Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-112-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-891-126/2015 pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, 2015 m. rugsėjo 4 d. pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, kuria atsisakė tenkinti ieškovo prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, administracinį teismą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo pobūdis bei teisinis reglamentavimas neleidžia daryti išvados, jog ieškovo iškeltos abejonės dėl PTŽSAĮ 9 str., BPK 97 str. bei Taisyklių 5.3 p., 8 p. neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto principams bei reglamentavimui, sudarytų pagrindą kreiptis į ieškovo nurodytas teismines institucijas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės nėra ir negali būti absoliučios, todėl jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus kitų interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, tai atitinkamai tam asmeniui gali sukelti neigiamas pasekmes, valstybė gali taikyti prievartos priemones, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Dėl nurodytų aplinkybių, valstybės nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia įstatyme nustatyta tvarka, atitinkamiems asmenims gauti informaciją apie sveikatos būklę, o įgaliotoms institucijoms nustatyta pareiga tokią informaciją suteikti.

Apeliacinis skundas atmetamas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Pirmiausia pažymėtina tai, kad, nors apeliantas nenurodo konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su skundžiamame sprendime išdėstytų teisės aktų vertinimu, tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, kad yra skundžiamas visas pirmosios instancijos teismo spendimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog skundžiamą sprendimą priėmęs teismas tinkamai vertino susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmuose nėra pagrindo civilinės atsakomybės sąlygų konstatavimui.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus pirmojo poskyrio vyriausioji tyrėja L. Z. 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Ligoninę dėl pažymos pateikimo. Nurodė, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 178 str. 2 d. ir dėl to, vadovaujantis BPK 97 str., prašo kuo skubiau pateikti informaciją, ar ieškovas yra įrašytas į Ligoninės pacientų registrą. Jei taip, tuomet pateikti duomenis – kada, kokios diagnozės buvo nustatytos (28 b. l.). Atsakydama į šį raštą, Ligoninė 2015 m. kovo 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pirmojo poskyrio vyr. tyrėjai L. Z. išsiuntė raštą, kuriame nurodė, kad D. P. Ligoninėje gydytas 3 kartus: 1996-09-10 – 1997-04-30, dgn.: (duomenys neskelbtini), 1999-02-22 – 1999-03-30, dgn.: (duomenys neskelbtini), 2001-02-23 – 2001-08-29, dgn.: (duomenys neskelbtini). Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad rašto gavėjas pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą atsako už suteiktų žinių konfidencialumą. Ieškovas mano, kad Ligoninė duomenis apie jo sveikatos būklę ikiteisminio tyrimo subjektui pateikė nepagrįstai, pažeidė konstitucinį tokių duomenų slaptumo principą, dėl ko jis patyrė įvairius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei dėl ko ši sveikatos priežiūros įstaiga privalo atlyginti neturtinę žalą. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors ieškovo D. P. sveikatos duomenys išties yra privataus asmens gyvenimo dalis, tačiau teisė į šių duomenų, kaip ir į privataus asmens gyvenimo, slaptumą, nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiuo klausimu formuojamoje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui; nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT8-N4/2015, Nr. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04-41/04). Faktą, kad asmens teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti, patvirtina ir skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodytų teisės aktų – Tvarkos 2 p., 5 p.; PTŽSAĮ 9 str., 23 d.; BPK 97 str., nuostatos, pagal kurias asmens sveikatos duomenys gali būti teikiami ikiteisminio tyrimo subjektams, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti, kadangi atsakovo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Tokios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės aktų teisėtumo patikrinimo.

Apeliaciniame skunde ieškovas D. P. tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas svarstė šį ieškovo prašymą ir pagrįstai nurodė, kad CPK 3 str. 3 d. numatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Pagal CPK 3 str. 4 d., nagrinėdamas konkrečią bylą nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis; šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto konstitucingumu. Šiuo atveju, kaip jau minėta pirmiau, susiklosčiusį teisinį ginčą reglamentuoja aiškios ir tarpusavyje neprieštaraujančios teisės normos, kurios iš esmės aiškiai apibrėžia atvejus, kada galima teikti kitiems subjektams informaciją apie asmens sveikatą. Negana to, pastarųjų teisės nuostatų, ginančių asmens teisę į privatų gyvenimą, aiškinimą bei atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra įvertinęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris, kaip jau minėta yra pažymėjęs, jog teisė į privatų asmens gyvenimą nėra absoliuti, o pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų (tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo). Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką, privataus gyvenimo teisinė samprata, nors ir siejama su žmogaus teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais, tačiau tuo atveju, jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas). Taigi visos virš aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovo D. P. reikalavimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ar Lietuvos vyriausiąjį teismas dėl teisės aktų teisėtumo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas visiškai pagrįstai ir kitaip šio klausimo spręsti nėra pagrindo ir šiuo metu.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad kreiptis į ieškovo nurodytas teismines institucijas dėl teisės aktų teisėtumo nesudaro pagrindo ir ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog asmenį charakterizuojančios medžiagos rinkimas turėtų būti atliekamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kaip tas yra numatyta siekiant atlikti pašto siuntų poėmį. Pažymėtina, jog apelianto nurodomas pašto siuntų poėmis yra BPK numatyta ir specialiai reglamentuota procesinė prievartos priemonė, kuri gali būti taikoma ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą laikotarpį ir laikantis griežtos tvarkos. Be to, procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant konkrečių procesinėms prievartos priemonėms nustatytų tikslų, vienas kurių yra siekis užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi apelianto nurodomas pašto siuntų poėmis, kuriam atlikti yra būtina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, yra konkretus ikiteisminio tyrimo institutas, kuris taikomas tik esant būtinybei bei tokį procesinį veiksmą pagrindžiantiems duomenimis. Kreipimasis į sveikatos priežiūros įtaigą bei duomenų apie asmens psichinę būklę rinkimas, nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra asmenį charakterizuojančių duomenų rinkimas, kadangi aplinkybė, ar asmuo yra pakaltinamas, yra esminė sprendžiant klausimą ne tik dėl ikiteisminio tyrimo eigos, tačiau ir dėl galimybės asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką. Taigi asmens pakaltinamumas yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kuriuos ikiteisminį tyrimą atliekantis subjektas privalo įvertinti bei nustatyti. Dėl visų šių aplinkybių akivaizdu, kad duomenų apie psichinę asmens būklę rinkimas iš esmės yra privalomas ir reikalingas kiekviename ikiteisminiame tyrime, dėl ko BPK 97 str. tiesiogiai ir imperatyviai įtvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas turi teisę reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Šiuo atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad duomenys apie D. P. sveikatos būklę buvo renkami tik todėl, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio tinkamam atlikimui asmens pakaltinamumo klausimas yra itin reikšmingas.

Dar vienas apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas, žinodamas sunkią D. P. finansinę padėtį, skundžiamu sprendimu nepagrįstai priteisė visą įmanomą žyminio mokesčio sumą, nors apeliantas pirmosios instancijos teismo buvo prašęs atleisti jį nuo žyminio mokesčio arba atidėti jo sumokėjimą. Tačiau ir su tokiu apelianto D. P. reikalavimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliantas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, išties prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio arba atidėti jo mokėjimą. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovui D. P. atidėjo 360 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo, todėl skundžiamu sprendimu ieškinį atmetus ir buvo priteistas 360 Eur žyminis mokestis. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis CPK 84 str. nuostatas. Kartu pabrėžtina ir tai, kad dėl turtinės padėties asmuo, nesant CPK 83 str. 1 d. numatytų atvejų, asmuo visiškai nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleistas negali būti, kadangi CPK 83 str. 3 d. įtvirtina, jog asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas, o prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Šiuo atveju ieškovas tokio prašymo nepateikė, o taip pat nebuvo sumokėjęs nė dalies žyminio mokesčio, dėl ko pirmosios instancijos teismas jo reikalavimą, susijusį su žyminio mokesčio mokėjimu, sprendė vadovaudamasis CPK 84 str. nuostatomis. Be to, pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartyje nurodė, kad ieškovas turi teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau pagal byloje esančius duomenis jis to nepadarė ir jam valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovo valstybei priteisiamas žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi iki procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo (91-92 b. l., CPK 96 str. 2 d.). Kadangi apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė papildomai įrodymų apie savo turtinę padėtį ir sveikatos būklę (74-82 b. l.), daroma išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas CPK 96 str. 5 d. pagrindu sumažinti iš apelianto valstybei už apeliacinio skundo pateikimą priteisiamo žyminio mokesčio dydį 50 procentų iki 180 Eur. Toks žyminio mokesčio dydžio nustatymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįstas ir proporcingas, kadangi apeliantas yra pakankamai jauno amžiaus, riboto darbingumo neturi, pagal bylos duomenis yra nuteistas ribotos trukmės laisvės atėmimo bausme, todėl, jei nebus galimybės dirbti laisvės atėmimo vietoje, apeliantas turės galimybę susirasti darbą bei gauti legalių pajamų ateityje.

Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – duomenis iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Šiaulių tardymo izoliatoriaus bei kt., apie savo sveikatos būklę, kuriais yra grindžiama dalis apeliacinio skundo argumentų. Nors atsakovas nėra aiškiai suformulavęs prašymo priimti į bylą naujus įrodymus ir nurodęs tokio prašymo pagrįstumo kaip to reikalauja teisės aktai (CPK 314 str.), tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad šių duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, jie yra susiję su nagrinėjama byla, o jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis CPK 314 str., priima apeliacinės instancijos teisme pateikiamus naujus rašytinius įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindas nustatyti, kad bylos medžiaga yra nevieša, kadangi reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo slaptumą ir informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą (CPK 10 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) žyminio mokesčio žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.

Pripažinti, kad šios civilinės bylos medžiaga yra nevieša.