Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimo bausme šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2018 m. gruodžio 6 d.

Iš nuteistojo V. S. priteista 3 682,93 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.1. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK normos reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.

5.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Be to, pagal BPK nuostatas, teismas asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai – kurie pagrindžia tarpinio fakto buvimą ir patvirtina įrodinėtinas aplinkybes. Akivaizdu, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2011; Nr. 2K-20-303/2018). Be to, baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

5.4.2. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, jog Č. S. buvo sumuštas kitoje vietoje arba tai padarė nenustatyti asmenys. Pažymėtina, kad liudytojas E. R. patvirtino, jog kambaryje matė sužalotą Č. S., o aplinkui pašalinių žmonių nebuvo. Liudytojas V. S. taip pat patvirtino, kad Č. S. vakare sužalotas nebuvo. Nors V. S. apie tėvo sumušimo aplinkybes liudytojui E. R. nieko nepasakojo, tačiau akivaizdu, kad sužalojimus padarė būtent nuteistasis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti V. S. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes tiek apklausų metu, tiek atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje, dalyvavo gynėjas. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo V. S. teisė į gynybą pažeista nebuvo. Be to, šie nuteistojo parodymai iš esmės sutapo ir su nukentėjusiojo Č. S. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teismo medicinos specialisto išvadomis. Iš liudytojo E. R. parodymų taip pat matyti, kad V. S. apsvaigęs nuo alkoholio būdavo agresyvus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. R. policijos pareigūnams pateikė laišką, kurį gavo iš V. S., kuriame nuteistasis gailisi dėl savo veiksmų ir visų atsiprašo (t. 1, b. l. 160–164; t. 2, b. l. 160). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojas E. R. apkalba jį, tačiau jokių argumentų dėl to nenurodo. Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą vertina kaip nuteistojo siekimą sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad liudytojas E. R. yra suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį.

5.5. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo V. S. ir nukentėjusiojo Č. S. parodymai sutapo. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis nurodė tą patį sužalojimų padarymo mechanizmą, t. y. suduodant smūgius kumščiais, kas objektyviai sutampa su teismo medicinos specialisto išvadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos medžiagoje esminių prieštaravimų tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų nėra. Tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis nurodė skirtingą smūgių skaičių, nėra esminis prieštaravimas (t. 2, b. l. 178; t. 3, b. l. 1). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajam Č. S. sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais (smūginiais) kieto buko daikto ar daiktų poveikiais (t. 1, b. l. 93–94).

5.5.1. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į apelianto skundo argumentą, nurodo, kad šią nagrinėjamą bylą perduoti prokurorui iš naujo tirti, nėra jokio pagrindo. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką tokiais atvejais, kai konflikto metu nukentėjusiajam padaromas atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymas, kaltininkas atsako pagal kilusius padarinius. Tai, kad 2018 m. balandžio 17 d. vakare, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo namuose įvyko konfliktas patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, t. y. išmėtyti daiktai bei išvartyti baldai, taip pat ant grindų rastos dėmės, panašios į kraują ir pan. (t. 1, b. l. 24–39). Akivaizdu, kad V. S. konflikto metu tyčia, suduodamas smūgius kumščiais į galvą ir kitas kūno vietas, sumušė tėvą Č. S. ir padarė daugybinius veido kaulo lūžius bei mentės lūžį, dėl ko į galvos smegenis net išsiliejo kraujas, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys sudaro vieningą įrodymų grandinę, patvirtinančią V. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad šioje byloje DNR ekspertizė nebuvo paskirta ir atlikta, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to nenagrinėjami.

5.6. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog V. S. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. jokių žalojimui skirtų įrankių nenaudojo, smurtinius veiksmus padarė spontaniškai, nors juos nutraukė savo valia, tačiau nukentėjusiajam pagalbos nesuteikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį, numatė, kad dėl šios veikos gali būti padarytas kūno sužalojimas ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

5.7. Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde prašo inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį arba kitą įstatymą, konstatuojant kaip smurtą artimoje aplinkoje.

5.7.1. Pažymėtina, kad BK 136 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas, t. y. pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio seka nusikalstami veiksmai; antra, kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Be to, tik esant šių BK 136 straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus.

5.7.2. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusio Č. S. veiksmai sukėlė itin didelį V. S. susijaudinimą. Nors teismo psichiatrijos ekspertizės metu nustatyta, kad V. S. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo būsenoje, jam konstatuotas impulsyvus tipas ir lengvas protinis atsilikimas, tačiau veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 2, b. l. 109–114). Bylos medžiaga nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o ginčas kilo spontaniškai dėl mirusios motinos. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad Č. S. veiksmai sukėlė ar galėjo sukelti staigią labai didelio susijaudinimo būseną ar nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas skunde. Todėl šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad V. S. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinė sąlyga kilti konfliktui buvo nuteistojo V. S. apsvaigimas nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kuri pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Dėl bausmės paskyrimo

6. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6.1. Skundžiamu nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už sunkaus (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę V. S. atsižvelgė į jo asmenybę (neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, bedarbis, gyvenamojoje vietoje nusiskundimų dėl jo elgesio negauta), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistajam V. S. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, tačiau tai netrukdė jam suvokti nusikalstamų veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 2, b. l. 109–114). Be to, nukentėjusysis Č. S. atleido nuteistajam ir prašo jo nebausti (t. 2, b. l. 178).

6.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir V. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. S. paskirta bausmė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra teisinga ir proporcinga (adekvati) padarytos nusikalstamos veikos sunkumui, naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pirmosios instancijos teismui apeliantas nepateikė, todėl nėra pagrindo kitaip įvertinti minėtų aplinkybių bei nesutikti su apygardos teismo nustatytu laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Atsižvelgiant į visas šioje nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, V. S. mažinti laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.