Tauragės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Pagėgių savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas (toliau – pareiškėjas ir VĮ Turto bankas ) prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 3/10 dalys ūkinio pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.

Nurodo, kad pareiškėjas VĮ Turto bankas, gavo suinteresuotų asmenų pranešimą dėl 3/10 dalių ūkinio pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), į kurias nuosavybės teisė neregistruota Nekilnojamojo turto registre, kitos 7/10 dalys priklauso 5 butams, esantiems, gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis šių gyvenamųjų namų, (duomenys neskelbtini), privatizavimą vykdė Šilutės rajono (miesto) valdyba, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad 3/10 dalys minėto ūkinio pastato būtų privatizuotos nėra. Nekilnojamojo turto objektas buvo pastatytas 1978 metais kaip valstybės nuosavybė. Taigi šis turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento išsaugojo nurodytą nuosavybės statusą. Šiuo atveju nebuvo gauta konkrečių duomenų, kad pareiškime nurodyta ūkinio pastato dalis buvo privatizuojama teisės aktų nustatyta tvarka, perduoti juridiniams ar fiziniams asmenims, todėl daroma išvada, kad ji liko valstybės nuosavybe.

Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta specialiame interneto tinklalapyje ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini) stovi 1978 m. statybos 3/10 dalys ūkinio pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), kurio užstatytas plotas 80 kv. m. Nuosavybės, patikėjimo teisė, kitos daiktinės teisės, juridiniai faktai, žymos į minėtą ūkio pastato dalį nėra registruotos, o kitos 7/10 dalys priklauso 5 butams, esantiems, gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini). Ūkinis pastatas ribojasi su gyvenamaisiais namais, (duomenys neskelbtini), kurių privatizavimą vykdė Šilutės rajono (miesto) valdyba, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad 3/10 dalys minėto ūkinio pastato būtų privatizuotos nėra. VĮ Turto bankas 2021 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į Pagėgių savivaldybės administraciją dėl informacijos pateikimo apie nekilnojamąjį turtą – 3/10 dalis ūkinio pastato, esantį (duomenys neskelbtini). Pagėgių savivaldybės administracijos 2021 m. kovo 18 d. rašte nurodyta, kad Pagėgių savivaldybė savo archyvuose neturi jokių dokumentų apie 3/10 dalis ūkinio pastato ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).

Iš 2020 m. liepos 14 d. elektroniniu paštu VĮ Turto bankas specialistei adresuoto G. P. laiško matyti, kad minėta 3/10 dalimi ūkinio pastato naudojasi G. P. su broliu L. P., paveldėję iš tėvų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurio kieme ir yra ši ūkinio pastato dalis. Nori išsipirkti šio ūkinio pastato dalį ir žemę, tačiau to negali padaryti. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad G. P. ir L. P. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini).

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

VĮ Turto bankas, prašydamas pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad 3/10 dalys ūkinio pastato, esantys (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kai nėra tai patvirtinančių dokumentų.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos A. T. 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

Lietuvos A. T. suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn. Taip pat nėra duomenų, kad minėtas turtas būtų buvęs perduotas Pagėgių savivaldybei, tačiau iš faktinių duomenų nustatyta, kad G. P. ir L. P. šia 3/10 dalimi ūkinio pastato naudojasi ir toliau siekia jais naudotis. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas teigti, jog nagrinėjamu atveju ūkinis pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, tačiau 3/10 dalys šio ūkinio pastato, valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 3/10 dalys ūkinio pastato, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), yra valstybės Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 3/10 dalys ūkinio pastato, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), yra valstybės Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.