Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Rūta Laurinonienė Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00516-2013-3

2014 m. liepos 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio ir Jolantos Gailevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovių A. L. ir G. L. apeliacinį skundą (apeliantės) dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams G. L., V. L. ir A. L. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (actio Pauliana), trečiasis asmuo Tauragės rajono 3-iasis notarų biuras,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė ir UAB ,,Virgerda“ 2007-05-25 sudarė Lizingo sutartis dėl finansavimo suteikimo, siekdama įsigyti balninį vilkiką „Mercedes Benz“ ir tentinę puspriekabę KAEEBOHRER (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 11–18). Lizingo sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas UAB ,,Virgerda“ direktoriaus V. L. laidavimu pagal 2007-05-25 laidavimo sutartis Nr. LT053175/L ir LT053176/L (t. 1, b. l. 19–22). Atsakovas V. L. buvo vienintelis UAB ,,Virgeda“ savininkas, jis laikotarpiu nuo 2007-04-05 iki 2010-07-07 minėtoje įmonėje ėjo ir direktoriaus pareigas (t. 1, b. l. 40–43). Esant debitiniam įsiskolinimui pagal Lizingo sutartis, ieškovė 2009-08-04 įmonei UAB ,,Virgerda“ išsiuntė pretenziją, kuria įpareigojo pastarąją per 14 dienų nuo pretenzijos išsiuntimo dienos sumokėti ieškovei debitinį įsiskolinimą, sudarantį 8 222,94 Lt, ir taip pat įspėjo UAB ,,Virgerda“, kad jeigu nurodyto dydžio įsiskolinimas nebus padengtas, Lizingo sutartys bus vienašališkai nutrauktos (t. 1, b. l. 23). Ieškovė 2009-10-06 pranešimu Nr. 01-30-4960 UAB ,,Virgeda“ pranešė, kad vienašališkai nuo 2009 m. spalio 6 d. nutraukia Lizingo sutartis (t. 1, b. l. 24). Ieškovė atsakovui V. L. 2010-09-02 pranešimu Nr. SL-SR-8935 pranešė, kad jis, kaip laiduotojas, privalo ieškovei iki 2010 m. rugsėjo 17 d. sumokėti 100 195,78 Lt (t. 1, b. l. 25). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu už akių ieškovei AB ,,Swedbank lizingas“ iš atsakovo V. L. priteisė 103 870,68 Lt skolos ir 3 231,41 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b. l. 26–28). Šio sprendimo pagrindu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. ieškovei išdavė vykdomąjį raštą (t. 1, b .l. 29).

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog pripažinęs 2009 m. spalio 22 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. 5390) dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 25 287 Lt, perleidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino prašymą taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir įpareigojo V. L. ir A. L. solidariai sumokėti ieškovei minimo žemės sklypo vertę – 25 287 Lt.

Reikia pažymėti, kad apeliaciniu skundu A. L. neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, jog minima pirkimo–pardavimo sutartis yra pripažintina negaliojančia. Sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo (ab initio) pasekmes reglamentuoja CK 6.145 straipsnis, jame nustatyta, kad tokiu atveju yra taikoma restitucija. CK 6.146 straipsnis numato, jog tada, kai nėra galima taikyti restitucijos natūra, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įprastai restitucija taikoma natūra, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas, tam tikrais atvejais restitucija natūra gali būti negalima. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo pripažįstant sandorį negaliojančiu, yra nurodęs, kad jeigu yra prašymas ieškinyje sandorį pripažinti negaliojančiu, tai teismas, kuris patenkino šį reikalavimą, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013; kt.). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Taigi įstatymas nukreipia šiuo atveju į CK 6.66 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta actio Pauliana institutui būdinga restitucijos forma – sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą jo vertę ar lėšas. Taigi tiek skolininkui, tiek asmeniui, kuriam perleistas turtas ir kuris privalo grąžinti iš skolininko įgytą turtą (šios bylos atveju – atlyginti turto vertę pinigais, nes turto grąžinimas natūra negalimas), sandorio pripažinimas negaliojančiu taip pat sukels teisinius padarinius tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2010).

Aptartas teisinis reglamentavimas ir išanalizuota kasacinio teismo praktika patvirtina, jog Tauragės rajono apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai įpareigojo V. L. ir A. L. atlyginti dovanoto žemės sklypo vertę pinigais, t. y. solidariai sumokėti ieškovei minimo žemės sklypo vertę – 25 287 Lt. Pažymėtina ir tai, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. buvo registruotas kaip asmeninė V. L. nuosavybė. Kaip žinia, viešame registre nurodyti duomenys yra laikomi teisingais tol, kol nėra nuginčijami įstatyme nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra nuginčyta, kad minimas žemės sklypas V. L. priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl atsakovių argumentai, susiję su G. L. teisėmis į dalį šio žemės sklypo, atmestini kaip nepagrįsti.

Antra, žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinę rinkos vertę (25 287 Lt) pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Pažymėtina, jog tokia pati šio žemės sklypo rinkos vertė yra nurodyta ir ginčijamoje dovanojimo sutartyje. Atsakovės nepateikė jokių įrodymų (pvz. turto rinkos vertės nustatymo pažymos), kurie patvirtintų teiginius, kad žemės sklypo rinkos vertė buvo mažesnė, todėl atsakovės neįvykdė savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami rašytiniai įrodymai (CPK 314 straipsnis) taip pat nepatvirtina atsakovių teiginių apie netinkamai nustatytą dovanoto žemės sklypo rinkos vertę. Atsakovės pateikia teismui įrodymus, kurie, jų nuomone, patvirtina teiginius, jog 2006 metais aptariamame žemės sklype buvo iškirstas miškas, o tai, atsakovių teigimu, turėjo įtakos šio sklypo vertei. Aktualu pažymėti, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tokia pati vidutinė žemės sklypo rinkos vertė (25 287 Lt) buvo nustatyta tiek ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu (2009 m. spalio 22 d.), tiek ir 2012 m. balandžio 16 d. (t. 1, b. l. 38–39). Šie duomenys neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl minimo žemės sklypo rinkos vertės.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovės net nenurodo, kokia gi, jų nuomone, yra žemės sklypo, kurio alus Nr. 7233-0004-0015, rinkos vertė. Be to, nepateikia jokių tokią atsakovių nuomonę dėl sklypo rinkos vertės pagrindžių įrodymų. Taigi, atsakovių teiginiai, kad žemės sklypo rinkos vertė buvo nustatyta netiksliai, tėra tik niekuo nepagrįsta atsakovių nuomonė.

Trečia, remiantis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktu preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sandorį sudarė su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Šioje byloje buvo nustatyta, kad A. L. yra V. L. motina, todėl remiantis minima įstatymo nuostata ginčijamu sandoriu šalių nesąžiningumas yra preziumuoiamas. Vadinasi, norėdama paneigti įstatyme įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją būtent A. L. turėjo įrodinėti savo sąžiningumą. Įrodymų, patvirtinančių, kad sudarydama ginčo sandorius elgėsi sąžiningai, A. L., kurios interesams byloje, be kita ko, atstovavo advokatas, nepateikė, todėl nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.

Ketvirta, Tauragės rajono apylinkės teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog apie ginčijamų sandorių sudarymą ieškovė sužinojo 2012 m. lapkričio 21 d., t. y. tuomet, kai iš antstolio Kęstučio Košio gavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus su istorija. Pažymėtina, jog kartu su ieškiniu ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kada konkrečiai ieškovė sužinojo apie ginčo sandorius. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvadomis atsakovės teigia, kad ieškovė apie ginčo sandorius turėjo sužinoti anksčiau, tačiau šie atsakovių teiginiai yra nepagrįsti.

Pabrėžtina, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik: 1) jo savininkams; 2) daiktinių teisių turėtojams; 3) teismams ir teisėtvarkos institucijoms – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti; 4) savivaldybėms – savivaldybių funkcijoms atlikti; 5) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Be to, minimo straipsnio 3 dalis nurodo, kad duomenys apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik: 1) jo savininkams; 2) teismams ir teisėtvarkos institucijoms – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti; 3) juridiniams asmenims, kurie užsiima draudimo verslu, kai duomenys yra būtini atitinkamoms draudimo, paslaugoms besikreipiantiems asmenims teikti; 4) juridiniams asmenims, kurie teikia finansines paslaugas, susijusias su rizikos prisiėmimu ar kreditingumo vertinimu, kai duomenys yra būtini atitinkamoms finansinėms paslaugoms besikreipiantiems asmenims teikti; 5) savivaldybėms – savivaldybių funkcijoms atlikti; 6 ) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Taigi duomenys apie asmens turtą finansų įstaigoms nėra teikiami įsiskolinimo išieškojimo tikslais.

Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu ir tai, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-149/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-91/2013) pripažįstama, jog kreditorius neturi įstatymų nustatytos pareigos nuolat sekti ir domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pagrindinė veikla yra finansavimo teikimas savo klientams, todėl ieškovė turi labai daug skolininkų, kurių sudaromi sandoriai potencialiai gali pažeisti ieškovės interesus, todėl nebūtų pagrįsta, protinga bei teisinga reikalauti, kad toks asmuo nuolat stebėtų didelį kiekį nekilnojamojo turto registro duomenų, susijusių su skolininkų sudaromais sandoriais. Pabrėžtina, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys yra mokami, todėl sutiktina su ieškove, jog periodiniam visų ieškovės skolininkų sudarytų sandorių stebėjimui ieškovė turėtų samdyti ne tik keletą darbuotojų bet ir patirti neproporcingai didelių išlaidų atlyginimui už nekilnojamojo turto registro paslaugas mokėti. Tokios išlaidos galbūt greitai viršytų galimą tokio stebėjimo naudą, nes nesąžiningai savo turtą perleidžiančių skolininkų santykinai nėra daug.

Išdėstyti argumentai patvirtina, jog atsakovių teiginys, kad ieškovė galėjo ir turėjo sužinoti apie ginčijamų sandorių sudarymą nuo jų įregistravimo viešame registre dienos, yra nepagrįstas.

Penkta, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo V. L. kreditore. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog esant debitiniam įsiskolinimui pagal ieškovės ir UAB „Vilgerda“ sudarytas Lizingo sutartis, ieškovė Lizingo gavėjai – atsakovei išsiuntė 2009 m. rugpjūčio 4 d. pretenziją Nr. 01-20-22711, kuria įpareigojo pastarąją per 14 dienų nuo pretenzijos išsiuntimo dienos sumokėti ieškovei debitinį įsiskolinimą, sudarantį 8 222,94 Lt, ir taip pat įspėjo Lizingo gavėją, kad jeigu nurodyto dydžio įsiskolinimas nebus padengtas, Lizingo sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Kadangi Lizingo gavėja nepadengė pretenzijoje nurodyto įsiskolinimo, ieškovė 2009 m. spalio 6 d. pranešimu Nr. 01-30-4960 nutraukė Lizingo sutartis ir įpareigojo Lizingo gavėją saugoti sutarčių dalyku buvusį turtą, kol ieškovės atstovai jį priims. Taip pat pranešimu Lizingo gavėja buvo informuota apie tai, kad pastarajai reikės padengti visus nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu. Taigi, pagrindinė skolininkė UAB „Virgerda“ turėjo pradelstų įsipareigojimų ieškovei dar nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d., o kadangi UAB „Virgerda“ ir V. L. atsakomybė ieškovei buvo solidari, tai atitinkamai už pagrindinės skolininkės prievoles atsakė ir laiduotojas V. L.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. L. buvo ir yra vienintelis UAB „Virgerda“ savininkas, o nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2010 m. liepos 7 d. ėjo ir bendrovės vadovo pareigas, todėl teisėtai konstatavo, kad ginčo sandorių sudarymo metu V. L. buvo žinoma tiek apie UAB „Virgerda“ įsiskolinimą ieškovei, tiek ir apie jo asmeninę atitinkamo dydžio prievolę.

Pažymėtina, jog Laidavimo sutarčių 6 punktai numato ne laiduotojo prievolės atsiradimo momentą, kaip yra bandoma įrodyti apeliaciniame skunde, o šios prievolės vykdymo tvarką – laiduotojo (V. L.) prievolės ieškovei atsirado nuo laidavimo sutarčių sudarymo dienos, o pagrindinei skolininkei pažeidus savo įsipareigojimus, ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad šias prievoles vykdytų laiduotojas, vadinasi, ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo galiojančią reikalavimo teisę į V. L..

Taip pat byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu už akių ieškovės reikalavimus atsakovui V. L. tenkino visiškai. Kitaip tariant, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytas ieškovės reikalavimų mastas. Šio sprendimo pagrindu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-07-12 išdavė vykdomąjį raštą, kuris buvo pateiktas vykdyti antstoliui Kęstučiui Košiui. Taigi atsakovių teiginiai, jog šioje byloje nebuvo nustatytas ieškovės reikalavimo teisių dydis, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Šešta, V. L., kaip ir bet kuris civilinių teisnių santykių subjektas, turėjo ir turi pareigą elgtis sąžiningai. Vadinasi, V. L. turėjo ir pareigą nesudaryti jo kreditoriams nenaudingų sandorių.

Septinta, kaip jau minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinta, kad V. L. yra skolingas ieškovei ir būtent vykdant šį teismo sprendimą ieškovei iškilo būtinybė ginčyti V. L. sudarytas dovanojimo sutartis, dėl to atsakovių argumentai, kad laidavimas yra pasibaigęs, atmestini.

Aštunta, atsakovės teisingai nurodo, jog yra įmanoma padalyti ginčo žemės sklypus, išskiriant V. L. priklausančią dalį, tačiau nepagrįstai nurodo, jog tai turėjo būti padaryta taikant restituciją. Šiuo atveju negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento buvo pripažintos visos dovanojimo sutartys, atitinkamai ir restitucija pagal šias sutartis buvo ir turėjo būti taikoma visa apimtimi.

Svarbu pažymėti ir tai, kad G. L. sau priklausančia bendrosios jungtinės nuosavybės dalimi galėtų laisvai disponuoti tik tuo atveju, jei būtų atidalyta jai priklausanti nuosavybės dalis. Šiuo atveju viena dovanojimo sutartimi buvo perleista po vieną neatidalytą žemės sklypą, G. L. ir V. L. priklausantį bendrosios junginės nuosavybės teise, todėl ir restitucija turėjo būti taikoma būtent dėl šio turto. Pastebėtina ir tai, kad šiuo atveju sprendimu ginčo žemės sklypai buvo grąžinti bendrojon G. L. ir V. L. nuosavybėn, todėl ir išieškojimas iš šio turto ieškovei bus vykdomas pagal taisykles, reglamentuojančias tokio pobūdžio išieškojimą. Vadinasi, ir ši Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, mano, jog ieškovė įrodė visas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis Nr. 3K-3-587/2008) pripažįstamas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: 1) ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į V. L.; 2) ginčijamos dovanojimo sutartys pažeidžia ieškovės teises, nes dėl šių sandorių sudarymo iš esmės sumažėjo ieškovės galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) V. L. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; 5) V. L. buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės teises; 6) A. L., sudariusi su sūnumi V. L. ginčijamus sandorius, buvo nesąžininga; 7) ieškovės reikalavimas bus nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino visą ieškinį.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-27 nutartimi apeliantė G. L. buvo atleista nuo 683 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo, o 350 Lt žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 93).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas netenkintinas, iš apeliantės G. L. priteistina 350 Lt žyminio mokesčio valstybės biudžetui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš apeliantės G. L. priteisti 350 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.