- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-29
- Bylos Nr.
- e2A-789-253/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09801-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Žydrūnas Bertašius, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- G. M.
- Ieškovas
- Compensa TU S
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. e2A-789-253/2015
Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-09801-2014-6)
2015 m. birželio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žydrūno Bertašiaus, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-30 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, veikiančio per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui G. M. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 36 803,95 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2014-01-18 (duomenys neskelbtini), G. M., vairuodamas transporto priemonę Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su transporto priemone BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavo D. B.. Eismo įvykio kaltininku pripažintas G. M., kuris vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Su atsakovu yra sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Teigia, kad ieškovui, kaip 2014-01-18 eismo įvykio metu vairuoto automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Buvo atliktas žalos sureguliavimas ir išmokėta 36 803,95 Lt draudimo išmoka padarytai žalai atlyginti. Todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-12-30 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo G. M. ieškovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, veikiančio per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, naudai 36 803,95 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-08-28, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 828 Lt bylinėjimosi išlaidų; prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčo, kad buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kad buvo padaryta žala bei dėl žalos dydžio ir įvykio kaltininko. Atsižvelgdamas į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. 1 d. 3 p. bei Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.3 punktą, teismas konstatavo, kad atsakovui G. M., kaip 2014-01-18 eismo įvykio kaltininkui, kuris vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę, tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės, t. y. draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteisti išmokėta 36 803,95 Lt draudimo išmoka padarytai žalai atlyginti. Teismas paliko nenagrinėtą atsakovo prašymą dėl sprendimo išdėstymo, kadangi atsakovas nepateikė jokių duomenų apie turimą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti atsakovui visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, pagal pateiktus įrodymus neatskleista bylos esmė. Nurodo, kad atsakovas dėl teisinių žinių trūkumo tinkamai nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis, numatytomis CPK 42 str., tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Atsakovui nebuvo užtikrinta teisinė pagalba nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovui nepavykus gauti valstybės apmokamos teisinės pagalbos bei ieškovo atstovui neigiamai paveikus atsakovą, primygtinai nurodant, kad jis privalo pagal ieškinį atsakyti, atsakovas nevalingai pasirinko savo teisės gynimo būdą tik paviršutiniškai, t. y. draudimo išmokos mokėjimo išdėstymą. Nurodoma, kad atsakovas nevisiškai suprato vykdomų procesinių veiksmų byloje esmę. Suklaidintam atsakovui palaikius savo atsiliepime išdėstytus argumentus, teismas, vadovaudamasis CPK 268 str. 5 d., galimai ir netyrė visų draudiminio įvykio aplinkybių bei neanalizavo ieškovo pateiktos žalos Nr. 2014/0035681 pagrįstumo ir faktinių draudiminio įvykio aplinkybių. Teigia, kad eismo įvykio kaltininkas buvo BMW X5 vairuotojas D. B., kad jo ir automobilio savininko, kuris iki šiol nenustatytas, iniciatyva buvo neteisingai užpildyta eismo įvykio deklaracija, kurios pagrindu atsakovas patrauktas civilinėn atsakomybėn, kad D. B. neturėjo draudimo poliso ir atsakovui raštu pažadėjo atlyginti jam padarytą žalą, kad eismo įvykį fiksavo ne tik policijos pareigūnai, bet ir TV „Balticum“ korespondentas, galintys duoti teisme bylai svarbius paaiškinimus dėl ieškinio pagrįstumo. Be pagrindo neišsiaiškinta, kodėl draudimo išmoką atsakovas pervedė kaltininko mašiną suremontavusiai įmonei, kodėl atsakovo mašinos draudikas tai padarė neišsiaiškinęs visų draudiminio įvykio aplinkybių ir kodėl jis apdraudė mašinos valdytojo, neturinčio teisės vairuoti transporto priemonę Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), civilinę atsakomybę. Neišsiaiškinus atsiradusių nuostolių kilmės faktinių aplinkybių, galutinai negalima nustatyti visų subjektų, dalyvavusių draudimo teisiniuose santykiuose, veiksmų (teisėtų ir neteisėtų) turinio, atsakomybės ribų ir mąsto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group prašo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad apeliantas nenurodo, jokių teismo padarytų proceso trūkumų ar jo teisių neįgyvendinimo. Atsakovas žinojo savo procesines teises ir tinkamai jas įgyvendino, laikėsi terminų bei procesiniams dokumentams keliamos formos. Atsakovas parengiamojo posėdžio metu teismui nurodė suprantantis ginčo esmę bei savo procesines teises. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliantas įgyvendino poziciją, priešingą jo siekiamam ginčo rezultatui. Atsakovui pripažinus ieškinio reikalavimą pagrįstu, teismui liko įsitikinti tokia atsakovo valia bei tenkinti ieškinį visiškai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo jokių duomenų apie tai, kad eismo įvykio kaltininkas yra ne atsakovas, o kitas eismo dalyvis. Aplinkybės, kad eismo įvykio kaltininkas yra BMW X5 vairuotojas yra naujos ne tik teismui, bet ir ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Iš bylos duomenų nustatyta, kad tarp ieškovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo ir atsakovo G. M. 2013-12-13 sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Šia sutartimi buvo apdrausta lengvojo automobilio Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad 2014-01-18 (duomenys neskelbtini) transporto priemonė Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavo G. M., susidūrė su transporto priemone BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavo D. B.. Iš eismo įvykio deklaracijos duomenų nustatyta, kad G. M. atsakingas už eismo įvykį. Be to, nustatyta, kad G. M. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad draudikas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas išmokėjo 36 803,95 Lt draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas teigia, kad neteisėto sprendimo priėmimui įtakos turėjo dėl teisinių žinių trūkumo atsakovo tinkamas nepasinaudojimas CPK 42 str. numatytomis savo procesinėmis teisėmis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas, nesusipažinęs su ieškiniu, nes ieškinys pareikštas elektronine forma, darė neteisingas išvadas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo nurodytu adresu atsakovui G. M. kartu su 2014-08-29 pranešimu buvo išsiųstas ieškinio su priedais nuorašas. Nepavykus atsakovui įteikti procesinių dokumentų, jie siųsti į atsakovo darbovietę ir įteikti atsakovui G. M. asmeniškai 2014-09-29. Atsakovas atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad su ieškiniu ir prie jo pridedamais procesiniais dokumentais susipažino.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovui nebuvo užtikrinta teisinė pagalba nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o ieškovo atstovui neigiamai paveikus atsakovą, t. y. primygtinai nurodant, kad jis privalo atsakyti pagal ieškinį, šis nevalingai pasirinko savo teisės gynimo būdą tik paviršutiniškai. Nors apeliantas teigia, kad dėl teisinių žinių trūkumo jis tinkamai nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis, tačiau pažymėtina, kad atsakovas, net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, gali vesti savo bylą pats (CPK 51 str. 1 d.). CPK 13 str. įtvirtintas dispozityvumo principas numato, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Dispozityvumo principas reiškia, kad vykstant procesui šalis pati nusprendžia, kokiomis procesinėmis priemonėmis ginti savo pažeistą teisę arba gintis nuo jai pareikšto materialinio ar kitokio reikalavimo. Apeliantas nurodo, kad buvo kreipęsis dėl valstybės apmokamos teisinės pagalbos teikimo, tačiau jos gauti nepavyko. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio ir kartu su juo pateiktų 2014-10-09 PVM sąskaitos faktūros bei pinigų paėmimo kvito, atsakovas kreipėsi į teisines paslaugas teikiančią bendrovę, kur jam buvo suteiktos teisinės paslaugos. Atsakovas G. M. 2014-10-15 pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad byla nebus vedama per advokatą. G. M. dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje, posėdžio metu atsakovui išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos. Prašymo, kad jam būtina pasirūpinti atstovavimu procese, atsakovas neteikė. Atsakovas pasirašė ieškinio pripažinimo nustatytą formą, šiam veiksmui atlikti posėdžio metu buvo padaryta pertrauka, tad atsakovas turėjo laiko susipažinti su dokumento turiniu bei įvertinti šio procesinio veiksmo pasekmes. Byloje nenustatyta, kad atsakovas privalėjo byloje turėti advokatą ir be atstovo pagalbos negalėjo (nesugebėjo) tinkamai ginti savo teisių pats. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, manydamas tai esant reikalinga, turėjo galimybę laiku ir tinkamai pasirūpinti savo atstovavimu, ar pateikti prašymą, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas, tačiau šiomis savo procesinėmis teisėmis nesinaudojo.
Apeliaciniame skunde atsakovo pozicija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo grindžiama argumentais, kad pagal byloje pateiktus įrodymus neatskleista bylos esmė, teismas galimai netyrė visų draudiminio įvykio aplinkybių bei neanalizavo ieškovo pateiktos žalos bylos Nr. 2014/0035681 pagrįstumo ir faktinių draudiminio įvykio aplinkybių. CPK 140 str. 2 d. nustato, kad atsakovui pripažinus ieškinį, jeigu nėra CPK 42 str. 2 d. numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus; kai ieškinys yra pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik dėl tų reikalavimų, kuriuos atsakovas pripažįsta; surašant sutrumpintus motyvus, nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (CPK 268 str. 5 d.).
Šiuo atveju sprendžiant dėl žalos atlyginimo regreso tvarka galioja rungimosi principas ir bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, t. y. kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė rašytiniais įrodymais, vienas jų – eismo įvykio deklaracija. Byloje esančioje eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 2014-01-18 atsakovui G. M. išvažiuojant iš stovėjimo vietos, privataus sklypo, šalikelės ir sukant į dešinę. 2014‑01‑18 eismo įvykio deklaracijoje atsakovas pasirašė ir patvirtino, jog yra už padarytą žalą atsakingas vairuotojas. Aplinkybės, kad pasirašė kaip atsakingas už eismo įvykį asmuo atsakovas neneigia. Tos pačios įvykio aplinkybės nurodytos ir schemose atvaizduotos tiek draudėjo G. M., tiek nukentėjusiojo D. B. 2014-01-20 pranešimuose draudikui (ieškovui) apie transporto priemonių žalą. Ieškovo, kaip draudiko, išmokėtos 36 803,95 Lt draudimo išmokos dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais, ginčo dėl žalos dydžio tarp šalių nekilo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymas numato draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, dėl išmokėtos draudimo išmokos atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis padarė autoavariją neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p.). Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.3 punkte numatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas G. M. vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kodėl draudikas apdraudė mašinos valdytojo, neturinčio teisės vairuoti transporto priemonę Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), civilinę atsakomybę. Vadovaujantis įstatyminiu reglamentavimu, už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 str. nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 3 str. 2 d. numato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. Tuo tarpu TPVCAPDĮ 2 str. 17 d. reglamentuoja, kad transporto priemonės valdytojas yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Atsižvelgdama į šias nuostatas, teisėjų kolegija atmeta minėtą apeliacinio skundo argumentą.
CPK 42 str. 5 d. numato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Atsakovas G. M. procesiniame dokumente – atsiliepime į ieškinį bei parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo pripažino ir prašė išdėstyti priteistos žalos mokėjimą. Atsiliepime į ieškinį atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo atstovui siūlė sudaryti susitarimą dėl žalos mokėjimo dalimis, o žalos padarymą pripažino. Kaip minėta, atsakovas bylos nagrinėjimo metu pasirašė ieškinio pripažinimo nustatytą formą. Prieštaravimo CPK 42 str. 2 d. numatytiems pagrindams nenustatyta, todėl CPK 140 str. 2 d. įtvirtintos ieškinio pripažinimo nuostatos nepažeistos. Procesinė atsakovo teisė pripažinti ieškinį grindžiama dispozityvumo principu. Taigi atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai laikėsi pozicijos ir pripažino ieškinio reikalavimus, priešingų įrodymų, paneigiančių ieškovo argumentus ir jo įrodinėtas faktines aplinkybes bei pagrindžiančių kito asmens kaltę dėl kilusio eismo įvykio, atsakovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui neteikė ir nenurodė.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad eismo įvykio kaltininkas buvo BMW X5 vairuotojas D. B. ir nurodo, kad šio asmens ir automobilio savininko, kuris iki šiol nenustatytas, iniciatyva buvo neteisingai užpildyta eismo įvykio deklaracija, D. B. neturėjo draudimo poliso ir atsakovui raštu pažadėjo atlyginti jam padarytą žalą. Šias aplinkybes atsakovas grindžia kartu su apeliaciniu skundu pateiktu savo paaiškinimu, nauja eismo įvykio schema bei rašteliu rusų kalba, taip pat transporto priemonės Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo dokumentais. Ištyrus bylos medžiagą nustatyta, kad atsakovas minėtų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nenurodė, jomis nesirėmė ir neįrodinėjo, pirmosios instancijos teisme įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes, neteikė, o priešingai – ieškovo ieškinio reikalavimus dėl žalos priteisimo pripažino.
CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 306 str. 2 d. numato ribojimą, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokios aplinkybės laikomos naujomis. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 306 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu, tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-95/2012). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomos minėtos aplinkybės galėjo būti nurodytos ir įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, CPK 314 str. numatytų išimčių dėl naujų įrodymų pateikimo nenustatyta. Be to, pastebėtina, kad atsakovo pateiktame raštelyje, kuriuo atsakovas grindžia savo argumentus, nurodyta „(duomenys neskelbtini)“ bei data – 2014-01-17, tuo tarpu eismo įvykio deklaracijoje ir eismo įvykyje dalyvavusių draudėjo bei nukentėjusiojo pranešimuose apie transporto priemonių žalą nurodyta, jog eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) 2014‑01-18, t. y. vėliau. Nors apeliantas, remdamasis naujai nurodytomis aplinkybėmis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino atsiradusių nuostolių kilmės faktinių aplinkybių, tačiau atsakovo nurodytų aplinkybių pagrindu ieškinys pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčijamas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo pagrindimas šiomis aplinkybėmis vertintinas kaip CPK 306 str. 2 d. nustatytų apribojimų apeliacinį skundą grįsti nenurodytomis pirmosios instancijos teismui aplinkybėmis pažeidimas. Tuo pagrindu dėl apelianto nurodytų naujų aplinkybių teisėjų kolegija nepasisako (CPK 306 str. 2 d.).
Ištyrusi ir įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija išdėstytų motyvų pagrindu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti, jog įrodymai byloje patvirtina ieškovo nurodytas eismo įvykio aplinkybes, byloje įrodytas draudiminiu pripažinto eismo įvykio pagrindu išmokėtos draudimo išmokos išmokėjimo faktas bei dydis. Tad pirmosios instancijos teismas, remdamasis visuma byloje esančių įrodymų, taip pat atsižvelgdamas į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p. bei Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.3 punkto nuostatas, pagrįstai konstatavo, jog ieškovo ieškinio reikalavimai atsakovui yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 268 str. 5 d. įtvirtinta norma, surašė sprendime sutrumpintus motyvus, tačiau teismas įrodymų visumą vertino teisingai bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Nustatyta, kad už atsakovo apeliacinį skundą mokėtinas 240 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 7 d.). Atsakovas G. M. už apeliacinį skundą sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį, likusios žyminio mokesčio dalies, t. y. 220 Eur, sumokėjimas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-02 nutartimi atsakovui atidėtas iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo byloje. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas buvo atidėtas, valstybei priteistinas iš atsakovo G. M..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-30 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. M. 220 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.