Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 13 metų.

Iš V. M. priteista atlyginti nukentėjusiajai A. M. 4 202 Lt, kas atitinka 1 216,98 EUR, turtinę žalą ir 12 200 Lt, kas atitinka 3 533,36 EUR, neturtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2014 m. balandžio 9 d., laikotarpiu nuo 15 iki 16 val., tiksliai nenustatytu laiku, Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, A. J. M. priklausančiame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė kirviu savo motinai A. J. M., gulinčiai lovoje, ne mažiau kaip keturis smūgius kirviu į galvą, taip padarydamas jai kirstines žaizdas abiejose kaktos pusėse ir kairio antakio išorinio krašto srityje su daugybiniais skeveldriniais kaktikaulio ir kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžiais, nosies kaulų ir kairio skruostikaulio lūžiais, dėl ko A. J. M. įvykio vietoje mirė nuo daugybės atvirų skeveldrinių kaktikaulio ir kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžių, tokiu būdu jis nužudė savo šeimos narį – motiną A. J. M..

V. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo V. M. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su V. M. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Apygardos teismas paskyrė V. M. trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

V. M. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – savo motinos mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis nužudė savo šeimos narį, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančia aplinkybe. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, A. J. M. padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją ir skaičių, nėra abejonių, kad V. M. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Apygardos teismas nustatė apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei atsižvelgė į ją parinkdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydį. Kita vertus, kaip minėta, skiriant kaltininkui bausmę, būtina įvertinti ne tik jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurioms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta V. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nukentėjusioji V. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. M. išgėręs būna agresyvus (t. 1, b.l. 153). VšĮ „Respublikinės Šiaulių ligoninės“ 2014 m. balandžio 29 d. rašte Nr. S-3498 (1.16) nurodyta, kad apeliantas 2004 m. gruodžio 21 d. gydytas dėl ūminės intoksikacijos alkoholiu (t. 1, b.l. 99). Specialisto išvadoje Nr. 90TPK-46/2014 užfiksuota, kad remiantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydymo stacionare istorijos duomenimis, nustatyta, jog V. M. pradėjo vartoti alkoholį nuo 19 m., jis iki nusikaltimo padarymo girtuokliavo daugiau nei savaitę (t. 1, b.l. 104). Tai patvirtina, kad apelianto neblaivumas nusikaltimo padarymo metu nebuvo atsitiktinis ir ši fiziologinė būsena skatino jį nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis yra teisiamas pirmą kartą, tačiau apygardos teismas, paskirdamas apeliantui bausmę, įvertino šią aplinkybę (skundžiamo nuosprendžio 4 lapas, t. 1, b.l. 191). Vien tai, kad V. M. anksčiau nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn, savaime nesudaro teisinio pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Be to, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į kitus apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis. V. M. anksčiau trauktas administracinėn atsakomybėn, jis nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už girto pasirodymą viešoje vietoje (t. 1, b.l. 108), taip pat oficialiai nedirbo (t. 1, b.l. 111). Apeliantas iki nusikaltimo padarymo paskutinį kartą oficialiai dirbo tik šiek tiek daugiau nei savaitę, o iki tol jis beveik šešerius metus nebuvo oficialiai įsidarbinęs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. M. patvirtino, kad jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (t. 1, b.l. 152). Nagrinėjamu atveju įvertinęs visas aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas paskyrė V. M. už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, nepažeisdamas BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o apeliantui paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, keisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.