Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-17 · Administracinė byla Nr. A-756-1209-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-17
Bylos Nr.
A-756-1209-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
V. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-1209/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant atsakovo atstovui R. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui dėl žalos, susijusios su teisėjo atlyginimo dalies nemokėjimu, priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. Č. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu (skundu) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovų – Lietuvos Respublikos ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 327 890,46 Lt įskaitant neišmokėtą 239 360,02 Lt (atsižvelgiant į infliaciją), įpareigoti atsakovą – Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėja. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas pareiškėjai buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teigė, kad Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 274 209,44 Lt ir neišmokėjo 200 172,89 Lt. Manė, kad tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimu, kuriais nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo išvadomis. Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūktų lėšų savo funkcijoms vykdyti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą, nesutiko su pareikštu prašymu ir nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje ekonominės-finansinės ekspertizės išvadose konstatuota, jog 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo tik 2003 metais. Teigė, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2001 m. sausio 1 d. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu suformuota praktika. Pažymėjo, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai. Pabrėžė, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus – teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui ir t.t. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų; šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Teigė, kad teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Taip pat nurodė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis.

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į skundą paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Lietuvos apeliaciniam teismui skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Teismas, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, teigė, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Manė, kad ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 straipsnis) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-01/2007.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjai V. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, žalai atlyginti priteisė 172 6432,4 Lt (su mokesčiais, juos išskaičiuojant vykdymo procese) kaip negautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., atskaičius mokesčius įpareigojo išmokėti 125 875,65 Lt.

Teismas nustatė, jog Konstitucinio Teismo konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai reiškia, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad teisėjo atlyginimo apsauga yra viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, jog nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, nes bylos analogiškos – abejose išnagrinėtas klausimas dėl žalos, padarytos teisėjams neteisėtu atlyginimų sumažinimu, priteisimo. Nurodytoje byloje teisėjų kolegija, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 metais), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime taip pat konstatavo, kad yra visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad šalies ekonominei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismas priteisė neišmokėtą atlyginimą nuo 2003 metų sausio mėnesio, kitą skundo dalį atmetant. Pareiškėjos reikalavimo priteisti nuostolius, atsižvelgdamas į infliaciją, teismas netenkino, kadangi nei atlyginimų mokėjimą teisėjams reglamentuojantys norminiai aktai, nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas atlyginimų nuvertėjimo kompensavimo nenumato. Delspinigių priteisti remiantis teisės aktais pareiškėja neprašė. Reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti pinigines lėšas atlyginimo skirtumo mokėjimui ir reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos apeliaciniam teismui dėl įpareigojimo mokėti ne mažesnį, kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą teismas pripažino nepagrįstu, nes neįsigalioję teisės aktai, kuriais atkuriama padėtis, buvusi iki atlyginimų sumažinimo. Pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismas priteisė 172 432,4 Lt (su mokesčiais) atlyginimo skirtumo, susidariusio laikotarpiu nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d. Nurodė, kad atskaičius mokesčius pareiškėjai išmokėtini 125 875,65 Lt.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja V. Č. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir pareikštą reikalavimą tenkinti visiškai.

Pareiškėja nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, jog esant ne bet kokiai sunkiai ekonominei finansinei situacijai galima mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau situacija turi būti tokia, kad nesumažinus atlyginimų, valstybė negalės toliau vykdyti savo funkcijų. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-611-764/2008 priėmė sprendimą analogiškoje byloje ir priteisė iš atsakovų atlyginimo nepriemoką nuo 2001 m. sausio 1 d., bei įpareigojo mokėti atlyginimą, buvusį iki sumažinimo dienos. Šioje byloje 2008 m. birželio 20 d. teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų pripažinti itin sunkia ekonomine ir finansine padėtimi. Teigia, kad byloje atsakovai neįrodė, jog Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir kad nesumažinus teisėjams atlyginimų, valstybė nebūtų galėjusi vykdyti savo funkcijų. Mano, kad tikroji atlyginimo teisėjams sumažinimo priežastis buvo ta, kad Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams mokėti, ką patvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikimas Vyriausybei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nes teismas privalėjo pats ištirti ir įvertinti visas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios lėmė minėto Vyriausybės nutarimo priėmimą. Pažymi, kad mažinant atlyginimus, teisėjai buvo diskriminuojami ir nebuvo laikomasi proporcingumo principo. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas pripažino, jog laiku neišmokėjus pareiškėjai atlyginimo, jai buvo padarytas nuostolis. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.251 straipsniu, padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Nagrinėjamu atveju yra visos įstatymo numatytos atsakomybės už padarytą žalą sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, pasekmės – žala ir nuostoliai, priežastinis ryšys (Civilinio kodekso 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai), t. y. Vyriausybė priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą, kuris sukėlė teisines pasekmes – nuostolius. Apeliantės nuomone, kaip nuostoliai vertintini ir infliacijos padariniai. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.251 straipsniu, atsakovai privalo atlyginti jos patirtą nuostolį visiškai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną, sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį, kadangi valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Mano, jog iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė bei finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Be to, net pripažinus, kad padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 metais, aptariama priemonė (atlyginimų mažinimas) turėtų būti panaikinama laikantis nustatytos tvarkos, t. y. priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia ir turinčių įstatymų iniciatyvos teisę, ir politinės valios. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje padarytoms išvadoms dėl valstybės ekonominės-finansinės būklės, iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės ir finansinės padėties kriterijų. Tokiu būdu nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 96, 126 straipsnių, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnių nuostatos ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, apie kurio priėmimą pirmosios instancijos teismui buvo žinoma priimant skundžiamą sprendimą. Taigi prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Atsiliepimu į pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Be motyvų ir argumentų, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjos skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, papildomai pažymi, kad tai, jog 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, įrodo ekspertizės, skirtos Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, akto išvados, bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugpjūčio 23 d. nutarime ir 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime padarytos išvados.

Atsiliepime į pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sprendžiant už kokį laikotarpį turėtų būti teisėjams priteisiamas neišmokėtas darbo užmokestis, taikytinos ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, kadangi tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pavyzdžiui 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normos aiškinimo ir taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad tuo metu galioję Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl minėtos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai galima daryti laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija.

Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Teismui ji privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000 m. sausio 1 d.) taikymo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodytas Konstitucijos nuostatas iš esmės pritaikė teisingai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2A-3-2008), remdamasis Lietuvos laisvosios rinkos instituto Ekspertizės dėl ekonominės ir finansinės padėties įvertinimo aktu, konstatavo, jog 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A822-790-2009) suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Minimoje nutartyje Vyriausiasis administracinis teismas taip pat padarė išvadą apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 metų, kuri šiai administracinei bylai yra reikšminga ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliantų argumentai dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties iki ir po 2003 metų, atmetami.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje šios kategorijos byloje yra pasisakęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo priėmimas nėra pagrindas atmesti pareiškėjų reikalavimą. Gi teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies pagal minėtą įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos V. Č. prašymo reikalavimą dėl neišmokėtos teisėjos atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d. priteisimo tenkino iš dalies ir pareiškėjai ginčijamu sprendimu priteisė 172 432,40 Lt (su mokesčiais) atlyginimo skirtumo, susidariusio laikotarpiu nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., t. y. už penkis metus ir du mėnesius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pareiškėjos V. Č. prašyme išdėstytas pagrindinis reikalavimas priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą atlyginimo dalį Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu yra laikytinas prašymo dalyku. Toks pareiškėjos prašymo reikalavimas suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant ginčą netaikytinos pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, reglamentuojančios teisės normos. Reikalavimas priteisti negautą atlyginimo dalį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su atlyginimo dalies nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.

Tokios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikėsi ir kitose šio pobūdžio administracinėse bylose, konstatuodama, kad teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi būtent Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis (pvz., administracinė byla Nr. A822-792-2009; administracinė byla Nr. A143-698-2009; A822-763-2009, A143-1039-2009 ir kt.). Pažymėtina, kad šios normos taikymo klausimas detaliai aptartas ir anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790-2009), kuri iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-P-187-2007) nurodyta, jog šio pobūdžio ginčui spręsti taikytinos Civilinio kodekso šeštos knygos normos, nepagrįstas. Minimoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nesprendė materialinės teisės normų taikymo kilusiam ginčui spręsti klausimų, o tik pasisakė apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės galimumą atstovauti tokiose bylose Valstybei pagal 2001 m. CK 6.273 straipsnio analogiją.

Pasisakydama dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui spręsti, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjai V. Č. neišmokėto darbo užmokesčio dalis priteista ne už trejus metus, o už laikotarpį nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d. (pritaikius Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas), keistina. Teisėjų kolegija dėl anksčiau nurodytų argumentų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles ir atsižvelgiant į pareiškėjos prašyme išdėstytą reikalavimą priteisti jai nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki 2008 m. kovo 1 d. bei į byloje esančius duomenis (Lietuvos Apeliacinio teismo pažymas) apie pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. (pareiškėjos prašymas teisme gautas tik 2008-05-30), ir nesant atsakovo prašymo taikyti DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai priteistina 101 514,52 Lt suma (už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d., neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant pareiškėjai priteistą nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėto atlyginimo dalį atsižvelgiant į infliaciją atmestas pagrįstai, nes infliacija, kaip nuolat kintantis ekonominis procesas, tiesiogiai neįtakoja darbo užmokesčio dydžio.

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu (ši aplinkybė patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295) teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimus įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas ir įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos Apeliacinį teismą toliau mokėti pareiškėjai atlyginimą, ne mažesnį kaip nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Pirmasis reikalavimas yra perteklinis, nes neišmokėtas darbo užmokestis ir yra priteisiamas iš valstybės. Tuo tarpu antrasis reikalavimas prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjai nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Tad minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti: sumažinti pareiškėjai V. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos atlyginimo dalies sumą iki 101 514,52 Lt (vieno šimto vieno tūkstančio penkių šimtų keturiolikos litų penkiasdešimt dviejų centų).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. vykdymą atidėti vieneriems metams.

Pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė ŽalimienėVaida rmonaitė-MaculevičienėVaida Urmonaite Skirgailė Žalimienė