- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-246-919/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Laima Šeputienė, Lina Lesinskienė
- Kaltinamasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- Ą. M.
- Advokatai
- Ramunė Genovaitė Baltrušaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimos Šeputienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Lauros Mačiulytės-Valaitės (toliau – prokurorės) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2025 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 3 dalį, išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti V. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Nukentėjusiojo Ą. M. civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur neturtinės žalos bei 250 Eur patirtų išlaidų už teisines paslaugas atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2024 m. liepos 30 d., 16.13 val., naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mobiliojo ryšio telefoną, būdamas namuose, adresu (duomenys neskelbtini), naujienų svetainės „TV3 televizija“ socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, po straipsnio „Ą. M. su mylimuoju prancūzu leidosi į romantiškas atostogas: „Reikia tiesiog mėgautis“, antrašte, viešai iš savo asmeninės socialinio tinklapio www.facebook.com paskyros, kurios pavadinimas „V. V.“, parašė komentarą „Utelizuot tokius o ne viesint“, tokiu būdu viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos.
2. Alytaus apylinkės teismas, išteisindamas V. V. pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, konstatavo, kad byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. V. veikoje nėra tiesioginės konkrečios tyčios kurstyti prieš homoseksualius asmenis jo surašytą komentarą skaitančius socialinio tinklo vartotojus, skatinti neapykantą homoseksualiems asmenis, šiuos asmenis diskriminuoti ar kurstyti prieš juos smurtauti, t. y. baudžiamojoje byloje nenustatyta V. V. inkriminuotos BK 170 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių visuma.
Šalies argumentai
3. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – V. V. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 3 dalyje ir skirti jam 60 MGL dydžio (3 000 Eur) baudą, civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš V. V. 1 000 Eur nukentėjusiojo Ą. M. naudai neturtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiojo patirtas 250 Eur išlaidas už teisines paslaugas pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš V. V..
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš išteisintojo komentaro turinio, konteksto, kur buvo parašytas komentaras, akivaizdu, kad yra propaguojama homoseksualių asmenų naikinimo idėja, išreiškiamas išteisintojo požiūris, kad jie turėtų būtų sunaikinti, kad negalėtų egzistuoti, viešai rodytis, kovoti už savo teises. Taip pat teigiama, kad išteisintasis nurodė, jog jis padarė gramatinę klaidą ir jo įrašas „utelizuoti“ reiškia „utilizuoti“, ką jis supranta, kaip sunaikinimą, pateikė pavyzdį su automobiliu, kuris utilizuojamas tuomet, kai yra išardomas, sunaikinamas, taigi išteisintasis išreiškia pritarimą, kad homoseksualūs asmenys būtų naikinami. Tai pat nurodoma, kad išteisintasis komentare panaudojo veiksmažodžio bendratį, kas remiantis specialisto išvada, panaudota vietoj liepiamosios nuosakos, kas suprantama kaip liepimas.
3.2. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad išteisintojo komentaras yra parašytas po straipsniu apie nukentėjusiojo atostogas su širdies draugu, taip pat apklaustas išteisintasis aiškiai nurodė, kad komentarą rašė apie homoseksualius asmenis, sureagavęs į homoseksualios poros atostogas kartu. Prokurorės nuomone, įvertinus visus duomenis byloje, akivaizdu, kad komentaru buvo skatinama susidoroti su žmonių grupe diskriminaciniais pagrindais, o įvertinus kontekstą, kuriame buvo parašytas komentaras ir jo turinį bei prasmę, abejonių nekyla, kad išteisintasis tyčia siekė kurstyti smurtauti su žmonių grupe dėl seksualinės orientacijos. Prokurorės vertinimu, išteisintasis panaudojo neteisėtas, saviraiškos laisvės ribas peržengiančias priemones, kuriomis siekė kurstyti neapykantą ir niekinti homoseksualius asmenis, imantis smurtinių veiksmų prieš juos. Skunde nurodoma, kad komentaras jį skaičiusiems asmenimis atskleidė komentatoriaus neapykantą, paniekinamą, žeminantį požiūrį į homoseksualius asmenis, kuriuos, išteisintojo nuomone, reikia sunaikinti, juos utilizuojant. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad žodis „utilizuoti“ vartojamas siekiant įvardinti įvairių daiktų, atliekų, gyvūnų sunaikinimą, tačiau nevartojamas teiginiuose apie žmones, todėl išteisintojo išreikštas paniekinamas požiūris į homoseksualius žmones yra akivaizdus.
3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad išteisintojo parašytas komentaras buvo viešas, jis galėjo perskaityti straipsnį, galėjo matyti kitus komentarus, todėl akivaizdu, kad suprato, jog komentuoja viešai, komentaras objektyviai skirtas neapibrėžtam skaitytojų ratui, jis nesiųstas asmenine žinute nukentėjusiajam, todėl nagrinėjamu atveju nusikaltimas buvo baigtas nuo išteisintojo viešo komentaro paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Prokurorės nuomone, šiuo atveju visiškai neturi reikšmės, kiek žmonių į komentarą sureagavo, nes įdėdamas savo komentarą viešoje erdvėje, išteisintasis norėjo, kad jo nuomonė būtų žinoma ir kitiems interneto paslaugų naudotojams, tokiu būdu pasireiškė jo tyčia. Prokurorės teigimu, nors išteisintasis nurodė, kad šiuo komentaru tik išreiškė savo nuomonę, nepritarimą homoseksualių santykių viešam demonstravimui, tačiau šis komentaras buvo ne tik negatyvus, bet ir žeminantis homoseksualius asmenis, išreiškiant jiems panieką, formuojant niekinantį požiūrį į juos, skatinantis imtis smurtinių veiksmų, o tai, kad išteisintasis parašė vieną komentarą, nerašė jų sistemiškai, neturi reikšmės vertinant, ar jo veiksmai nusikalstami.
3.4. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad V. V. parašė komentarą iš savo socialinio tinklo paskyros populiarios naujienų svetainės „TV3 televizija“ populiaraus socialinio tinklo „facebook“ paskyroje, po straipsniu, kur aprašomi visuomenėje žinomo asmens atostogų įspūdžiai, pats išteisintasis nurodė, kad rašė komentarą būtent po įrašu apie nukentėjusiojo atostogas, nors paprastai jis nerašinėja komentarus apie žinomus žmones. Prokurorės teigimu, V. V. yra turintis profesinį išsilavinimą, pakankamai gyvenimiškos patirties, psichiškai sveikas, mokantis valstybinę kalbą, kuri jam yra gimtoji, privalėjo suprasti, kad jo komentaras yra kurstantis smurtauti ir fiziškai susidoroti su homoseksualių asmenų grupe, todėl V. V. parašytas komentaras sukėlė grėsmę homoseksualių asmenų lygiateisiškumui.
3.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis pareiškė 1 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad patyrė stresą, išgyvenimus dėl savo saugumo, civilinio ieškinio dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai, nukentėjusiajam neturtinė žala padaryta akivaizdžiai, todėl pripažinus V. V. kaltu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys turėtų būti patenkintas visiškai, taip pat nukentėjusiojo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti pripažintos proceso išlaidomis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Lauros Mačiulytės-Valaitės apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad V. V. nepadarė veikos, turinčios BK 170 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, požymių.
7. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
9. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
10. Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 170 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos, išdėstė ir išsamiai išanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertino išteisintojo V. V. parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, byloje esančią medžiagą ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje visuma, pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog V. V. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių.
11. V. V. pagal BK 170 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos naujienų svetainės „TV3 televizija“ socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, po straipsnio „Ą. M. su mylimuoju prancūzu leidosi į romantiškas atostogas: „Reikia tiesiog mėgautis“, antrašte, parašydamas komentarą „Utelizuot tokius o ne viesint“.
12. BK 170 straipsnio 3 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą kurstymą smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavimą ar kitokį materialinį rėmimą tokiai veiklai vykdyti. BK 170 straipsnio dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali – ji laikoma baiga nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Aptariama veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad viešais pareiškimais kursto diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį arba kursto viešai prieš juos smurtauti, fiziškai susidoroti, ir nori taip veikti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad raginimai smurtauti buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti; kurstymas smurtauti ar fiziškai susidoroti aiškinamas kaip tiesioginis ar netiesioginis skatinimas naudoti fizinę ar psichinę prievartą (žudyti, žaloti ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-648/2016, 2K-206-693/2017, 2K-58-489/2024). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad V. V. galėjo turėti tiesioginę tyčią kurstyti ar sukurstyti kitus asmenis elgtis jo nurodytu būdu, t. y. nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymio – tiesioginės tyčios.
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. V. 2024 m. liepos 30 d., 16.13 val., naujienų svetainės „TV3 televizija“ socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, po straipsnio „Ą. M. su mylimuoju prancūzu leidosi į romantiškas atostogas: „Reikia tiesiog mėgautis“, antrašte, viešai iš savo asmeninės socialinio tinklapio www.facebook.com paskyros, kurios pavadinimas „V. V.“, parašė komentarą „Utelizuot tokius o ne viesint“, tokiu būdu viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos. Pirmosios instancijos teismas tokio V. V. komentaro nevertino kaip kurstymo smurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl seksualinės orientacijos (BK 170 straipsnio 3 dalis). V. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino parašęs komentarą naujienų svetainės „TV3 televizija“ socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, po straipsnio „Ą. M. su mylimuoju prancūzu leidosi į romantiškas atostogas: „Reikia tiesiog mėgautis“. Teigė, jog tokį komentarą parašė, kadangi jam pasirodė keista, kad du vyrai leidžia atostogas kartu ir tai viešina, taip pat nurodė, kad tokiu komentaru nesiekė kurstyti kitų žmonių smurtauti prieš kitus asmenis dėl jų seksualinės orientacijos, komentarą parašė nepagalvojęs. Kaip nukentėjusysis apklaustas Ą. M. parodė, kad po straipsniu „Ą. M. su mylimuoju prancūzu leidosi į romantiškas atostogas: „Reikia tiesiog mėgautis“, parašytų komentarų, tame tarpe ir dėl V. V. komentaro, buvo paveiktas psichologiškai, emociškai palūžo, toks komentaras sukėlė nerimą, stresą, nesaugumo jausmą dėl ketinimų jam fiziškai pakenkti.
14. Nors V. V. parašytame komentare nurodytas žodis „utilizuoti“, kas pagal Lietuvių kalbos žodyną reiškia „nenaudingą, bevertį daiktą daryti naudingą, naudojamą“, tačiau atlikus V. V. parašyto komentaro tyrimą, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2024 m. rugsėjo 10 d. pateikė eksperto (specialisto) išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad tyrimui pateiktame komentare yra išsakomas itin neigiamas ir niekinamas homoseksualių asmenų vertinimas, viešai paskleista negatyvia nuomone siekiama skleisti neapykantą visuomenės grupei, skiriamai seksualiniu pagrindu. Eksperto (specialisto) išvadoje nurodyta, jog komunikacijos aktu išreikštos idėjos, kurias galima suvokti kaip raginimą imtis diskriminacinių veiksmų prieš žmonių grupę, skiriamą seksualinės orientacijos pagrindu, kurstymą prieš ją smurtauti bei fiziškai su ja susidoroti („utilizuoti“ – naikinti), tačiau išvadoje nurodyta, kad tokio komunikacijos akto sėkmingumas yra labai abejotinas dėl kai kurių sėkmingo komunikacijos akto sąlygų dalinio tenkinimo, kylančio iš adresanto bei adresato hipotetiškumo ir raginamo veiksmo pobūdžio.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi eksperto (specialisto) išvadoje nurodytus duomenis bei atsižvelgus į tai, jog V. V. parašytas komentaras lakoniškas, nekonkretaus pobūdžio, jog komentare pavartoto žodžio „utilizuot“ gramatinė forma nėra veiksmažodžio liepiamoji nuosaka ir neigiamas komentaro autoriaus požiūris detaliau nemotyvuojamas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. V. veiksmai buvo atsitiktiniai, neapgalvoti, labiau spontaniški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-86-648/2016), o minimas komentaras negali būti vertinamas kaip raginantis, skatinantis smurtauti ar fiziškai susidoroti su žmonių grupe ir V. V. neturėjo tyčios sukurstyti kitus asmenis elgtis jo pageidaujamu būdu. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas - nors V. V. komentaro turinys yra prieštaraujantis moralei, neigiamo, niekinančio pobūdžio, nukreiptas prieš homoseksualių žmonių grupę, savo saviraiškos laisvę V. V. įgyvendino netinkamai, tačiau tokiu komentaru jis negalėjo sukelti realios grėsmės aptariamo baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, negalėjo realiai sukurstyti socialinio tinklo naudotojų smurtauti prieš šią žmonių grupę. Dėl to V. V. veiksmuose nėra BK 170 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl sutikti su prokurorės skundo argumentu, kad V. V. veikė tiesiogine tyčia, suprato, jog atlikdamas viešus pareiškimus, netiesiogiai kursto smurtauti, fiziškai susidoroti ir norėjo taip veikti, nėra pagrindo.
16. Remdamiesi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog lieka neįrodyta, kad V. V. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, ir prokurorės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti V. V. išteisinimo teisėtumu ir pagrįstumu. Daryti dėl V. V. kaltės pagal BK 170 straipsnio 3 dalį klausimo priešingas išvadas negu tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina V. V. veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsniu nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl V. V. nekaltumo. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį dėl jo išteisinimo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, kaip to prašo prokurorė, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog paliekant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl V. V. išteisinimo nepakeistu nėra pagrindo tenkinti prokurorės prašymo tenkinti Ą. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo bei jo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2025 m. balandžio 29 d. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. V., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatė Ramunė Genovaitė Baltrušaitienė, teikė antrinę teisinę pagalbą V. V. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 95,83 Eur.
18. Pažymėtina, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys (BPK 106 straipsnio 1 dalis). Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
19. Kadangi, išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų, ir V. V. lieka išteisintas, tai už gynėjo darbą šioje byloje turi būti sumokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Lauros Mačiulytės - Valaitės apeliacinį skundą atmesti.
Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. balandžio 29 d. prašymą priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą iš išteisintojo V. V..
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.