- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-124/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės energija“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“
- Advokatai
- Kornelija Janonytė, Vytautas Barkauskas
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės energija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-311-372/2006 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Akmenės energija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Lietuvos dujos“ 2006 m. gegužės 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Akmenės energija“, prašydamas priteisti 908 367 Lt skolos už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, 43 557,56 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad AB „Lietuvos dujos” 2005 m. sausio 14 d. su atsakovu UAB „Akmenės energija“ sudarė gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 22-2005, kurioje ieškovas AB „Lietuvos dujos“ įsipareigojo perduoti ir paskirstyti atsakovui UAB „Akmenės energija“ gamtines dujas, o atsakovas įsipareigojo priimti pristatymo vietoje gamtines dujas sutartyje nurodytais kiekiais ir terminais bei apmokėti už gamtinių dujų perdavimą bei paskirstymą sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas pažymėjo, kad minėta sutartis yra viešoji ir jos sąlygos yra grindžiamos Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio nuostatomis. Ieškovas nurodė, kad kainų reguliavimas yra pavestas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – VKEKK), kuri nustato viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas trejų metų laikotarpiui. VKEKK 2002 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl Gamtinių dujų kainų skaičiavimo metodikos pakeitimo“ (galiojusio iki 2005 m. balandžio 22 d.) 45 punkte buvo numatyta, kad vartotojai pagal pristatymo vietoje suvartojamą dujų kiekį per metus diferencijuojami į 7 grupes. VKEKK 2005 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 03-15 „Dėl gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ 78 punkte numatyta, kad pagal gamtinių dujų kiekį vartotojai diferencijuojami į grupes, vadovaujantis LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintomis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis (toliau - Taisyklės). Šių taisyklių 73 punkte buvo numatyta, kad sistemos naudotojai, atsižvelgiant į perduodamą ir paskirstomą metinį dujų kiekį, yra skirstomi į grupes. Vienai iš grupių priskirti sistemos naudotojai, kuriems per metus į pristatymo vietą perduodama, paskirstoma nuo 5 mln. m³ iki 15 mln. m³ dujų imtinai (Taisyklių 73.3 p.), kitai grupei priskirti sistemos naudotojai, kuriems per metus į pristatymo vietą perduodama, paskirstoma nuo 15 mln. m³ (Taisyklių 73.4 p.). Ieškovas nurodė, kad LR ūkio ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 4-160 „Dėl LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.5 punkte išdėstyta nauja Taisyklių 73 punkto redakcija, kurioje nurodyta, kad sistemos naudotojai pagal faktiškai per metus į dujų pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį skirstomi į grupes. Pagal nurodytas grupes VKEKK patvirtina viršutines gamtinių dujų paskirstymo kainas. Ieškovas pažymėjo, kad VKEKK gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo kainas nustatė 2004 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 03-66 (laikotarpiui nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.) bei 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-36 (laikotarpiui nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.), tokios pačios dujų perdavimo bei paskirstymo kainos yra nurodytos minėtos šalių sutarties prieduose Nr. 2 ir Nr. 3. Ieškovas nurodė, kad pagal sutartį gamtines dujas atsakovui perdavė ir paskirstė nuo 2005 m. sausio 14 d. 9 val. iki 2006 m. sausio 1 d. 9 val. (faktiškai – nuo 2005 m. sausio 11 d., kai atsakovas nusipirko dujas iš dujų tiekėjo). Ieškovas pažymėjo, kad šiuo laikotarpiu pagal sutarties 23 ir 24 punktus atsakovui turėjo būti perduota ir paskirstyta 15 mln. m³ gamtinių dujų, t. y. atsakovas priskirtinas 6-ai vartotojų grupei. Atsižvelgiant į planuojamą suvartoti per metus dujų kiekį, atsakovui už 2005 m. I pusmetyje paskirstytą dujų kiekį buvo pritaikyta iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusi 6-os vartotojų grupės kaina – 104,60 Lt už 1000 m³, o už II pusmetį paskirstytas gamtines dujas – nuo 2005 m. liepos 1 d. galiojusi 6-os vartotojų grupės kaina – 105,23 Lt už 1000 m³. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidė sutarties 19 punktą, nes ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo tik dalinai, nepagrįstai sau prisitaikydamas 7-os vartotojų grupės kainas – 37,32 Lt už 1000 m³ dujų už I pusmetį ir 37,54 Lt už 1000 m³ už II pusmetį. Be to, pasibaigus 2005 metams paaiškėjo, kad atsakovui iš viso paskirstytas dujų kiekis buvo 12 679 544 m³, o vienoje pristatymo vietoje buvo tik 11 449 314 m³, todėl ir skaičiuojant faktinį dujų suvartojimą atsakovas išliko 6-os grupės vartotoju. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovo nuomone, atsakovas, nepagrįstai mokėdamas 7-os vartotojų grupės dujų paskirstymo kainą, liko skolingas ieškovui 908 367 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, vadovaujantis sutarties 63 punktu, mokėjimus turėjo atlikti iki 29-os ataskaitinio mėnesio dienos už dujų paskirstymo paslaugas už laikotarpį nuo mėnesio 1 d. iki 15 d. ir iki kito mėnesio 14-tos dienos už dujų paskirstymą per laikotarpį nuo mėnesio 16 d. iki 30 (31 d.), todėl, remiantis CK 6.210 straipsnio antrąja dalimi, iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant nuo skolos atsiradimo iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t.y. 43 557,56 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad priteistinos iš atsakovo ieškovui procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo UAB „Akmenės energija” ieškovui AB „Lietuvos dujos” 908 367 Lt skolos už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, 43 557,56 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13 519 Lt žyminio mokesčio bei 6 990 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo; priteisė iš atsakovo UAB „Akmenės energija” valstybei 30,20 Lt pašto išlaidų atlyginimo.
Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad šalių 2005 m. sausio 14 d. sudarytos sutarties 46 ir 48 punktų nuostatos atsakovui negalėjo būti taikomos. Teismas nurodė, kad, remiantis CK 6.189 straipsnio pirmąja dalimi, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas lemia, kad sutarties šalys privalo laikytis sudarytos sutarties ir tinkamai bei sąžiningai vykdyti jos sąlygas. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas sumokėti už ieškovo paskirstytą dujų kiekį pagal nustatytą atitinkamos vartotojų grupės kainą ir kitos vartotojų grupės kainos mokėjimas negali būti laikomas sąžiningu elgesiu.
Teismas nurodė, kad tarp šalių sudaryta 2005 m. sausio 14 d. gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartis Nr. 22-2005 yra viešoji, todėl joje nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. Teismas nurodė, kad Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta imperatyvi norma, kad dujų sektoriuje dujų perdavimo, paskirstymo kainos yra reguliuojamos ir šis reguliavimas yra pavestas VKEKK, kuri nustato viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas trejų metų laikotarpiui. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus dėl 7-os vartotojų grupės kainos taikymo, sunaudojus 6-ai vartotojų grupei numatytą gamtinių dujų kiekį, ir vertino šiuos argumentus, kaip išskirtinių sąlygų savo atžvilgiu reikalavimą, kadangi atsakovui yra taikomos tokios pačios dujų paskirstymo kainos, kaip ir kitiems vartotojams, kuriems yra paskirstomas toks pat dujų kiekis. Dėl nurodytų motyvų teismas taip pat atmetė ir atsakovo argumentus, kad nustatinėdamas dujų perdavimo ir paskirstymo kainas ieškovas veikė savo nuožiūra.
Teismas konstatavo, kad net nevertinant minėtoje sutartyje deklaruoto transportuojamų gamtinių dujų kiekio, o atsižvelgiant į faktinį transportuotų dujų kiekį per 2005 metus, atsakovas priskirtinas 6-ai vartotojų grupei. Teismas pažymėjo, kad atsakovas perduoto bei paskirstyto faktinio 13 787 399 m³ dujų kiekio neginčijo, taip pat pažymėjo, kad LR ūkio ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 4-160 buvo pakeistas Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (Taisyklių) 73 punktas, kuriame nurodyta, kad sistemos naudotojai pagal faktiškai per metus į dujų pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį skirstomi į grupes, todėl UAB „Akmenės energija“ pagal faktinį dujų sunaudojimą priklauso 6-ai vartotojų grupei ir dėl to ieškovas teisingai priskyrė atsakovą 6-ai vartotojų grupei ir taikė 6-os vartotojų grupės gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainas.
Teismas nurodė, kad 2002 m. vasario 5 d. LR ūkio ministro įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (Taisyklių) 143 punkte numatyta, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už patiektas dujas ir suteiktas paslaugas pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų kainą. Teismas konstatavo, kad ieškovas AB „Lietuvos dujos”, vykdydamas sutartyje esančius įsipareigojimus, transportavo gamtines dujas atsakovui UAB „Akmenės energija”, atsakovas šią paslaugą priėmė, tačiau vykdė apmokėjimą ne pagal sutartyje bei papildomuose susitarimuose nustatytą kainą.
Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas UAB „Akmenės energija”, pažeisdamas sutartyje numatytus įsipareigojimus, pažeisdamas Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (Taisyklių) 143 ir 147 punktų reikalavimus, nesilaikydamas LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo”, nevykdė sutartyje ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas UAB „Akmenės energija” netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl privalo atlyginti kitai sutarties šaliai – ieškovui AB „Lietuvos dujos” jos patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.) bei sumokėti netesybas.
Teismas nurodė, kad iš pateiktų į bylą PVM sąskaitų faktūrų bei sąskaitų išrašų matyti, kokiai sumai ieškovas pateikė PVM sąskaitas faktūras ir kokią sumą apmokėjo atsakovas, kad įsiskolinimo apskaičiavimai išdėstyti skolos apskaičiavime, todėl skola už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 11 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. yra 908 637 Lt ir šią sumą atsakovas liko skolingas ieškovui už dujų perdavimą bei paskirstymą.
Teismas konstatavo, kad atsakovui UAB „Akmenės energija” buvo žinoma, kokiai vartotojų grupei priskiriamos jo katilinės, kadangi ieškovo pateikiamose PVM sąskaitose faktūrose buvo aiškiai nurodyta, kad gamtinių dujų paskirstymas vyksta 6-os grupės vartotojams, tačiau atsakovas už patiektas dujas mokėjo pagal kitos vartotojų grupės kainą ir dėl susidarė kainų skirtumas, be to, ieškovas 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 7-412-1094 informavo atsakovą, kad UAB „Akmenės energija“ savavališkai, be teisėto pagrindo perskaičiuoja jai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą mokėtiną sumą pagal 7-os vartotojų grupės, kuriai ji nepriklauso, kainą.
Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Akmenės energija” nesilaikė tarp šalių sudarytoje sutartyje, papildomuose susitarimuose prie sutarties bei kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų ir nepilnai sumokėjo ieškovui AB „Lietuvos dujos” už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, dėl to susidarė skola, kuri priteistina iš atsakovo ieškovui.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad teisme jau buvo nagrinėjama byla pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį kitai šilumos tiekimo įmonei atsakovui UAB „Ukmergės energija“, kurioje ieškovas reikalavo priteisti dujų paskirstymo kainos skirtumą tarp 6-os ir 7-os vartotojų grupių dėl to, kad atsakovas UAB „Ukmergės energija“, kuris taip pat turėjo laisvojo vartotojo statusą, 2002 metais suvartojo mažiau kaip 15 mln. m³ gamtinių dujų per metus. Teismas nurodė, kad, remiantis CPK 4 straipsniu, teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, o atsakovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-90/2004 nebuvo peržiūrėta kasacine tvarka, todėl į ją atsižvelgti nėra pagrindo, be to, bylos fabula bei ginčo esmė yra kitokia nei nagrinėjamoje byloje.
Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad, pasibaigus metams, ieškovui padidinus gamtinių dujų paskirstymo kainą, padidėtų atsakovo sąnaudos ir dėl to jo veikla taptų nuostolinga. Teismas nurodė, kad atsakovas yra pelno siekiantis subjektas, todėl sutarties įvykdymo riziką turėjo numatyti bei ją prisiimti.
Teismas nurodė, kad, atsakovui netinkamai įvykdžius sutartį (prievolę), už visą ginčo laikotarpį priteistinos palūkanos, kurių dydis yra 43 557,56 Lt (CK 6.210 str. 2 d.).
Teismas taip pat nurodė, kad tenkintinas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Apeliacinius skundu atsakovas UAB „Akmenės energija“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos dujos“ bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas nepagrįstai netaikė Taisyklių 143 punkto taikymo atskiriems dujų vartotojams (sistemos naudotojams), prie kurių priskiriamas ir apeliantas (atsakovas), išimčių, kadangi visose LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkto redakcijose, galiojusiose iki 2006 m. liepos 1 d., buvo nustatyta, kad Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatos, įpareigojančios atsiskaityti už dujų perdavimą ir paskirstymą pagal kainą, perskaičiuotą pagal atitinkamai vartotojų grupei nustatytą tarifą pagal faktiškai suvartotą dujų kiekį, iki 2006 m. liepos 1 d. negali būti taikomos šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Dėl nurodytų aplinkybių sutarties nuostatos, kad apeliantas priskirtinas 6-os grupės vartotojams, prieštaravo LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 atitinkamos redakcijos 2.3 punktui, todėl negalėjo būti laikomos teisėtos (teisėtai sudarytos) bei pagrįstos ir tokia sąlyga negali turėti sutarties šalims įstatymo galios CK 6.189 straipsnio pirmosios dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties nuostatos dėl apelianto priskyrimo 6-os grupės vartotojams prieštarauja imperatyvioms normoms, teismas ex officio šių nuostatų negalėjo taikyti.Apeliantui (atsakovui) sumokėjus ieškovui už 2005 metais vykdytą gamtinių dujų paskirstymą pagal 6-os vartotojų grupės kainas, retrospektyviai padidėtų apelianto (atsakovo) sąnaudos, tačiau apeliantas (atsakovas) neturi jokių galimybių vartotojams perskaičiuoti šilumos energijos kainas už 2005 m. pateiktą šilumą ir karštą vandenį, kadangi tokios galimybės nenumato nei galiojantys norminiai aktai, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) nutarimai, nei sutartys su vartotojais. Atsižvelgiant į tai, kad padidinti šilumos energijos kainą atgaline tvarka galimybių nėra, todėl 951 934,56 Lt suma padidėjus apelianto (atsakovo) sąnaudoms už gamtines dujas, apelianto (atsakovo) veikla taptų nuostolinga ir apeliantas (atsakovas) negalėtų visa apimtimi įvykdyti savo įsipareigojimų kitiems tiekėjams bei mokėti už dujas, elektros energiją, taip pat mokėti darbo užmokestį, mokesčius ir atlikti kitus būtinuosius mokėjimus.Teismas nepagrįstai šalių sutartį vertino kaip viešąją sutartį bei konstatavo, kad apelianto (atsakovo) argumentai dėl 7-os vartotojų grupės kainos taikymo, suvartojus 6-ai vartotojų grupei nustatytą gamtinių dujų kiekį, vertintini kaip išskirtinių sąlygų savo atžvilgiu reikalavimas. LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkte nustatyta išimtis dėl kainos neperskaičiavimo nuo 2002 m. liepos 1 d. taikoma visoms į šio punkto reglamentavimo sferą patenkančioms šilumos tiekimo įmonėms, todėl apeliantas (atsakovas) nesiekė privilegijų ar išimtinių sąlygų. Teismas neatsižvelgė į apelianto (atsakovo) motyvą, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų negalima daryti išvados, kad sutartis dėl gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo yra viešoji. Viešųjų sutarčių sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, o byloje nesant pateiktų sutarčių su kitais tos pačios kategorijos vartotojais, nėra galimybės nustatyti ar šalių sudaryta sutartis, kuria ieškovas remiasi šioje byloje, atitinka CK 6.161 straipsnio ketvirtosios dalies reikalavimus, t. y. ar ji gali būti laikoma viešąja.Teismas neatsižvelgė į apelianto (atsakovo) nurodytą aplinkybę, kad apeliantas (atsakovas) 2005 m. sunaudojo mažiau, nei 15 mln. m³ gamtinių dujų dėl to, kad nuo 2004 m. vasario mėnesio Žalgirio g. 2, Naujojoje Akmenėje, pradėjo veikti nauja moderni katilinė, kuri tam pačiam kiekiui šilumos energijos pagaminti ir tam pačiam kiekiui karšto vandens pašildyti sunaudoja žymiai mažiau gamtinių dujų, nei anksčiau veikusi katilinė. Apelianto (atsakovo) veikla, įrengiant naują katilinę buvo pozityvi, valstybei ir visuomenei naudinga veikla, tačiau teismo sprendimu minėta apelianto (atsakovo) veikla tapo žalinga pačiam apeliantui (atsakovui), todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas.Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, ir į 46 straipsnio antrosios dalies nuostatą, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 2006 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių 73, 109 ir 143 punktai neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms. Prokuroro nuomone, Taisyklėse turėtų būti nustatyta, kad vartotojams, kurie padidino šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą ir dėl to turėtų būti priskiriami mažesnį dujų kiekį suvartojančių vartotojų grupei, turėtų likti toje vartotojų grupėje, kuriai vartotojas buvo priskirtas iki šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumo padidinimo. Toks prokuroro kreipimasis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą patvirtina, kad abejonių dėl gamtinių perdavimo ir paskirstymo kainų perskaičiavimo pagrįstumo kilo ir viešąjį interesą šilumos tiekimo teisiniuose santykiuose ginančiam asmeniui.Teismas neatsižvelgė į tai, kad teismuose jau buvo nagrinėjama byla pagal ieškovo ieškinį kitai šilumos tiekimo įmonei UAB „Ukmergės energija“, kurioje ieškovas reikalavo priteisti dujų paskirstymo kainos skirtumą ir ieškinys buvo atmestas. Teismo išvada, kad į minėtoje byloje priimtą procesinį sprendimą atsižvelgti nėra pagrindo, yra nepagrįsta. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir todėl nagrinėjamoje byloje nepagrįstai priėmė priešingą sprendimą, nei buvo priimti procesiniai sprendimai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2³⁹ -1307/2003.Aiškinant LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkto esmę, reikšmingas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-01-05 dėl norminio teisės akto teisėtumo pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr.43 2.3 punkto nuostatos su vėlesniais pakeitimais neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, Energetikos įstatymo 12 straipsnio ketvirtosios dalies ir Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio antrosios dalies nuostatoms.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos dujos“ nurodo, kad su atsakovo UAB „Akmenės energija“ apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas ir Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad šalys 2005 m. sausio 14 d. sudarė gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 22-2005. Sutarties 48 punkte nurodyta, kad, jeigu pasibaigus metams sistemos naudotojui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis nei buvo numatyta metų pradžioje ir dėl to sistemos naudotojas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą. Šalių sutarties sudarymo ir vykdymo metu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo (2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1979) 14 straipsnio antroji dalis numatė, kad VKEKK nustato viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas trejų metų laikotarpiui. Sutarties sudarymo momentu galiojusios VKEKK 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintos bei 2002 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 52 pakeistos Gamtinių dujų kainų skaičiavimo metodikos 2 punkte buvo numatyta, kad viršutinė dujų perdavimo bei paskirstymo kainų riba nustatoma trejiems metams ir ji koreguojama kasmet priklausomai nuo infliacijos bei kitų aplinkybių, o 45 punkte vartotojai pagal pristatymo vietoje suvartojamą dujų kiekį per metus buvo diferencijuojami į 7 vartotojų grupes. VKEKK 2004 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 03-66 „Dėl viršutinių AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainų ribų reguliuojamiems vartotojams koregavimo“ nustatytos AB „Lietuvos energija“ pakoreguotos viršutinės gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo kainos nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. VKEKK 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-36 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiems vartotojams“ nustatytos AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo kainos, galiojančios nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. Minėtuose metodikoje bei nutarimuose sistemos naudotojai, kuriems perduodamos bei paskirstomos gamtinės dujos, įvardijami vartotojais. Sutarties 49 punkte nurodyta, kad sistemos naudotojas už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą moka pagal pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį, vadovaujantis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių reikalavimais. Taisyklių, galiojusių minėtos sutarties sudarymo ir vykdymo metu, 143 punkte nurodyta, kad vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą. Taisyklių 73 punkte nurodytos sistemos naudotojų grupės, o 109 punkte nurodytos vartotojų grupės.
Teisėjų kolegija, aiškindama bei taikydama teisės normas, pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Šalių 2005 m. sausio 14 d. sudaryta gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartis Nr. 22-2005 yra viešoji sutartis, nes šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis dujų įmonė ieškovas AB ,,Lietuvos dujos“ perduoda bei paskirsto gamtines dujas sistemos naudotojui atsakovui UAB ,,Akmenės energija“ kaip ir privalėtų perduoti bei paskirstyti nustatytomis sąlygomis bet kuriam į šią dujų įmonę besikreipiančiam sistemos naudotojui. Pagal CK 6.161 straipsnio pirmąją dalį viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes, įskaitant dujų perdavimą ir paskirstymą, visiems asmenims, kurie dėl to kreipiasi. CK 6.161 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos. Gamtinių dujų įstatymo (2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1973) 6 straipsnio trečiąja dalimi deleguota teisė Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti dujų perdavimo ir paskirstymo sutarčių standartines sąlygas. Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 88 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinat Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą“ buvo pavesta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai parengti ir, suderinus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, iki 2001 m. gegužės 1 d. patvirtinti bei paskelbti „Valstybės žiniose“ gamtinių dujų tiekimo vartotojams ir gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo sutarčių standartines sąlygas, tačiau šios standartinės sutarčių sąlygos nepatvirtintos. CK 6.161 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad sudarydamas viešąsias sutartis juridinis asmuo (verslininkas) neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, t.y. yra draudžiama suteikti privilegijų atskiriems tos pačios kategorijos pirkėjams, taip diskriminuojant likusius. Skirtingos sutarties sąlygos yra galimos, jei jos grindžiamos ekonominiais kriterijais, pavyzdžiui, dėl pirkėjų, perkančių iš esmės skirtingus tų pačių prekių ar paslaugų kiekius, tačiau tos pačios kategorijos pirkėjams turi būti taikomos vienodos sąlygos. Pagal Gamtinių dujų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1973) įtvirtintą gamtinių dujų įmonių veiklos ir santykių su vartotojais (sistemos naudotojais) teisinį reglamentavimą dujų tiekimo sutartyje turi būti nurodyta: dujų kiekis, kokybė, kaina, tiekimo ir atsiskaitymo tvarka, šalių teisės ir pareigos, atsakomybė, sutarties terminas ir nutraukimo sąlygos, ginčų nagrinėjimo tvarka. Dujų tiekimo sutartyje gali būti numatytos ir kitos įstatymams neprieštaraujančios sąlygos. Šalių sutarties sudarymo metu galiojusių LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (Taisyklių) 67 punkte nustatyta, kad dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo sutarties sąlygos turi atitikti šių taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimus. Tokiomis teisės norminių aktų nuostatomis įtvirtintas gamtinių dujų rinkoje sutarčių sudarymo laisvės principo apribojimas. Taisyklių 73 punktu gamtinių dujų sistemos naudotojai skirstomi į grupes pagal perduodamą bei paskirstomą metinį dujų kiekį, o 109 punktu gamtinių dujų vartotojai skirstomi į grupes pagal suvartojamą metinį dujų kiekį. Pagal Taisyklių 143 punktą vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir atitinkamai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų kainą. LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkte nustatyta išlyga, kad nurodyta Taisyklių 143 punkto nuostata netaikoma trejų metų (vėlesnėje normos redakcijoje – šešerių metų) gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu reguliuojamiems vartotojams bei šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Teisės norminiuose aktuose nustatytas gamtinių dujų kainų atskiriems vartotojams (sistemos naudotojams) teisinis reglamentavimas paremtas faktiniu dujų kiekio suvartojimu (perdavimu, paskirstymu) per vienerius metus. Todėl faktinis dujų kiekio suvartojimas (perdavimas, paskirstymas) per metus nulemia tokio vartotojo (sistemos naudotojo) priskyrimą konkrečiai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei. Vartotojų (sistemos naudotojų) skaidymas į atskiras grupes pagal dujų suvartojimo (perdavimo ir paskirstymo) kiekį ir atskiroms grupėms taikomas kainų diferencijavimas grindžiamas ekonominėmis priežastimis (dujų tiekimo sąnaudomis, tiekimo ir paskirstymo įrenginių eksploatavimo išlaidomis ir pan.). Dėl to vartotojų (sistemos naudotojų) skaidymas į atskiras grupes ir jose esantiems vartotojams (sistemos naudotojams) taikomi skirtingi dujų perdavimo bei paskirstymo tarifai negali būti laikoma nukrypimu nuo vartotojų (sistemos naudotojų) lygiateisiškumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, LR ūkio ministro įsakymo Nr. 43 2.3 punkto išlyga reiškia, jog šilumos tiekimo įmonėms, tarp jų ir atsakovui, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., sudarant gamtinių dujų tiekimo sutartis, nėra privaloma įtraukti sąlygą dėl atsiskaitymo už patiektas dujas pagal kainas, taikomas atskirai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei. Tačiau į šalių sutarties 48 punktą ši sąlyga yra įtraukta, kaip ir analogiškose ieškovo ir kitų gamtinių dujų vartotojų (sistemos naudotojų) sutartyse. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad kitoms įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. šilumos tiekimo įmonėms, palyginus su atsakovu, taikomos palankesnės, nei minėtos šalių sutarties 48 punkto sąlygos. Todėl nėra pagrindo nustatyti atsakovui palankesnes sąlygas nei kitiems dujų vartotojams (sistemos naudotojams), nes tai reikštų privilegijuotų sutarties sąlygų suteikimą, tačiau privilegijos viešosiose sutartyse įstatymiškai draudžiamos (CK 6.161 str. 3 d.).
Įstatyme bei teisės doktrinoje yra nurodomi teisės aiškinimo būdai. Nustatant taikomos teisės normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į aiškinamos teisės normos tikslus bei uždavinius. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai analizuojant bei aiškinant LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkto normą, darytina išvada, kad šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., Taisyklių 143 punkto antrame sakinyje išdėstyta norma laikinai netaikoma tiek, kiek tai sietina su šioje normoje numatytu apmokėjimo už patiektas ar pristatytas dujas kainos apskaičiavimu pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį. LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkto išlyga dėl Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio normos laikino netaikymo reiškia ne galimybę šilumos tiekimo įmonėms neskaičiuoti apmokėjimo už gamtines dujas kainos pagal faktiškai perduotą, paskirstytą dujų kiekį, bet nuostatą, jog šilumos tiekimo įmonė, jeigu ji įsteigta iki 2002 m. liepos 1 d., su 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikytina vienu vartotoju (sistemos naudotoju) su viena pristatymo vieta. Todėl minėta išlyga šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., turi būti taikoma ta apimtimi, kuria šios įmonės laikytinos vienu vartotoju (sistemos naudotoju) su viena pristatymo vieta. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-81/2007 Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priėmusios aiškinamą bei taikomą teisės aktą, duota išvada dėl minėtų teisės normų.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuo 2004 m. vasario mėnesio veikia atsakovui priklausanti nauja katilinė, suvartojanti žymiai mažiau dujų, ir kad, atsakovui sumokėjus ieškovui už 2005 metais vykdytą gamtinių dujų paskirstymą pagal 6-tos vartotojų grupės kainas, padidėtų atsakovo sąnaudos, o atsakovas negalėtų perskaičiuoti jo patiektos šilumos energijos vartotojams kainos, ir dėl nuostolingos veiklos atsakovas negalėtų vykdyti įsipareigojimų, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas žinojo, kad pagal teisės aktus gamtinių dujų vartotojai (sistemos naudotojai) skirstomi į grupes pagal suvartojamų (perduodamų ir paskirstomų) per vienerius metus dujų kiekį, todėl turėjo apskaičiuoti numatomą gauti 2005 metais dujų kiekį. Atsakovui perduodamų ir paskirstomų dujų kiekio teisingas apskaičiavimas, įvertinant galimą paklaidą, yra atsakovo ūkinės veiklos normali rizika, dėl to toks planavimas turi būti atliekamas atsakingai. Jeigu atsakovas dėl nurodytų aplinkybių 2005 metams iš anksto būtų deklaravęs mažesnį numatomą gauti perduodamą bei paskirstomą dujų kiekį, kuris tiksliau atitiktų faktiškai perduotą ir paskirstytą dujų kiekį, tai planuojama mokėti ir mokėtina suma už 2005 metais perduotą bei paskirstytą dujų kiekį iš esmės nebūtų skirtinga ir atsakovas dėl to nepatirtų nuostolių.
Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad šalių sutarties sąlygos ir šių sąlygų vykdymas nepažeidžia viešojo intereso.
Teisėjų kolegijos nuomone, šalių sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvių įstatymo normų reikalavimams.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr.1¹-01-05 bei dėl Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2006 m. rugsėjo 21 d. kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir todėl nagrinėjamoje byloje nepagrįstai priėmė prieštaringą sprendimą, nei buvo priimti procesiniai sprendimai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2³⁹-1307/2003, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde neteisingai bei netinkamai aiškinamas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Pažymėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai gali būti kuriami, kai tai yra objektyviai būtina. Teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2007, 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2007.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog pagal šalių 2005 m. sausio 14 d. gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 22-2005 atsakovas skolingas ieškovui 908 367 Lt už dujų perdavimų bei paskirstymą 2005 metais ir taip pat privalo sumokėti 43 557,56 Lt palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 908 367 Lt skola ieškovui atsirado dėl atsakovo nepagrįsto bei neteisingo mokėjimo už ieškovo perduotas ir paskirstytas dujas pagal vartotojų (sistemos naudotojų), kuriems perduodama bei paskirstoma daugiau kaip 15 mln. m³ dujų per metus, grupei, o ne pagal vartotojų (sistemos naudotojų), kuriems perduodama bei paskirstoma nuo 5 mln. iki 15 mln. m³ dujų per metus, grupei nustatytą dujų perdavimo ir paskirstymo kainą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalių sutarties 23, 24 punktuose nurodyta, kad 2005 metais sistemos naudotojui planuojamas perduoti ir paskirstyti dujų kiekis yra 15 mln. m³, t.y. ne daugiau 15 mln. m³ per metus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl priteisimo iš atsakovo ieškovui 908 367 Lt skolos ir 43 557,56 Lt palūkanų yra pagrįstos (CK 6.1, 6.2, 6.154, 6.161, 6.210, 6.245, 6.256 str.).
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįstos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005 išaiškinta nuo kokios priteistinos sumos apskaičiuojamas priteistinų procesinių palūkanų dydis.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal CPK 98 straipsnio reikalavimus priteistinas iš atsakovo ieškovui 1 283 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas.
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pagal CPK 79, 88, 92, 96 straipsnių reikalavimus priteistina iš atsakovo valstybei 9,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės energija“ (įmonės kodas 153251171) ieškovui akcinei bendrovei Lietuvos dujos“ (įmonės kodas 120059523) 1 283 Lt (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt tris litus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės energija“ (įmonės kodas 153251171) valstybei 9,40 Lt (devynis litus keturiasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.