Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-03-24 · Civilinė byla Nr. 2S-825-623/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-24
Bylos Nr.
2S-825-623/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pirm.), Marijonas Greičius (pran.), Petras Jaržemskis
Ieškovas
S. J., T. J.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2S-825-623/2010Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4.;(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. kovo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,teisėjų Marijono Greičiaus (pranešėjo), Petro Jaržemskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. J. ir T. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų S. J. ir T. J. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, LR Aplinkos ministerija, VĮ ,,Registrų centras“ dėl daiktinių teisių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalių, kurios priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, socialinio būsto statusą. Tuo pačiu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus dėl socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, - remonto darbus bei socialiai remtinų asmenų apgyvendinimą. Nurodė, kad yra grėsmė, jog atsakovė, vykdydama socialinės politikos funkciją, pasitelkdama trečiojo asmens SĮ „Vilniaus miesto būstas“ paslaugas atliks numatomą patalpų remontą ir socialiai remtinų asmenų apgyvendinimą (dalis darbų jau vykdoma). Tokiu būdu bus akivaizdžiai pažeisti suinteresuotų asmenų interesai, o darbams atlikti bus naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos, be to, apgyvendinus socialiai remtinus asmenis pasunkės būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas pažymėjo, kad ieškovų nurodytos aplinkybės (atliekami buto dalių remontai ir socialiai remtinų asmenų apgyvendinimas minėtose patalpose) nesukelia pagrįsto pagrindo manyti, kad priėmus ieškovų naudai sprendimą – t.y. pakeitus buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalių, kurios priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, socialinio būsto statusą, bus pasunkintas ar nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Teismas atsižvelgdamas į tai bei į pagrindinius civilinio proceso principus (teisingumo, sąžiningumo, protingumo), ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikė nepagrįstu, todėl atmetė.

Atskiruoju skundu ieškovai S. ir T. J. prašo panaikinti Vilniaus 2 apylinkės teismo 2010-02-02 nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus susijusius su socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, remonto darbais bei socialiai remtinų asmenų apgyvendinimu.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai ir įvertinti tokią situaciją, kad patenkinus teismui ieškovų keliamus reikalavimus ir panaikinus buto socialinio būsto statusą, akivaizdžiai pasunkės teismo sprendimo vykdymas, nes jis bus susijęs su socialiai remtinų asmenų, gyvenančių atsakovės nuomojamose patalpose, iškeldinimo vykdymu.

Skundžiama nutartis buvo priimta nevisiškai išaiškinus įstatymą ir nesivadovaujant CPK 663 str. 4 d., kas yra materialiosios teisės normos pažeidimas ir yra pagrindas skundžiamąją nutartį panaikinti ar pakeisti.

Skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nėra motyvų, kuriais yra grindžiamos teismo išvados, vertinimai bei argumentai. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismo 2010-02-02 nutartyje pateiktos teismo išvados nėra pagrįstos. Teismo sprendimas yra motyvuotas tik tuo atveju, jeigu teismas nurodo savo išvadų ir faktinius ir teisinius argumentus.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LR CPK 148 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas privalo išspręsti ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo. Ieškovai 2010-01-11 pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prieš paduodant ieškinį, kurio trūkumus ieškovai pašalino 2010-01-25. Teisėja privalėjo išspręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki 2010-01-28. Skundžiama nutartis buvo priimta tik po to, kai ieškovai 2010-02-01 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymo išnagrinėjimo skubos tvarka. Apeliantai teigia, jog tokia teismo nutartis turi būti pripažinta kaip neteisėta dėl procesinių teisinių aplinkybių.

Taip pat apeliantai nurodo, jog toks teismo elgesys sukėlė abejones teismo nešališkumu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ nesutinka su atskiruoju skundu, todėl prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad ieškovų pareikštas ieškinys Vilniaus miesto savivaldybei dėl atitinkamų gyvenamųjų patalpų socialinio statuso panaikinimo yra nepagrįstas, dėl to ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pareikštas be pagrindo, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-02 nutartis, prima facie atsižvelgus į ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į ieškovų reikalavimą laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas neįtakos teismo sprendimo vykdymo, kadangi ieškovai nereiškia jokių kitų reikalavimų. Tai reiškia, kad net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė negalėtų imtis tam tikrų veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias ar apsunkintas teismo sprendimo vykdymas.

Pritaikius ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeista Vilniaus miesto savivaldybės teisė ir pareiga racionaliai ir ekonomiškai naudoti jai nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, taip pat vykdyti Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu pavestą socialinės paramos funkciją.

Šioje byloje remtis ieškovų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007 nėra teisinio pagrindo, kadangi minėtoje nutartyje teismas nagrinėjo visiškai kitokio pobūdžio civilinius santykius nei yra nagrinėjama šioje byloje, o taip pat nesprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimo.

Atsakovas pažymi, jog tai, kad teismo nutartyje nebuvo detaliai pasisakyta dėl kiekvieno argumento, o taip pat, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 148 str. 1 d. numatytą laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimo terminą, nesutrukdė ieškovams apskųsti minėtos nutarties, todėl ieškovai negali teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistos procesinės teisės.

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tai reiškia, kad laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, tačiau teismas turi atsižvelgti į daugelį šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Ieškovai savo ieškinyje reiškia vienintelį materialinį teisinį reikalavimą – panaikinti buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalių, kurios priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, socialinio būsto statusą. Savo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėja S. J. nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausanti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalis jau yra nuomojama kaip socialinis būstas.

Todėl, įvertinusi pareikšto ieškinio dalyką, kolegija daro išvadą, kad ieškovų prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – uždraudimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus dėl socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, - remonto darbų bei socialiai remtinų asmenų apgyvendinimo, netaikymas tiesiogiai neapsunkins galimai palankaus ieškovams sprendimo įvykdymo. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Kolegija nesutinka su apeliantų nuomone, kad 2010 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovų reiškiamo reikalavimo santykį su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei padarė tinkamą išvadą, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo galimo teismo sprendimo įvykdymas netaps neįmanomu ir nepasunkės.

Kolegija taip pat daro išvada, kad nežymus procesinių terminų pažeidimas netaikant ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ar apeliantų tik atskirajame skunde išdėstytos, tačiau jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstos, abejonės dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Pažymėtina ir tai, kad ši nutartis ieškovams neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

Vadovaudamas CPK 336 str., 337 str. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėTeisėjai Marijonas GreičiusPetras Jaržemskis