- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-25
- Bylos Nr.
- I1-2487-595/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00623-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Nurodo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas buvo blogas apšvietimas, negalėjo skaityti ir rašyti.
Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Jį galėjo stebėti per duryse įrengtą stebėjimo akutę. Taip pat galėjo stebėti kiti nuteistieji. Nebuvo atskiros ventiliacijos.
Teigia, kad kameroje įrengta kriauklė neatitiko higienos normų reikalavimų. Kadangi buvo įrengta pačioje kameroje, jį galėjo matyti kiti asmenys. Negalėjo tinkamai laikytis higienos.
Nurodo, kad buvo išduotas čiužinys ir pagalvė, tačiau jie neatitiko higienos normų reikalavimų. Buvo susidėvėję, dėmėti, smirdantys, nebuvo apsauginio užvalkalo nuo drėgmės.
Nurodo, kad duše jam taip pat nebuvo užtikrintas privatumas. Pareigūnai galėjo jį stebėti. Dušuose nebuvo šampūno, kūno želė dozatorių. Antram korpuse duše nebuvo persirengimo kabinos, todėl sušlapdavo rankšluosčiai ir drabužiai.
Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, jie buvo purvini, pilni šiukšlių, sienos skylėtos, grindys duobėtos. Buvo sunku vaikščioti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6-18). Pateikė kamerų duomenis, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.
Nurodo, kad kamerų ir sanitarinio mazgo jose įrengimas pilnai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nusiskundimai dėl gyvenamojo ploto trūkumo negali būti nustatyti, kadangi ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos įrengtos kai kuriose kamerose (pateikė duomenis), todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pataisos įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodo, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pažymi, jog įstaigoje asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, dušuose buvo įrengtos pertvaros. Į dušo patalpas nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, juose buvo tiekiamas karštas vanduo, buvo kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį. Dušuose veikė mechaninė vėdinimo sistema, dušai buvo valomi.
Nurodo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Pažymi, kad elektros tiekimo apribojimu yra siekiama užtikrinti režimą įstaigoje, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį. Paaiškina, kad kamerose oro temperatūra taip pat atitiko higienos normų reikalavimus. Visiems į įstaigą atvykusiems asmenims buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų skundus ar prašymus, į juos reaguodavo ir netinkamus naudoti dėl įvairių priežasčių pakeisdavo kitais. Nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo bei džiovinimo paslauga.
Atsakovės atstovas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, jie pastoviai buvo valomi, esant būtinumui barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelius pasibaigus pasivaikščiojimui privalo tvarkyti patys nuteistieji.
Paaiškina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į įstaigos administrcaiją nesikreipė nei su skundais, nei su prašymais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose:
2019-3-28 M. M. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 206, plotas
6,90 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-29 perkeltas į kamerą Nr. 299, plotas - 7,87 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-30 - 2019-04-28 buvo kameroje Nr. 299 (1 asmuo kameroje); 2019-04-29 perkeltas į kamerą Nr. 378, plotas - 6,54 m² (1 asmuo kameroje); 2019-04-30 - 2019-05-01 buvo kameroje Nr. 378 (1 asmuo kameroje); 2019-05-02 perkeltas į kamerą Nr. 381, plotas - 7,28 m² (2 asmenys kameroje); 2019-05-03 - 2019-05-06 buvo kameroje Nr. 381 (2 asmenys kameroje); 2019-05-07 perkeltas į kamerą Nr. 385, plotas - 6,79 m², 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 344, plotas - 7,84 m², 1 asmuo kameroje; 2019-05-08 - 2019-05-13 kameroje Nr. 344 (1 asmuo kameroje); 2019-05-14 - 2019-06-03 kameroje Nr. 344 (2 asmenys kameroje); 2019-06-04 perkeltas į kamerą Nr. 317, plotas - 7,61 m² (1 asmuo kameroje); 2019-06-05 - 2019-06-19 kameroje Nr. 317 (1 asmuo kameroje); 2019-06-20 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimą. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Įrengtas praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus.
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Todėl vadovaujantis TIĮET 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vietos (kriauklės) įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas sanitariniam mazgui uždengti buvo įrengtos užuolaidos. Pagal TIĮET 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu, kokio turinio jo asmenį pažeminančių replikų ir kokių pareigūnų konkrečiai yra sulaukęs ir pan.), įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė. Nenustatyta, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės šiuo aspektu yra pagrįstos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žeminantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
Tačiau nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.
Todėl pagal byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d.), tuo metu, kada pareiškėjas buvo kamerose laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 25 paras.
Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo blogas apšvietimas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, oro šalinimo sistemą. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio kvapo ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas). TIĮET 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis). PĮVTT 16.7 punkte numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, Lukiškių TI-K kamerų apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kamerų apšvietimui naudojamos lemputės, atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Taigi, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis (b. l. 12), juolab, kad pareiškėjas nekonkretizavo šių nusiskundimų.
Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs. Tačiau jie patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat buvo atliekami patikrinimai (b. l. 25-38). Nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būtų fiksuoti tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti higienos normų, kitų teisės aktų reglamentuojami pažeidimai dėl kamerų mikroklimato, kamerų būklės, saugios sveikatai aplinkos. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kad dėl netinkamų neva antisanitarinių sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas priežiūros institucijas dėl mikroklimato kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo, vertinimo, būtų teikęs atitinkamo turinio skundus pataisos įstaigos administracijai.
Taigi, byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo mikroklimato kamerose. Esant nepaneigtiems atsakovės atstovo nurodytiems duomenims, kuriais pagrindo abejoti nėra, įvertinus tai, kad kamerų mikroklimatas atitinka teisės aktų reikalavimus, nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl tinkamų higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo. Pareiškėjas šiems nusiskundimams pagrįsti nepateikė išsamių paaiškinimų, konkrečių įvykių, faktų buvimo, lėmusių jo teisių pažeidimą šiais aspektais. Nenustatyta, kad pareiškėjas su atitinkamo turinio prašymais, nusiskundimais dėl higienos sąlygų kamerose būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas institucijas.
Teismas pažymi, kad laisvės atėmimo tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nereglamentuoja konkretaus pasivaikščiojimo kiemelio dydžio (ploto) bei vienam asmeniui tenkančio ploto tokiame kiemelyje. Teisės aktų nuostatos įtvirtina tik pagrindinį principą, kad suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 punktas)
Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas reglamentuojamas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyriuje, kuriame nurodyta, tai, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.
Atsakovės atstovas teismui nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 p. bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 p. pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pareiškėjas skunde nurodydamas savo nusiskundimus šiuo aspektu, konkrečiai nepagrindė nurodytų pažeidimų, bei kaip tai įtakojo jo teises. Nėra duomenų, kad įstaigos administracija būtų gavusi pareiškėjo prašymus ar skundus dėl purvinų kiemelių, dėl tokiu būdu jo pažeidžiamos teisės pasivaikščioti.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad jam buvo išduotas minkštasis inventorius, neatitinkantis higienos normos reikalavimų, t. y. čiužinys ir pagalvė dėmėti, purvini, smirdantys, nebuvo apsauginio užvalkalo.
Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprūpinimo norma) 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo išduotas minkštas inventorius ir jis atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Atsakovės atstovas nurodė, kad patalynė buvo dezinfekuojama įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, patalynė skalbiama ir keičiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 p. nurodantį, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Atsakovės atstovo teigimu, įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam buvo išduota purvina, smirdanti patalynė, tačiau byloje duomenų apie tai, kad jis būtų teikęs skundus dėl to įstaigos administracijai nėra, ar kad toks prašymas būtų nenagrinėtas. Pareiškėjas konkrečiau šio neva jo teisių pažeidimo nedetalizuoja. Pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne nėra konkretizuoti, tai abstraktūs, bendro pobūdžio teiginiai, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nurodydamas šiuos nusiskundimus, pareiškėjas nemini konkrečių su šiomis aplinkybėmis susijusių faktų, pažeidusių jo teises. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovės atstovas, nežinodamas apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų pašalinti, pareiškėjas, kaip minėta, su atitinkamais prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė. Nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo keičiama patalynė, kaip numatyta teisės aktuose. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismas neturi pagrindo abejoti Aprūpinimo normų užtikrinimu Lukiškių TI-K, todėl atmeta pareiškėjo argumentus dėl jo netinkamo materialinio aprūpinimo kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas duše, pareigūnai galėjo jį stebėti, nebuvo persirengimo kabinų, nebuvo šampūno, kūno želės dozatorių.
Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Dušinėse patalpose buvo įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kaip tai numato Aprūpinimo norma. Pažymėtina, kad nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015, nei PĮĮET nenumato dušinių patalpų įrengimo specifikacijos, nereglamentuoja persirengimo kambarių įrengimo reikalavimų.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas deklaratyviai nurodęs šiuos nusiskundimus, jų nedetalizavo, išsamiau nepagrindė, nenurodė, konkrečiai, kada tinkamai negalėjo pasinaudoti dušu ar trūko tam tikro dušo inventoriaus ir priemonių, bei kaip konkrečiai tai įtakojo jo teisių pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).
Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).
Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti sieneles nei dušinėse, nei apsirengimo / nusirengimo erdvėse prie dušų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K dušai buvo atskirti 1,6 m aukščio ir 1,2 m pločio sienelėmis iš abiejų pusių. Todėl sprendžiama, kad toks dušų įrengimas užtikrina privatumą naudojantis jais. Juolab, kaip minėta pareiškėjas nedetalizavo jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų. Vien tai, kad pareiškėjas galėjo būti matomas atskirais momentais, nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020).
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 25 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 50 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 50 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui M. M..
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.