Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (II t., b. l. 3).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities VPK areštinėje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos įtvirtina viešosios civilinės atsakomybės specifiką, kuri pasižymi tuo, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, kurios civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A444-669/2011; kt.).

CK6.271straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagalCK6.271straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumolygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą prašo atlyginti ir dėl to, jog Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose nebuvo įrengto signalizacijos mygtuko, norint išsikviesti budintį policijos pareigūną.

Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206(aktuali 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-379redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 29 d.) patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų, pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte nustatyta, kadteritorinėse policijos įstaigose areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ (toliau – ir Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai) nuostatomis.

Pažymėtina, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, minėtųjų Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukusįrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Šiuo aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015).

Be to, ginčo laikotarpiu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (toliau – ir Instrukcija), 92.3. papunktis, o vėliau šią Instrukciją pakeičiant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 ir 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V1100, jos 93.3. papunktisįtvirtino policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą.

Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK atsiliepime patvirtino, jog Panevėžio apskrities VPK areštinės pareigūnai laikosi minėtųjų Instrukcijos nuostatų. Tuo tarpu, pareiškėjas nei skunde, nei susipažinęs su atsakovės atstovo atsiliepimubei jo atstovė teismo posėdyjenepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejotiInstrukcijos nuostatų laikymusiPanevėžio apskrities VPK areštinėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareikšdamas minėtąjį nusiskundimą, pareiškėjas nenurodė, jokių konkrečių atvejų, kada Panevėžio apskrities VPK pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kvietimą jam beldžiant į kameros duris ir kokios realios pasekmės dėl to kilo pareiškėjui. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio apskrities VPK areštinėje, neteikė skundų dėl to, jog nebuvo galimybių išsikviesti policijos pareigūnų (I t., b. l. 64).

Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto išaiškinimui, kadangi suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pažymėtina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Aiškindamas aptariamą standarto nuostatą, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Taisyklių 7.10. punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Vadovaujantis Taisyklių 54 punktu, policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus (Taisyklių 55 punktas). Asmenų, laikomų Panevėžio apskrities VPK areštinėje, teisę į kasdienį vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore taip pat nustatė ir Panevėžio apskrities VPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 patvirtintų Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 6.11. punktas (I t., b. l. 50) ir Panevėžio apskrities VPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3, patvirtintų Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių 76 punktas (I t., b. l. 58).

Remdamasis išdėstytu, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo užtikrinta tinkamai.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino ir iš higienos normų nesilaikymo, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Šį teiginį pareiškėjas grindė Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo aktu Nr. H5-269, kuriame nurodyta, jog 2015 m. birželio 10 d. atlikto patikrinimo metu laikino sulaikymo kamerose nustatytas Higienos normos HN 37:2009 58 punkto pažeidimas iki nustatyto termino nebuvo pašalintas.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytos Higienos normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, (toliau – ir Higienos norma HN37:2009) 58 punktas įtvirtino reikalavimą policijos areštinėje lovos skalbinius, rankšluosčius ir kitus skalbinius skalbti viešojoje skalbykloje. Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., areštinėje įrengtoje dezinfekcijos kameroje.

Vertinant pareiškėjo nurodytame Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo akte Nr. H5-269 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatytus patikrinimo rezultatus (I t., b. l. 22-23), matoma, kadoperatyvioji kontrolė buvo atlikta pagal piliečio 2015 m. gegužės 25 d. skundą, kuriuo asmuo skundėsi dėl areštinės slidžių grindų dušo patalpose, blogos minkštojo inventoriaus būklės, nehigieniškų minkštojo inventoriaus laikymo sąlygų. Patikrinimo akte, be kitų duomenų, nustatyta, kad areštinėje naudojamas minkštasis inventorius be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Akte taip pat nurodyta, kad Panevėžio VSC 2015 m. kovo 26 d. patikrinimo akte Nr. H5-110 Panevėžio apskrities VPK nustatytas nurodymasHigienos normos HN 37:2009 58 punkto pažeidimą pašalinti iki 2015 m. balandžio 26 d. Šiuo tiksluareštinės viršininkas kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl lėšų nustatytiems pažeidimams pašalinti. Gautu atsakymu Panevėžio apskrities VPK buvo informuotas apie tai, kad 2015 m. Policijos departamente bus atliekamas specializuotas viešasis pirkimas, tačiau konkreti jo data nebuvo nurodyta. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio VSC Patikrinimo akte nustatytas Higienos normos HN 37:2009 58 punkto reikalavimo pažeidimas, Panevėžio apskrities VPK įpareigotas šį pažeidimą pašalinti iki 2015 m. rugsėjo 12 d.

Vadovaujantis byloje pateikto Panevėžio VSC 2015 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akto Nr. H5-475 išvada, kurioje nustatyti 2015 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio apskrities VPK areštinėje atlikto patikrinimo rezultatai, matoma, kad Higienos normos HN 37:2009 58 punkto reikalavimo pažeidimas buvo pašalintas (I t., b. l. 36-37).

Pasisakydamas dėl aptariamo pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, teismas atkreipia dėmesį, kad Panevėžio VSC 2015 m. birželio 10 d. atlikto patikrinimo metu nustatytas ir Patikrinimo akte nurodytas Higienos normos HN 37:2009 58 punkto pažeidimas nėra konkrečiai apibūdinamas kaip susijęs su laikino sulaikymo kameroseesančiais lovų čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis. Ir nors pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamo aprūpinimo patalyne jį laikant laikino sulaikymo patalpose, pažymėtina, jog asmenų laikymą teritorinių policijos įstaigų areštiniųlaikino sulaikymo patalpose ginčo laikotarpiu reglamentavo Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 (toliau – Instrukcija). Šios Instrukcijos 39 punktas nustatė atvejus, kada asmuo yra laikinai uždaromas į laikino sulaikymo patalpas, tuo tarpu Instrukcijos 40 punktas įtvirtino nuostatą, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai numatoma juos laikyti 24 ar daugiau valandų, turi būti išduodamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, daroma išvada, kad teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo minkštuoju inventoriumi aprūpinti asmenis, uždarytus į laikino sulaikymo patalpas. Atsižvelgiant į tai, aptariamas pareiškėjo reikalavimas, jo išsamiau nedetalizavusbei nepaaiškinus, kokius padarinius pareiškėjui sukėlė minkštasis inventorius be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio,laikytinas nepagrįstu, todėl yra atmestinas.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat teigė patyręs ir dėl kitų higienos normos reikalavimų nesilaikymo, t. y. dėl veidrodžio nebuvimo, taip pat, jog nebuvo ir atskiros patalpos sanitariniam mazgui ir dėl to pasireiškusio nemalonaus kvapo.

Byloje pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Panevėžio VSC 2015 m. liepos 21 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341 ir 2015 rugpjūčio 18 d. patikrinimo aktas Nr. H5-391 patvirtina 2015 m. liepos 20 d. Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 10 ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. kamerose Nr. 14 ir Nr. 15 atliktų patikrinimųmetu nustatytą Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimą, jog minėtų kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengto veidrodžio (I t., b. l. 24-27). Spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimo, jog Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose nebuvo veidrodžio, teismas pažymi, kad Panevėžio VSC 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. atliktų patikrinimų metu pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose Nr. 10, Nr. 14 ir Nr. 15, kuriose nustatyti pažeidimai, be to, pareikšdamas minėtąjį nusiskundimą, pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl to, jog kitų, nei buvo laikomas pareiškėjas, kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo aptariamą pareiškėjo reikalavimą pripažinti pagrįstu.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais dėl kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų, taip pat ir dėl pareigūnų (įskaitant moteris).