Vartojimo sutartį ir ne daugiau kaip 32 000 Lt vartojamosios paskolos pagal 2008 m. birželio 5 d. Vartojimo sutartį refinansavimui (T. 1, b. l. 12).
Teismas taip pat nustatė, jog atsakovas ieškovą 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. 160-03-190 informavo, kad jo įsiskolinimai pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra 8 180,91 Lt pradelstos paskolos, 6 831,37 Lt nesumokėtų palūkanų ir 742,54 Lt nesumokėtų delspinigių, o pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra 10 275,57 Lt pradelstos paskolos, 8 228,93 Lt nesumokėtų palūkanų ir 1148,46 Lt nesumokėtų delspinigių. Šiuo raštu atsakovas ieškovą įspėjo, kad per dvi savaites nuo šio pranešimo gavimo neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų, bankas bus priverstas minėtas kredito sutartis nutraukti (T. 1, b. l. 74). Atsakovas ieškovą 2011 m. vasario 29 d. raštais Nr. 160-03-815 ir Nr. 160-03-816 informavo apie minėtų kredito sutarčių nutraukimą ir pareikalavo grąžinti suteiktus kreditus, nesumokėtas palūkanas ir delspinigius (T. 1, b. l. 77, 78). Ieškovas V. T. kreipėsi į atsakovą AB „Ūkio bankas“ su 2011 m. gegužės 12 d. pretenzija prašydamas nenutraukti minėtų kredito sutarčių ir apsvarstyti pasiūlymą dėl paskolų modifikavimo, su tikslu jas išsaugoti. Atsakovas 2011 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 160-03-986 atsakydamas į ieškovo pretenziją pasiūlė ieškovui iki 2011 m. birželio 6 d. padengti nurodytus įsiskolinimus, pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) viso 27 406,11 Lt, o pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) viso 22 573,31 Lt, informuojant, kad neįvykdžius paminėtų reikalavimų iki nustatyto termino kredito sutartys bus laikomos nutrauktomis ir bus imtasi įstatymuose nustatytų priemonių dėl skolos išieškojimo (T. 1, b. l. 41, 42). Ieškovas V. T. 2011 m. birželio 9 d. raštu atsakovą informavo apie atliktus dalinius mokėjimus ir prašė vienašališkai nenutraukti kredito sutarčių (T. 1, b. l. 43, 44). Atsakovas AB „Ūkio bankas“ 2011 m. liepos 1 d. raštu Nr. 160-03-1304 ieškovą V. T. informavo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nepriėmė atsakovo pasiūlymų, siekdamas apginti pažeistas savo teises, bankas (atsakovas) nutraukė 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 69).
Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo
CK 6.886 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutartis, yra suformuoti teisminiai precedentai, pagal kuriuos sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tik tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB ,,Vilniaus vandenys” ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovui AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011).
Teismas, vertindamas, ar šalių sudaryta 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra vartojimo kredito sutartis, visų pirma atsižvelgia į tai, kad ieškovas V. T. šią kredito sutartį sudarė skolos UAB „Vaizga“ pagal 2005 m. spalio 14 d. paskolos sutartį Nr. 05/59 LTL refinansavimui (T. 1, b. l. 22). Tai numatyta šios sutarties specialiosios dalies 1.9 punkte, todėl darytina išvada, kad ieškovas sutartį sudarė komerciniais tikslais, o ne savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Pažymėtina, jog tai, kad šios sutarties bendrosios dalies 12.8 punkte nustatyta, jog pagal šią sutartį suteikiamas kreditas bus naudojamas tik šeimos poreikiams tenkinti, kad ji neprieštarauja kredito gavėjo šeimos interesams, sutarties sąlygas aiškinant sistemiškai, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, numatytus specialiojoje dalyje, nepaneigia šios sutarties, kaip sudarytos komerciniais tikslais, pobūdžio (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Teismas, vertindamas, ar šalių sudaryta 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra vartojimo kredito sutartis, visų pirma atsižvelgia į tai, kad ieškovas V. T. šią kredito sutartį visų pirma sudarė 231,26 kv. m. negyvenamųjų patalpų su 27,33 kv. m ploto bendrojo naudojimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui, 52 000 Lt naudoti kitų kredito sutarčių refinansavimui, o didžiąją dalį kredito 248 000 Lt iš 300 000 Lt ieškovas turėjo teisę naudoti tik minėtų negyvenamųjų patalpų įsigijimui, kurias atsakovui įkeitė. Teismas įvertina ir tai, kad ieškovas V. T., atstovaujamas advokato padėjėjo T. Jurgelionio nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurios paneigtų išdėstytas aplinkybes, sudarančias pagrindą vertinti, kad šalių sudarytos ginčo sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, skirtos ieškovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-796-464/2012, išnagrinėtoje pagal skolininko V. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškimą dėl priverstinės skolos išieškojimo iš skolininko V. T., nustatė, kad šalių sudarytą 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pagrindo kvalifikuoti kaip kilusią būtent iš vartojimo teisinių santykių ir ex officio vertinti, ar nagrinėjamos kredito sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos atitinka sąžiningumo kriterijus (CK 6.188 str.). CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Atsižvelgiant į visas šias nustatytas aplinkybes teismas laiko, kad šalių sudaryta 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nėra vartojimo sutartys, todėl ginčo teisiniai santykiai nėra kilę iš vartojimo teisinių santykių ir jiems netaikomos vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios materialinės teisės normos. Atsižvelgiant į šias teismo išvadas teismas ginčo teisiniams santykiams netaiko vartojimo sutartis reglamentuojančias teisės normas, tame tarpe ir sutarčių sąžiningumo kriterijų vertinimą pagal CK 6.188 straipsnį.
Dėl kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo
Ieškovas V. T. ieškiniu prašo pripažinti šalių 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. liepos 9 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą negaliojančiu, nes nebuvo faktinių aplinkybių, kurios pagal CK 6.217 straipsnį sudaro pagrindą nutraukti sutartį, t. y. nebuvo faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ieškovo V. T. atlikti kredito sutarčių pažeidimai vertintini kaip esminiai sutarties pažeidimai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį.
Teismas, tirdamas šią ieškinio dalį, visų pirma nustato materialinės teisės normas, kurios taikytinos kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo vertinimui. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, pažymėjo, kad kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis įmokomis) bei hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka aplinkybių tyrimo reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą negali būti pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).
Teismas nustatė, kad atsakovas AB „Ūkio bankas“ 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. 160-03-190 ieškovui V. T. nustatė dviejų savaičių terminą pažeistoms sutartims įvykdyti, informuodamas, jog įsiskolinimai pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra 8 180,91 Lt pradelstos paskolos, 6 831,37 Lt nesumokėtų palūkanų ir 742,54 Lt nesumokėtų delspinigių, viso 15 754,82 Lt, o pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra 10 275,57 Lt pradelstos paskolos, 8 228,93 Lt nesumokėtų palūkanų ir 1148,46 Lt nesumokėtų delspinigių, viso 19652,96. Bendra ieškovo V. T. pradelstų mokėjimų suma pagal abi kredito sutartis viso buvo 35 407,78 Lt. Minėtu raštu atsakovas ieškovą įspėjo, kad per dvi savaites nuo šio pranešimo gavimo neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų, bankas bus priverstas minėtas kredito sutartis nutraukti jose nustatyta tvarka ir pradėti skolos išieškojimą (T. 1, b. l. 74). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas V. T. per papildomai nustatytą protingą terminą sutarčių neįvykdė: ieškovas 2011 m. balandžio 29 d. buvo skolingas atsakovui pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) viso 24 452,81 Lt, pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 19 261,90 Lt, viso 43 714,71 Lt (T. 1, b. l. 77, 78).
Teismas pažymi, kad atsakovas ieškovą 2011 m. vasario 29 d. raštais Nr. 160-03-815 ir Nr. 160-03-816 informuodamas apie minėtų kredito sutarčių nutraukimą, kaip nutraukimo pagrindą nurodė 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 13.12 – 13.15 punktus bei 2008 m. liepos 9 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 14.1 – 14.4 punktus (T. 1, b. l. 77, 78). Taigi, atsakovas AB „Ūkio bankas“ kredito sutartis nutraukė ne įstatymo dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimų pagrindu, o sutarčių pagrindu, ieškovui V. T., kaip kredito gavėjui, neįvykdžius prievolių pagal sutartis per atsakovo nustatytą protingą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat įvertina tai, kad atsakovas AB „Ūkio bankas“ kaip kredito davėjas elgdamasis atsakingai ir sąžiningai, atsižvelgdamas į ieškovo V. T. 2011 m. gegužės 16 d. prašymą vienašališkai nenutraukti kredito sutarčių, 2011 m. gegužės 23 d. pakartotinai nustatė protingą terminą iki 2011 m. birželio 6 d. padengti pradelstus mokėjimus ir iki 2011 m. birželio 9 d. raštiškai bankui pateikti pasiūlymus dėl mokėjimo grafikų, ieškovą informuojant, kad neįvykdžius šių reikalavimų iki 2011 m. birželio 9 d. ginčo kredito sutartys bus laikomos nutrauktomis (T. 1, b. l. 41-42), tačiau atsakovas ir per šį terminą įsiskolinimų nepadengė. Kaip matyti iš byloje pateiktų ir ieškovo nenuginčytų įrodymų ieškovo V. T. įsiskolinimai 2011 m. gegužės 23 d. pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 27 406,11 Lt, pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 22 573,31 Lt, bendra įsiskolinimo suma – 49 979,42 Lt (T. 1, b. l. 41). Teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovas V. T. šių įsiskolinimų nepadengė ir per atsakovo pakartotinai nustatytą protingą terminą, todėl atsakovas AB „Ūkio bankas“ kredito sutartis nutraukė nuo 2011 m. birželio 13 d., apie tai ieškovą informuodamas 2011 m. liepos 1 d. raštu Nr. 160-03-1304 (T. 1, b. l. 69).
Teismas pažymi, kad tiek pagal šalių sudarytos 2008 m. sausio 15 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 13.12 punktą, tiek pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 14.1 punktą atsakovas AB „Ūkio bankas“, kaip bankas, suteikęs kreditą, turi teisę vienašališkai ne ginčo tvarka, nesikreipiant į teismą, nutraukti kredito sutartį inter alia sutarties vykdymo metu iškilus grėsmei, kad kreditas nebus laiku grąžintas, o taip pat esant bent vienai iš šių aplinkybių: kredito gavėjui pradelsus bet kurį mokėjimą ar jo dalį pagal sutartį, nevykdant ar netinkamai vykdant kitas sutarties sąlygas ar įsipareigojimus, kredito gavėjui, asmenims, pateikusiems užtikrinimo priemones, nevykdant ar netinkamai vykdant kitas su banku sudarytas sutartis, pablogėjus kredito gavėjo finansinei būklei lyginant su sutarties pasirašymo metu buvusia (T. 1, b. l. 19, 29, 30). Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas V. T. 2011 m. 2011 m. vasario 3 d. bankui buvo pradelsęs 35 407,78 Lt mokėjimų pagal kredito sutartis, 2011 m. balandžio 29 d. – 43 714,71 Lt, 2011 m. gegužės 23 d. – 49 979,42 Lt, pradelstų mokėjimų suma pastoviai augo, ieškovas V. T., kaip kredito gavėjas, skolinių įsipareigojimų per nustatytą protingą terminą neįvykdė, sprendžia, kad atsakovas AB „Ūkio bankas“ visiškai pagrįstai nutraukė su ieškovu sudarytas kredito sutartis ir pripažinti šį vienašališką sutarčių nutraukimą negaliojančiu nėra pagrindo (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).
Teismas pažymi, kad ieškovas V. T., atstovaujamas advokato padėjėjo T. Jurgelionio, teismo proceso metu neginčijo aplinkybių dėl įsipareigojimų pagal kredito sutartis netinkamo vykdymo, rašytiniais įrodymai įrodinėjo, kad dalį įsipareigojimų vykdė (T. 1, b. l. 136-179), 2012 m. kovo 26 d. į ieškovo V. T. sąskaitą AB „Ūkio bankas“ UAB „Landara“ pervedė 10 520,01 Lt nuomą pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, be to, pagrindines skolos sumas pagal sutartis ieškovas buvo įsipareigojęs grąžinti sutarčių galiojimo pabaigoje: pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. gruodžio 31 d. 222 000 Lt, o pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kredito grąžinimo galutinis terminas 2013 m. birželio 30 d. Teismas pažymi, kad šios kredito sutarčių sąlygos dėl galutinių kredito dalių grąžinimo terminų nepaneigia ieškovo V. T. netinkamo įsipareigojimų vykdymo ir nekeičia teismo padarytų išvadų dėl kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo, nes kaip nurodyta atsakovo AB „Ūkio bankas“ 2011 m. gegužės 23 d. rašte ieškovas V. T. pagal 2008 m. sausio 15 d. kredito sutartį Nr. KR04-20/07 kredito nemokėjo nuo 2010 m. gegužės 1 d., palūkanos buvo nemokamos nuo 2010 m. lapkričio 30 d., pagal 2008 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. KR04-390/08 kreditas nemokamas nuo 2010 m. balandžio 1 d., o palūkanos buvo nemokamos nuo 2011 m. vasario 28 d., todėl įvertinus aukščiau nurodytą įsiskolinimo sumą, įsiskolinimo didėjimą, ir tai, kad dalis kredito įsipareigojimų buvo skirti kitiems kreditams refinansuoti, o taip pat atsižvelgus į ieškovo V. T. elgesį netinkamai vykdant įsipareigojimus, atsakovas AB „Ūkio bankas“ pagrįstai gynė savo, kaip kreditoriaus teises vienašališkai nutraukdamas kredito sutartis ir nukreipdamas skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CPK 558 straipsnio 1 dalis, CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į visas teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas ieškovo V. T. ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ieškinį visiškai atmetus iš ieškovo V. T. atsakovui AB „Ūkio bankas“ priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas AB „Ūkio bankas“ už advokato pagalbą jį atstovavusiai advokatei A. Veselovaitei 2012 m. sausio 30 d. sumokėjo 3500 Lt (T. 1, b. l. 126).
Teismas, spręsdamas, ar atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota darbo vieta; 5) turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) kitas svarbias aplinkybes. Pagal šių rekomendacijų 8 punktą už advokato ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį surašymą rekomenduojama maksimaliai priteisti 3 minimalias mėnesines algas arba 2400 Lt (3 X 800 Lt), už vieną atstovavimo valandą teisme 0,15 minimalios mėnesinės algos arba 120 Lt (800 Lt X 0,15), už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) – 96 Lt (800 X 0,12).
Teismas atsižvelgia į tai, kad advokatė A. Veselovaitė atsakovo AB „Ūkio bankas“ vardu surašė procesinius dokumentus – atsiliepimą į patikslintą ieškinį (T. 1, b. l. 63-66), prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (T. 1, b. l. 125), atstovavo atsakovą 2012 m. vasario 29 d. ir 2012 m. kovo 28 d. teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 4 valandas 5 min., todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir minėtas rekomendacijas maksimali priteistina šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma būtų 2400 Lt už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 96 Lt už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą ir 490 Lt už atstovavimą teismo posėdžiuose, viso 2986 Lt. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad civilinė byla tiek savo faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme nėra paprasta, ginčo teisinių santykių vertinimas teismų praktikoje nėra nusistovėjęs, ginčo santykiai yra susiję su ilgalaikiais šalių kreditoriniais įsipareigojimais, atsakovas yra kredito įstaiga, veikianti padidintos rizikos sąlygomis, todėl advokatų paslaugos yra brangios, be to, įvertinus abiejų nutrauktų kredito sutarčių bendrą sumą laikytina, kad ginčo išsprendimas yra susijęs su dideliais finansiniais įsipareigojimais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 11 punktu teismas sprendžia iš ieškovo V. T. atsakovui AB „Ūkio bankas“ priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokant už advokato teisinę pagalbą, nes taip būtų užtikrintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų įgyvendinimas atsakovo AB „Ūkio bankas“ civilinėje byloje, kurioje kredito gavėjas pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį, atžvilgiu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Valstybė patyrė 24,33 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 3 straipsnio 1 dalimi, 96, 98 straipsniais, 263–270 straipsniais, 307 straipsniu teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB „Ūkio bankas“, kodas 112020136, naudai 3500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 24,33 Lt (dvidešimt keturis litus trisdešimt tris centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.