Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-08-05 · Civilinė byla Nr. 2-857/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-05
Bylos Nr.
2-857/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės
Kategorijos
  • 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-857/2010Procesinio sprendimo kategorijos:122.1; 121.3; 121.17 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutarties, kuria nustatytas ieškinio trūkumas, civilinėje byloje Nr. 2-5389-258/2010 pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas L. B. pareiškė ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartimi nustatė ieškovui L. B. terminą ieškinio trūkumui pašalinti. Nutartyje nurodyta, kad ieškovas pateikė ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo. Šios rūšies žalos atlyginimo institutas inter alia lemia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, jog žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be atitinkamos valstybės institucijos dokumento, kuriuo konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų, ieškinys negali būti nagrinėjamas, todėl ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumui pašalinti. Teismas nurodė, kad nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Ieškovas L. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nustatyti parengiamojo teismo posėdžio vietą, datą ir laiką bei pranešti apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims. Skunde nurodyta :

1. Teismas ydingai vadovavosi CPK 84 straipsniu, nes nurodė tik vieną ieškinio trūkumą – atitinkamos valstybės institucijos dokumento, kuriuo konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir dėl tokių veiksmų atsirado žala, nebuvimą.

2. Teismas pažeidė ieškinio priėmimo terminą, nes nutartį surašė po 20 dienų, taip pat padarė pažeidimą nustatydamas terminą pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus.

3. Ieškovas jo teises pažeidžiančius veiksmus skundė įvairioms institucijoms, tačiau iš jų negavo jokių atsakymų. Teismas neteisėtai ieškovui perkėlė valstybės institucijų, pareigūnų pareigų nevykdymo atsakomybę. Įstatymas numato ieškovui teisę į žalos atlyginimą. Nutartyje nėra teisėtų teismo išvados motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi apeliacinio apskundimo objektu yra ne visos pirmosios instancijos teismo nutartys (CPK 334 str. 1 d.). Apeliacinio (atskirojo) skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą (CPK 315 str. 1 d., 338 str.). Vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas.

Pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą pašalinti ieškinio trūkumą - pateikti atitinkamos valstybės institucijos dokumentą, kuriuo konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu (b. l. 50-51). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 115 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai numatyta, jog teismo nutartis dėl procesinio dokumento (ieškinio) trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu (CPK 138 str.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutartis dėl ieškinio trūkumų susijusi su papildomų įrodymų pateikimu. Apeliantas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teismas šiuo atveju be pagrindo nurodė CPK 84 straipsnį, nes šia nutartimi klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidomis, dėl kurių būtų galima teikti atskirąjį skundą (CPK 100 str. 1 d.), nebuvo sprendžiami. Įstatyme numatyta, jog atskiruoju skundu gali būti skundžiama teismo nutartis, kuria asmens pateiktas procesinis dokumentas yra šiam grąžinamas, jeigu konstatuojama, kad teismo nustatytu terminu ir pagal teismo nurodymus nebuvo pašalinti to dokumento trūkumai. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai nurodė, kad nutartis, kuria ieškovas įpareigotas pašalinti ieškinio trūkumus – pateikti papildomus įrodymus, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Kadangi teismo nutartis, priimta procesinio dokumento trūkumų šalinimo klausimu, atskiruoju skundu nėra skundžiama (CPK 115 str. 5 d.), pirmosios instancijos teismas, skundžiamos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodydamas, jog ši teismo nutartis yra skundžiama atskiruoju skundu, pažeidė civilinio proceso įstatymą ir suklaidino apeliantą (ieškovą). Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, motyvuojant tuo, kad nutartis, dėl kurios jis paduotas, negali būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 338 str.). Kadangi nurodytos aplinkybės konstatuojamos apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas, pradėtas pagal ieškovo L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutarties, nutrauktinas (CPK 315 str. 5 d., 338 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apelianto skundo argumentų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šią nuostatą savo nutartyse ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. pvz., 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2008 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-380/2008; 2003 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-244/2003; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-1121/2000). Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai užtikrinti visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (dokumentų formos ir turinio prasme), kurių nesilaikant gali būti nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 138 str., 115 str. 3 d.). Formalūs reikalavimai, įstatymo leidėjo keliami ieškinio turiniui, yra ne daugiau kaip būtina teismo proceso prielaida. Ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas tokiu būdu, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą. Teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas jau paduodamas ieškinį pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir teisę į ieškinio patenkinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-244/2003; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-181/2009).

Kaip jau išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2010 m. kovo 2 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą pašalinti ieškinio trūkumą - pateikti atitinkamos valstybės institucijos dokumentą, kuriuo konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų konstatuotų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų (b. l. 50-51). Taigi pirmosios instancijos teismas jau ieškinio priėmimo stadijoje ėmėsi ieškovo pateiktų įrodymų pakankamumo vertinimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, spręsdamas išimtinai procesinius ieškinio priėmimo klausimus pirmosios instancijos teismas šiuo atveju viršijo CPK normų reglamentuotas ieškinio priėmimo stadijos ribas. Pirmosios instancijos teismo nurodytų konkrečių įrodymų buvimas ar nebuvimas gali būti reikšmingas sprendžiant teisės į ieškovo reikalavimų patenkinimą klausimą, išsamiai ištyrus bylos aplinkybes teisminio bylos nagrinėjimo metu, laikantis rungimosi, žodiškumo ir kitų proceso principų. Tokių įrodymų buvimas ar nebuvimas negali turėti lemiančios reikšmės sprendžiant vien tik procesinius ieškinio priėmimo klausimus, t. y. tiriant ir nustatant, ar ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos. Pažymėtina ir tai, kad teismas klausimus dėl atitinkamų įrodymų buvimo, jų pakankamumo (sąsajumo, leistinumo ir pan.) gali spręsti ir pasirengimo nagrinėti bylą stadijos metu (CPK 226-233 straipsnių nuostatos).

Taigi, nors teisėjų kolegija, vadovaujantis įstatymu neturi įgalinimų apeliacine tvarka nuspręsti dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes skundžiama nutartis negali būti apeliacijos objektu, tačiau laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, neturėjo pagrindo konstatuoti tokį ieškinio trūkumą, koks yra nurodytas 2010 m. kovo 2 d. nutartyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutarties.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisVigintas Višinskis