- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- I-2725-815/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas V. K. su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų), po 50 Eur už kiekvieną kalinimo dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde remiasi šiais argumentais:
2.1. Paaiškina, kad nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo teises. Teigia, kad be pagrindo Lukiškių TI-K administracija dažnai keitė jo kalinimo kameras.
2.2. Nurodo, kad buvo kankinamas, pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, negalėjo oriai nusiprausti duše, kelis kartus negavo maisto. Be to, jam nesuteikė medicininės pagalbos, nenupirko prekių kalėjimo parduotuvėje, neišmokėjo socialinės išmokos, kuri, pareiškėjo teigimu, jam priklauso pagal vidaus tvarkos taisykles.
2.3. Taip pat reiškia nepasitenkinimą pareigūnų elgesiu, sanitarinių mazgų įrengimu kamerose, išduotų materialinių daiktų kokybe. Pažymi, kad su skundais dėl kalinimo sąlygų yra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau padėtis nepasikeitė.
2.4. Teigia, kad tokiu būdu jis buvo žeminamas, morališkai išgyveno ir patyrė psichologinę traumą, tapo agresyvus, prarado pasitikėjimą žmonėmis.
II
1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 7–16).
Atsiliepimas
1.1. Atsiliepime į skundą pateikia informaciją apie pareiškėjo judėjimo ir buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius.
1.2. Paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami skiriamąsias sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.
1.3. Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 metrai, tame tarpe 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų, plotis 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. Nurodo, kad dušo patalpos įrengtos laikanti teisės aktų reikalavimų.
1.4. Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
1.5. Vadovaujantis Aprūpinimo norma higienos reikmenys: tualetinis popierius (3 vnt. –vyrams, 4 vnt. – moterims ritinėliai), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pareiškėjas higienos reikmenimis, avalyne ir drabužiais buvo aprūpintas vadovaujantis Aprūpinimo norma. Drabužiai buvo išduoti nauji ir tinkami dėvėti.
1.6. Dėl piniginių išmokų pažymėjo, kad pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti (jos skiriamos, kai atitinkamame fonde yra lėšų), taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Be to, teisės aktai nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos, mokėtinos nuteistajam.
2. Dėl neturtinės žalos
2.1. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.
2.2. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011 ir kt.). Remiantis LVAT praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla Nr. A438-336/2012 ir kt.).
III
Teismo posėdyje pareiškėjas V. K. prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos (po 50 Eur už kiekvieną kalinimo dieną Lukiškių TI-K), kurią pareiškėjas V. K. kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
2. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2018 m. liepos 19 d. kartu su kitu asmeniu laikytas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 118; nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 136, kurios plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. laikytas 7,94 kv. m kameroje Nr. 157 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. spalio 7 d. laikytas 7,68 kv. m kamerą Nr. 324 (1–2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 15 d. laikytas 7,94 kv. m kameroje Nr. 178 (2 asmenys kameroje); 8,09 kv. m ploto kameroje Nr. 350 laikytas nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 21 d. (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. spalio 28 d. perkeltas į 7,84 kv. m kamerą Nr. 344 (1–2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. perkeltas į 7,76 kv. m kamerą Nr. 320 (2 asmenys kameroje); 7,79 kv. m kameroje Nr. 273 laikytas nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. (2 asmenys kameroje).
3. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
4. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 2 punktą) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 m² ploto.
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ir atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 m²) iš EŽTT aiškinimo kilęs 3 m² minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.
5. Iš skundo matyti, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
Higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Atsiliepime į skundą (b. l. 11) nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 118, Nr. 136, Nr. 157, Nr. 324, Nr. 178, Nr. 350, Nr. 344, Nr. 320, Nr. 273 buvo laikomas ne vienas (b. l. 8), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.
Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 143 paras.
6. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu, t. y. jis negalėjo praustis oriai.
LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą (per ginčo laikotarpį – 20 kartų, skaičiuojant, kad pareiškėjas bent kartą į savaitę turi teisę naudotis dušu). Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jo privatumas, jam dušo patalpose šluostantis arba nusirengiant, buvo ribojamas pareigūnams jį stebint per duryse įrengtą stebėjimo langą, LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas būtų būtinas ir pateisinamas.
Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, todėl sprendžiama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka.
Tuo pačiu nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad dušai yra netinkamai įrengti, nes tokių duomenų nėra.
7. Pareiškėjas skundėsi medicininės pagalbos kokybe (be kita ko, susijusia su rūkymu), socialinių išmokų negavimu, nepamaitinimu, psichologiniu smurtu (be kita ko, durų trankymu, nepagrįstu kilnojimu iš kameros į kamerą), inventoriaus kokybe, nesudarymu galimybės apsipirkti. Teismas posėdžio metu išsiaaškino, kad pareiškėjas nusikundimų dėl medicininės pagalbos kokybės nereiškia, todėl tai nenagrinėjama, nes medicininių paslaugų kokybės vertinimas priklauso bendrosios kompetencijos teismams.
Pareiškėjas skundėsi tuo, kad negavo socialinių išmokų. Teismas pabrėžia, kad teisės aktuose (be kita ko, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje) pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti (jos skiriamos, kai atitinkamame fonde yra lėšų), taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Be to, teisės aktai nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos, mokėtinos nuteistajam. Todėl konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nėra jokios galimybės.
Pareiškėjo skundai dėl nepamaitinimo, psichologinio smurto (be kita ko, durų trankymo, nepagrįsto kilnojimo iš kameros į kamerą), inventoriaus kokybės, nesudarymo galimybės apsipirkti yra niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas pats teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo aspektu jokių įrodymų pateikti negali; juolab, kad jis net vengė kreiptis į psichologus. Taigi, šiais aspektais žalos padarymas pareiškėjui neįrodytas. Nors teismas objektyviai nustatė, kad per ginčo laikotarpį (apie 5 mėnesius) pareiškėjas buvo devyniose kamerose (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 2 punktą), bet konstatuoti, kad tai prieštarauja teisės aktų reikalavimams nėra jokio teisinio pagrindo.
8. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
9. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniuose mazguose trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 510 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo V. K. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 510 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 510 Eur (penkis šimtus dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.