Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-911-508-2013

Teisėja: I. Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-34-3-00023-2012-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.11; 2.9.10.; 2.4.6.

2013 m. gruodžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, nuteistajam V. Š., gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiojo A. S. atstovui advokatui Sergej Lapuchov,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 str. 1 d. ir nuteistas paskiriant jam laisvės apribojimą aštuoniems mėnesiams.

Iš V. Š. priteista nukentėjusiajam A. S. 36513,00 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1800,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

V. Š. paskirtas laikinas nuosavybės teisių į jam priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus apribojimas 36513,00 litų sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, pavedant šį turtą saugoti V. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pagal BK 188 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 31 d. savo sodyboje (duomenys neskelbtini) k., Stakliškių sen. Prienų r. sav., pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 269 patvirtintų Aplinkos apsaugos reikalavimų deginant sausą žolę, nendres, šiaudus bei laukininkystės ir daržininkystės atliekas 2 ir 3 punktų reikalavimus, degino nenupjautas ir nesugrėbtas nendres ir žolę, dėl ko gaisras išplito ir pasiekė A. S. priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini) k., Stakliškių sen., Prienų r. sav., kurios teritorijoje sudegė gyvenamasis namas su priestatu, malkinė, tvartas, kiemo rūsys, vertės lauko virtuvė, ir kiti statiniai (rūkykla, šulinys, lauko tualetas), kurių bendra vertė 30000 Lt, bei pastatuose buvę daiktai: 500 Lt vertės trijų durų spinta, 800 Lt vertės sekcija, 2000 Lt vertės senovinė komoda, 500 Lt vertės šaldytuvas, 300 Lt vertės televizorius, bendros 600 Lt vertės keturios lovos, bendros 400 Lt vertės 2 sofos, bendros 400 Lt vertės 2 mediniai stalai, 250 Lt vertės dujinė viryklė, 63 Lt vertės dujų balionas, įvairūs bendros 400 Lt vertės drabužiai ir patalynė, įvairūs smulkūs bendros 300 Lt vertės namų apyvokos daiktai.

Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį panaikinti, jį išteisinti.

Apeliantas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti liudytojus A. B. ir E. K., skirti pakartotiną nekilnojamojo turto tikrosios rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizę ir pavesti ją atlikti teismo pasirinktam ekspertui.

Apeliantas teigia, kad priimtas nuosprendis yra nemotyvuotas ir pagrįstas tik prielaidomis, o apelianto veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 188 str. sudėties.

Apeliantas teigia, kad teisme nurodė, kad, nors jis ir 2010-03-30 apie 11 val. degino nendres, bet jos greit išdegė, ir jis ugnį buvo visiškai užgesinęs. Apie 14 val. atsibudęs pamatė, kad dega už 250 m. nuo jo namų šiaurės rytų pusėje esantis melioracijos griovys. Jis matė, kad E. K. buvo juodas plotas, buvo išdegę. Žolė degė visai iš kitos pusės, ne nuo jo namų. Kadangi tarp sodybų bėga upelis, be to yra pelkėta, apeliantas pagalvojo, kad ugnis pati užges, todėl jokių veiksmų nesiėmė. Tačiau apie 15-16 val. ugnis priartėjo prie jo namų apie 50 m. atstumu nuo miško, tuo metu atvyko pareigūnė L. D. ir užgesino žolę.

Apelianto nuomone, jo žodžiai, pasakyti posėdžio metu „gal lengvabūdiškai pamaniau, kad ugnis neis per vandenį, ir į gaisrinę nesikreipiau", negali būti traktuojami, kaip jo lengvabūdiškas elgesys baudžiamąja prasme ir tuo labiau, kaip neatsargumas padarant nusikalstamą veiką. Jis buvo įsitikinęs, kad užsidegė ne nuo jo deginamų nendrių, o dėl melioracijos griovio ugnis neišplis.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuo jo atliktų veiksmų – nendrių deginimo 11 val.– gaisro A. S. sodyboje praėjo daugiau nei 4 val. Be to, jei gaisras būtų kilęs jo sodyboje, būtų pirmiausiai išdegusi visa žolė prie jo namų, tačiau to nebuvo ir ugnis prie jo namų priartėjo tik 15 val. Vadinasi buvo dar vienas ugnies židinys, kurio niekas neieškojo.

Apeliantas nurodo, kad tarnybinis pranešimas, kuriuo grindžiama jo kaltė, surašytas neatlikus jokio tyrimo, nenustačius, kada tikslai jis degino žolę, kada ją užgesino, neatlikus tinkamos įvykio vietos apžiūros, viena vienintelė pareigūnė faktiškai priėmė sprendimą dėl jo kaltės, darydama prielaidą „labiausiai tikėtina, kad gaisras išplito nuo pil. V. Š. sodybos į kitus žolės plotus“. Pareigūnė taip pat neteisingai teigia, kad „...išdegintos žolės plotai vientisi...". nors toks teiginys prieštarauja ne tik apelianto paaiškinimams, bet ir byloje esantiems dokumentams. Įvykio vietos apžiūros protokolo ir įvykio vietos plano nėra, tačiau esančios nuotraukos patvirtina, kad nuo apelianto sodybos iki kaimyno A. S. sodybos vientisu sudegintos žolės pėdsakų nėra.

Teismas pažeidė LR BPK 301 str. nuostatas neiškviesdamas į teismo posėdį A. B., nes jos parodymai duoti byloje nėra tikslūs, jie turėjo būti tikslinami.

Apelianto teigimu, jis visiškai pasitikėjo teismo objektyvumu, todėl atsisakė advokato paslaugu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad neturėjo taip elgtis, nes jaučiasi apgautas ir neteisėtai nuteistas. Bylos nagrinėjimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo iniciatyvą ir pareiškime teismui buvo nurodyta, kad žala jam padaryta 64513 Lt sumoje. Teisme nukentėjusioji pusė privalėjo pagrįsti savo teiginius ir prašomos priteisti sumos dydį, tuo pačiu ir nusikalstamos veikos sudėties buvimą. Neturėdami jokių dokumentų įrodančių padarytos žalos dydį jie kreipėsi į teismą su prašymu skirti nekilnojamojo turto tikrosios rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizę ir pasirinko savo ekspertą. Apeliantas mano, kad padarė klaidą sutikdamas su nukentėjusiųjų pasiūlytu ekspertu, nes teismas jam tinkamai neišaiškino, kad ir jis turi teisę pasiūlyti ekspertą. Pilnai pasitikėjau teismui. Šios ekspertizės rezultatas toks: pastatai įvertinti 30000 Lt suma, o kitas turtas 6513 Lt. suma įvertintas pačių nukentėjusiųjų. Teismas tokia eksperto išvada nesuabejojo, nors VĮ Registro centro duomenų bazės išrašu viso turto vidutinė rinkos vertė – 5466 Lt. taigi, apelianto nuomone būti skirti pakartotinę ekspertizę tikrosios rinkos vertei nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad namas nuo 1998 m. yra negyvenamas, liudytojai – šalia gyvenantys žmonės (pvz. A. B.) – gali patvirtinti, jog jis buvo visiškai apleistas, jame nebuvo durų ir langų, ten periodiškai rinkdavosi asocialūs asmenys. Kelia abejonių, kad jame galėjo būti ir kokių nors vertingų daiktų. Tačiau teismas šių abejonių nesistengė pašalinti, nors privalėjo padaryti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Nors V. Š. nepripažįsta savo kaltės ir teigia, kad gaisras kilo ne dėl jo veikos, kad teismas neišsamiai ištyrė bylą, o nuosprendį grindė tik prielaidomis, o ne faktinėmis aplinkybėmis, su tokia apelianto nuomone kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bei pagrįstai V. Š. pripažino kaltu pagal BK 188 str. 1 d. Jo kaltė visiškai įrodyta liudytojų parodymais, specialistų, ekspertų išvadomis, kitais ištirtais rašytiniais įrodymais, iš dalies ir paties nuteistojo parodymais. Visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami ir tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje.

BK 188 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kad dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui.

Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad tarp neatsargių V. Š. veiksmų ir atsiradusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo aiškiai nustatyta, kad būtent V. Š. neatsargus elgesys su ugnimi, kai jis pažeidė norminio akto – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 269 patvirtintų Aplinkos apsaugos reikalavimų deginant sausą žolę, nendres, šiaudus bei laukininkystės ir daržininkystės atliekas 2 ir 3 punkto nuostatas, sukėlė gaisrą, kurio padariniai – sudegė A. S. sodyba, nukentėjusiajam padaryta didelė – 36513 litų, turtinė žala.

Minėti aplinkos apsaugos reikalavimai draudžia deginti nenupjautas ir nesugrėbtas (nesurinktas) žolę, nendres, o sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, šiaudus, laukininkystės ir daržininkystės augalinės kilmės atliekas lauko sąlygomis leidžia deginti tik sugrėbtas (surinktas) į krūvas, kai nėra galimybių jų kompostuoti ar kitaip panaudoti, ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų, taip pat nustato, kad jų deginimas turi būti nuolat stebimas, jį baigus, smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ir pan., o šių reikalavimų, kaip pats A. Š. prisipažino jis nesilaikė. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas parodė, kad jis 2010-03-31 savo sodybos nusausintame tvenkinyje degino ten augusias sausas nendres. Nendrės sudegė akimirksniu, ugnis išplito į žolę prie tvenkinio. Jis užgesino žolę prie tvenkinio, bet padegė prie pirties ir jai išdegus, visiškai viską užgesino ir nuėjo namo. Tačiau po poros valandų pamatė, kad vėl dega žolė ir nendrės kitoje vietoje, prie upelio. Manydamas, jog upelis sustabdys ugnies plitimą, jis žolės negesino. Tačiau kaip buvo nustatyta Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvadomis, būtent dėl A. Š. deginamos pernykštės augmenijos ir nepakankamo gaisro stebėjimo bei nepakankamų priemonių gaisro plitimui sustabdyti, kilo gaisras ir A. S. sodyboje. Taigi išvadose nustatyta, jog gaisro kilimui turėjo įtakos V. Š. vykdytas tikslingas pernykštės augmenijos liekanų deginimas savo sodyboje. Šios išvados buvo padarytos atsižvelgiant ir į hidrometeorologines sąlygas, kurios buvo ypač palankios gaisro plitimui ir kurių V. Š. neįvertino. Išvadose konstatuota, jog gaisro plitimo kryptis sutapo su vėjo kryptimi ir pagal įvykio vietos schemą sutapo su vietine kryptimi nuo V. Š. sodybos link A. S. sodybos.

Kad ugnis atėjo nuo V. Š. sodybos pusės patvirtino ir liudytoja A. B., paaiškindama, jog ugnis plito nuo miško pusės ir pasiekė bei uždegė kaimyno A. S. sodybą. Būtent ji iškvietė ir ugniagesius.

Apeliantas nurodė, jog A. B. parodė, kad gaisrą ji pamatė apie 13 val., todėl šis gaisras negalėjo kilti dėl jo veikos, nes tokiu laiku pas jį ugnies nebuvo. Tačiau pastebėtina, kad liudytoja nurodė, jog pamačius gaisrą iškart iškvietė ugniagesius, o pranešimas apie gaisrą Kauno apskrities PGV Prienų PGT užregistruotas 16 val. 27 min., todėl tikėtina, kad liudytoja galėjo ir apsirikti nurodydama laiką, juo labiau, jog nuo įvykio iki jos apklausos buvo praėjęs kelių mėnesių laiko tarpas, o visos aplinkybės patvirtina, jog gaisras kilo byloje nustatytu laiku.

Apeliantas teisus, nurodydamas, jog teismas nuosprendį gali grįsti tik tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o A. B. teismo posėdyje nebuvo apklausta. Tačiau šios liudytojos parodymai nėra pagrindiniai ir vieninteliai grindžiant nuteistojo kaltę.

Teisėjas nagrinėdamas bylą visus įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikimas vertinant įrodymus turi turėti objektyvų pagrindą – remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2013). Taigi šie ikiteisminio tyrimo metu liudytojos duoti parodymai tik padeda įvertinti kitus byloje esančius įrodymus ir įsitikinti jų teisingumu, nuoseklumu, padeda išsiaiškinti byloje būtinas nustatyti aplinkybes, tuo labiau, kad baudžiamoji byla yra nutraukta ir visa jos medžiaga byloje turėjo rašytinio įrodymo reikšmę.

Byloje apklausta liudytoja L. D. parodė, kad gavus pranešimą apie degančią žolę ir pastatus, nuvyko tirti gaisro ir pamatė išdegusį lauką ir pastatus. Nusistačiusi vėjo kryptį, tarnybiniu automobiliu po mišką ieškojo gaisro židinio, o išdegimo pėdsakai ją atvedė būtent prie nuteistojo sodybos. Taigi, liudytoja tiksliai, iš gaisravietės sekdama išdegimo pėdsakais, pagal vėjo kryptį, nustatė gaisro židinį, vietą, iš kurios kilo gaisras. Ji matė, kad V. Š. pieva degė atvira ugnimi, ugnies liežuviai šliaužė žolės aukščiu į ją, žolė buvo ne aukštesnė kaip iki kelių. Tarp S. ir Š. sodybų buvo išdegęs ištisas bendras plotas, ugnis išplito per miško properšą. V. Š. sodyboje žolė buvo išdegusi net prie pastatų, apeiti pastatai. Liudytoja patvirtino, jog A. B. jai pasakojo, kaip kilo gaisras, matė, kaip už miško rūko dūmai, kad tik kelias apsaugojo jos pačios sodybą nuo gaisro. Liudytojos L. D. parodymais nėra pagrindo netikėti, tokias pačias aplinkybes ji nurodė ir tarnybiniame pranešime. L. D. yra Priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektorė, tirianti gaisrus, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ji suprato ir žinojo, kokiu būdu nustatyti gaisro židinį. Liudytojos duotus paaiškinimus patvirtino ir anksčiau aptartos Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvados. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų nustatyti kiti gaisro židiniai, kitų židinių nematė ir liudytoja. Apeliantas taip pat negalėjo konkrečiai nurodyti iš kokio kito židinio galėjo kilti gaisras, jis patvirtino nematęs, kad kas nors kitas būtų deginęs žolę.

V. Š. neneigė, kad buvo neatidus, nerūpestingas, lengvabūdiškai tikėjosi, jog jo uždegta žolė yra užgesinta, nesekė ir neprižiūrėjo ar tikrai žolė visiškai užgesinta, o pamatęs, jog žolė dega prie upelio lengvabūdiškai tikėjosi, kad jo plitimą sustabdys upelis ir pelkės, laiku neiškvietė ugniagesių, o savalaikis gaisro likvidavimas, būtų užkirtęs sunkias gaisro pasekmes. Taigi V. Š. veika pasireiškė neatsargumu – nusikalstamu nerūpestingumu – jis nenumatė, kad jo veika gali turėti padarinių, gali būti sunaikintas svetimas turtas, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti.

V. Š. taip pat nesutinka, kad sunaikinto turto vertė atitinka didelės vertės sąvoką, teigia, jog žala apskaičiuota neteisingai, turtas yra pervertintas, todėl jo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 188 str. 1 d., kuri numato atsakomybę už didelės vertės turto neatsargų sunaikinimą ar sugadinimą. Apeliantas nesutinka su sudegusio A. S. nekilnojamojo turto įvertinimu, jis mano, jog ekspertas buvo parinktas subjektyviai, atsižvelgiant tik į nukentėjusiojo pageidavimą. Pastebėtina, kad nekilnojamojo turto ekspertizę atlikęs Lietuvos Respublikos teismo ekspertas K. J., kuris yra įtrauktas į ekspertų sąrašus, pagal teismo nutartį, klausimus ekspertui teismo metu galėjo pateikti ir apeliantas. Be to, ekspertas už savo išvados teisingumą atsako BK numatyta tvarka, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių išvadų teisingumu. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo metu V. Š. taip pat sutiko su eksperto parinkimu, savo eksperto nesiūlė. Taip pat apeliantas neginčijo ir atliktos turto ekspertizės išvadų, nepateikė jokių jas paneigiančių duomenų. Apeliantas teisme neginčijo ir civilinio ieškinio dydžio, kuris buvo sumažintas atlikus ekspertizę. Ekspertas atliko išsamią turto studiją, įvertindamas įvairius faktorius, tame tarpe ir tame rajone parduodamų namų valdų sandorius. Taigi nemanytina, kad įvertinto turto vertė yra padidinta, nes ji nustatyta pagal realios rinkos duomenis, ko negalima pasakyti apie VĮ Registro centro duomenų išraše pateiktą vertę, nes nurodytos net kelios sumos. Beje, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad namas buvo visiškai apleistas, netinkamas gyvenimui, jame rinkosi asocialūs asmenys. Priešingai, nukentėjusiojo sesuo D. Š. patvirtino, kad retkarčiais apsilankydavo sodyboje, namas buvo tinkamas gyventi, jį prižiūrėdavo kaimynė, sodyboje buvo nemažai baldų, buitinės technikos, apyvokos daiktų, ūkio padargų. Ji patvirtino, kad ten buvo visi privataus kaltinimo skunde išvardinti daiktai. Buvusių sodyboje daiktų vertė įvertinta 6513 litų, todėl ši suma nelaikytina labai didele, nes kaip matyti iš skunde nukentėjusiojo nustatytų daiktų vertės, jos nėra neadekvačios, nerealios. D. Š. patvirtino, kad sodyboje buvusios senovinės komodos, kuri įvertinta brangiausiai, rinkos vertė pagrįstai galėjo būti 2000 litų, kitas turtas taip pat įvertintas pakankamai protingomis, realiomis kainomis, nemanytina, kad jos yra padidintos, neatitinka rinkos verčių. Tuo labiau, kad apeliantas skunde išsakytos tik abstrakčias abejones dėl vertės, nepateikiant jokių jas paneigiančių faktų. Taigi apelianto argumentas, jog sunaikintas turtas nebuvo didelės vertės BK 190 str. prasme, dėl to jis neturi atsakyti pagal BK 188 str. 1 d., yra nepagrįstas.

Dėl anksčiau aptartų aplinkybių, kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl civilinio ieškinio dydžio ir pagrįstumo. Eksperto ir nukentėjusiojo apskaičiuota ir įvertinta sunaikinto turto vertė yra pagrįsta, realiai atlygintina ir nemanytina, kad bus nepakeliama našta nuteistajam.

Taigi apylinkės teismas teisingai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti V. Š. apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.