Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-433-261/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-02
Bylos Nr.: A-433-261/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00723-2015-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „DUJOKAITA“
Atsakovas: Palangos miesto savivaldybės administracijai

Administracinė byla Nr. A-433-261/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00723-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DUJOKAITA“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DUJOKAITA“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonei Kretingos miškų urėdija ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „DUJOKAITA“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „DUJOKAITA“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 3-6), prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. gegužės 11 d. atsakymą Nr. (4.17) D3-1487 „Dėl adresų suteikimo“ bei įpareigoti atsakovą suteikti adresus UAB „DUJOKAITA“ priklausantiems pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini).

Nurodė, jog 2015 m. balandžio 8 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti adresus jam nuosavybės teise priklausantiems pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), kuriuos įsigijo iš bankrutuojančios įmonės UAB „Langvesta“ 2015 m. kovo 16 d. turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 18/2015, pagrindu. Atsakyme, įformintame 2015 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (4.17) D3-1487 „Dėl adresų suteikimo“, atsakovas nurodė, jog adresų suteikti negali, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.3. ir 5. punktais, adresų objektai yra pastatai ir jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamas daiktas, adresų objektams nepriskiriami pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

Teigė, jog skundžiamame atsakyme apsiribota teisės aktų nuostatų konstatavimu, tačiau nemotyvuota, kokiais argumentais prašymas netenkintas. Nurodė, jog pagal 1996 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 7 punktą pastatas yra apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, todėl manė, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios poilsio stovyklos statiniai yra priskirtini pastatams bei jie yra adresų objektai, ir gali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (Adresų formavimo taisyklių 4.3. p.).

Argumentavo, jog 2015 m. gegužės 11 d. rašte Nr. (4.17)D3-1487 „Dėl adresų suteikimo“ nurodytas motyvas, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarinės formos, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes pirkimo-pardavimo sandoris yra notarinės formos. Pažymėjo, kad 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 33 straipsnyje nurodyta, jog turto pirkimo-pardavimo sutartis, pardavimo iš varžytynių aktas arba perdavimo aktas yra prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Teigė, kad kartu su 2015 m. balandžio 8 d. prašymu atsakovui pateiktos sutarties 7 straipsnio 2 punkte yra nurodyta, jog sutartis yra prilyginama notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas.

Pažymėjo, jog, atsisakydamas pastatams suteikti adresus, atsakovas apribojo pareiškėjo teisę rengti naują statinių kadastro duomenų bylą, o ją parengus – pastatus (statinių duomenis) įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre, t. y. atlikti (užbaigti) teisinę nekilnojamųjų daiktų registraciją. Pažymėjo, jog iki pastatų pardavimo pareiškėjui, bankrutuojančios UAB „Langvesta“ administratorius kreipėsi į Valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialą dėl poilsio stovyklos, esančios (duomenys neskelbtini), įregistravimo nekilnojamojo turto registre, tačiau jis buvo informuotas, jog norint įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, nekilnojamasis daiktas turi turėti adresą, registruotą adresų registre, todėl jam pasiūlyta dėl adreso suteikimo kreiptis į atsakovą, o vėliau – į matininkus dėl naujos kadastro duomenų bylos sudarymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 25) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjo prašymas suteikti adresą poilsio pastatams buvo netenkintas dėl to, kad statiniai stovi valstybinės reikšmės miške, be to, pareiškėjas nepateikė nekilnojamąjį daiktą statyti leidžiančio dokumento. Argumentavo, kad pagal Adresų formavimo taisyklių 4.3 ir 5 punktus, adresų objektais yra pastatai ir jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas bei kad adresų objektams nepriskiriami pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Teigė, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį, o Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nesudėtingas statinys apibūdinamas kaip paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kv. m ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto. Nurodė, jog remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, priedo 1 lentelėje nurodytais techniniais parametrais, ginčo statiniai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams, o vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 6 priedo 3 punktu, statant I grupės nesudėtingą statinį, rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui nereikalingas, todėl tokio pobūdžio poilsio nameliai negali būti laikytini atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais, bei adresų objektais.

Teigė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr. 2D-2407 Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad ginčo poilsio nameliai yra laikini statiniai, todėl pareikalavo juos pašalinti nuo valstybinės žemės. Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, galiojusi iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, įsigaliojimo, numatė, kad tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras registruoja baigtus statyti ir priimtus eksploatuoti pastatus su jų naudojamais žemės sklypais (5 p.). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad vadovaujantis aukščiau nurodyta tvarka ginčo pastatai buvo teisiškai registruoti. 2015 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią pareiškėjas įgijo statinius, 3.2. punkte yra pažymėta, kad turtas ir jog pirkėjas negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pardavėjas. LTSR Ministrų Taryba 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu uždraudė statyti vasarnamius Kretingos r. Šventosios apylinkės teritorijoje ir pavedė valstybiniam statybos reikalų komitetui, kad šis potvarkio punktas būtų vykdomas. Pareiškėjo nurodyti nameliai stovi valstybinės reikšmės miške, o pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punktą valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; valstybinės reikšmės miškai – tai valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 31-32) su juo nesutiko ir prašo jį atmesti.

Teigė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti adresus statiniams, kuriuos pareiškėjas įsigijo iš bankrutavusios UAB „Langvesta“, pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Kretingos miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 43-44) nurodė, jog su juo nesutinka, nes iš pareiškėjo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad dalis namelių (ginčo pastatų) patenka į teritoriją, kuri 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) priskirta Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotams, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, valstybinės reikšmės miškams priskirti miškai yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Nurodė, jog ginčo pastatams, patenkantiems į valstybinės reikšmės miškams priskirtą teritoriją, adresas negali būti suteikiamas, nes juos būtina iš šios teritorijos iškelti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 34-35) dėl jo spręsti paliko teismo nuožiūrai.

Nurodė, jog duomenų apie pareiškėjo skunde nurodytų statinių formavimo teisėtumą, jų priskirtinumą kilnojamiesiems ar nekilnojamiesiems daiktams nėra. Pažymėjo, kad visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, griovimo tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos principus ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas. Manė, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti pareiškėjo ginčo statinių priskirtinumą kilnojamiesiems ar nekilnojamiesiems daiktams ir įvertinti, ar jie gali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai bei įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Tik išsiaiškinus šias aplinkybes, būtų galima spręsti Palangos miesto savivaldybės administracijos skundžiamo sprendimo (atsakymo), kuriuo buvo atsisakyta suteikti minėtiems statiniams adresą, pagrįstumą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu (I t., b. l. 179-184) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorę su prašymu suteikti numerį adreso objektui, esančiam (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjęs minėtą prašymą, atsakovas sprendimu, įformintu 2015 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (4.17)D3-1487, prašymo netenkino. Sprendime konstatavo, kad poilsio nameliai negali būti laikomi atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais, o tai reiškia ir adresų objektu, todėl adresas statiniams negali būti suteiktas. Atkreipė dėmesį, kad ginčo pastatai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.1, 4.2, 4.3, 4.4 punktų, Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 1 lentelės, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) 5 straipsnio 1, 2 dalių, Nekilnojamo turto registro įstatymo 9 straipsnio nuostatomis bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (I t., b. l. 78-94) duomenimis, jog ginčo poilsio paskirties pastatai pastatyti 1967 m., inventorizuoti 1988 m. balandžio 27 d., tačiau kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai nesuformuoti ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti.

Pažymėjo, jog Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 317 ir 1984 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 10) buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Minėtas nutarimas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Instrukcija numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Šios Instrukcijos 2 punkte nurodyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus, taip pat nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai (5 p.). 1997 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-454 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Minėtų nuostatų 8 punktas numatė, kad registro objektai yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje nurodytas nekilnojamasis turtas – 1) žemės sklypai; 2) pastatai ir statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) kitos patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas.

Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai (b. l. 9-19, 27, 70, 71) patvirtina, jog įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, kaip nekilnojamojo turto objektai ginčo pastatai nebuvo suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, nes nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais daiktais.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju neginčijama, kad dalis ginčo poilsio pastatų patenka į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ priskirta Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotams ir patenka į Valstybės įmonės Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos 98 kvartalo 8 ir 9 sklypus, patikėjimo teise valdomus nurodytos urėdijos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-206/2008, paskelbta biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 14, 2008 m., 2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-353/2009, 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-218/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-714/2010; taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime (byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04) pateiktu išaiškinimu dėl ypatingos ekologinės, socialinės ir ekonominės miško reikšmės aplinkai, lemiančios miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, teismas pažymėjo, jog kadangi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme ginčo pastatai negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai, o tokių statinių statyba valstybinės reikšmės miške negalima, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (4.17)D3-1487, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjo 2015 m. balandžio 8 d. prašyme nurodytiems objektams adresą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Tai pripažinus, reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti adresą pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), taip pat laikytas nepagrįstu, todėl netenkintas.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „DUJOKAITA“ pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 186-193), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti kitą teisės aktą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybę, ar ginčo pastatai gali būti suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymu, STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ bei STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatų sisteminiu aiškinimu. Byloje pateikti duomenys, kad pastatai pastatyti 1967 m., tad, ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikomi ne aukščiau nurodyti teisės aktai, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas „Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas). Sąrašo 2 punkte nurodyta, kad pastatyti seni statiniai registruojami pateikus Registro tvarkytojui prašymą įregistruoti daiktą, kadastrinių matavimų bylą ir dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumą. Sąrašo 6 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą gali būti ir vykdomojo komiteto sprendimas skirti žemės sklypą statybai, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimai, potvarkiai ar sprendimai, statinio priėmimo komisijų aktai. Šioje administracinėje byloje buvo pateikti esminės reikšmės turintys duomenys, t. y. kad Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarimai, Perdavimo-priėmimo aktas, inventorizacijos byla akivaizdžiai patvirtina ginčo pastatų statybos teisėtumą ir vadovaujantis Sąrašu, šie pastatai galėtų būti registruojami VĮ Registrų centre kaip nekilnojamasis daiktas. Todėl, vadovaujantis Adresų formavimo taisyklių 4.3. papunkčiu, atsakovas privalėjo suteikti ginčo pastatams adresą, o pirmosios instancijos teismas panaikinti neteisėtą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą suteikti adresą šiems pastatams.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teisiniu reglamentavimu, draudžiančiu statyti statinius miško žemėje. Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas, draudžiantis statyti statinius valstybinėje miško žemėje, įsigaliojo praėjus maždaug 28 m po ginčo pastatų pastatymo: Lietuvos Respublikos miškų įstatymas įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d., o Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 1994 m. gruodžio 10 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarimai, Perdavimo-priėmimo aktas akivaizdžiai patvirtina tai, kad ginčo pastatai buvo pastatyti laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nebuvo įtvirtintas draudimas statyti statinius valstybinės reikšmės miške. Pažymėtina, kad iš 1968 m. liepos 31 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarimo Nr. 238 „Dėl poilsio stovyklų steigimo Respublikos teritorijoje“ matyti, kad poilsio stovyklos, inter alia Pastatų išplanavimo schemos buvo suderintos su Gamtos apsaugos komitetu, todėl gamtos apsaugos teisės aktų reikalavimų laikymasis, be abejonės, buvo užtikrintas. Todėl pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai, be abejonės, turėtų būti ginami, o valstybė privalo pati prisiimti pasekmes dėl pasikeitusio reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją (pareiškimo nr. 21861/03)).Pirmosios instancijos teismo sprendimu akceptuota diskriminacija. Šioje administracinėje byloje pateiktas 2002 m. birželio 2 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo suteikta galimybė įsiregistruoti kaimynystėje (t. y. toje pačioje gatvėje) esančius namelius. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas atsakovo direktoriaus 2015 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. A1-565, kuriuo aukščiau nurodytiems nameliams buvo suteiktas adresas. Vertinant šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo yra diskriminuojamas. Akivaizdu, kad tos pačios aplinkybės negali būti vertinamos ir aiškinamos skirtingai. Be to, teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).Pirmosios instancijos teismo sprendimu ribojama pareiškėjo teisė į nuosavybę. Remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taikomas platesnės, nei tik daiktinės nuosavybės teisės, sampratos apsaugai (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Öneryildiz prieš Turkiją (pareiškimo nr. 48939/99), 124 p.; 2008 m. vasario 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją (pareiškimo nr. 21861/03), 75 p.; 2010 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 34044/02), 63 p.; 2010 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Brosset-Triboulet ir kt. prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 34078/02), 66 p.). Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu ir šią normą aiškinančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (pvz., 1994 m. birželio 15 d., 1997 m. balandžio 8 d., 2002 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimais). Manytina, kad ir be platesnio argumentavimo akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ribojama pareiškėjo teisė į nuosavybę, jo galimybė naudotis ginčo pastatais pilna apimtimi. Pareiškėjas įgijo šiuos pastatus būtent dėl to, kad pastarieji yra pastatyti Palangos mieste. Visi pareiškėjo gauti dokumentai patvirtino tai, kad pastatai yra pastatyti teisėtai, jiems privalo būti suteiktas adresas, taip pat pastatai gali būti registruojami VĮ Registrų centre.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1) prašo jo netenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, juo pasisakyta dėl kiekvieno pareiškėjo argumento. Atsakovas pasilieka prie savo išsamių argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą.Tai, kad pareiškėjui buvo leista įsirengti poilsio stovyklą, nepatvirtina, kad valstybiniame miške stovintiems statiniams turėtų būti suteikti adresai ir jie įregistruoti nekilnojamojo turto registre.Pareiškėjas visada turi teisę išsimontuoti pasistatytus statinius ir turėti statybines medžiagas ar nusikelti nesudėtingus statinius, todėl pareiškėjo nuosavybės teisės nėra pažeistos.Pareiškėjo teiginiai, kad anksčiau miškuose esą buvo galima statyti Registre registruotinus statinius neatitinka tikrovės. Tuo metu galiojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos žemės kodeksas (Vyriausybės žinios, 1971, Nr.: 8 -62), kurio 24 straipsnyje buvo nurodyta, kad žemė turi būti naudojama pagal tikslinę paskirtį.Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 1 lentelėje nurodytais techniniais parametrais, darytina išvada, kad pareiškėjo statiniai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punktu, statant I grupės nesudėtingą statinį rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui nereikalingas. Todėl darytina išvada, kad tokio pobūdžio poilsio nameliai negali būti laikomi atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai, o tai reiškia ir adresų objektu.Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, galiojusi iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, įsigaliojimo, numatė, kad tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras registruoja baigtus statyti ir priimtus eksploatuoti pastatus su jų naudojamais žemės sklypais (5 p.). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pagal šią tvarką ginčo pastatai buvo teisiškai registruoti.2015 m. kovo 16 d. Pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią pareiškėjas įgijo statinius, 3.2. punkte yra nurodyta, kad turtas ir pardavėjo nuosavybės teisė į turtą nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pirkėjas negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pardavėjas.LTSR Ministrų Taryba 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu uždraudė statyti vasarnamius Kretingos r. Šventosios apylinkės teritorijoje ir pavedė valstybiniam statybos reikalų komitetui, kad šis potvarkio punktas būtų vykdomas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-2556/2014 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00406-2014-2) yra suformavęs praktiką, kad tokio pobūdžio statiniams adresai negali būti suteikiami.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 4-6) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą.Teigtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėtai konstatavo, kad ginčijamas administracinis aktas – Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (4.17)D3-1487 „Dėl adresų suteikimo“, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjo 2015 m. balandžio 8 d. prašyme nurodytiems objektams adresą, yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ginčo pastatai negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai, o tokių statinių statyba valstybinės reikšmės miške negalima.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos ginčas yra dėl adreso suteikimo pareiškėjui priklausantiems pastatams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.3 punkte nustatyta, jog adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal tų pačių taisyklių 5 punktą, adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

Šios teisės normos dispozicija patvirtina, kad adreso suteikimui yra reikšminga tai, ar pastatai yra adresų objektai. Tai patvirtina dvi sąlygos: ar pastatas arba jų kompleksas yra nekilnojamieji daiktai, ar jais gali būti pripažinti. Pirmą sąlygą patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto registre registruojami šiame straipsnyje išvardinti nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Šia sąlyga pareiškėjas negali pasinaudoti, nes objektai, kuriems prašoma suteikti adresą, nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino, ar adresas gali būti suteiktas remiantis antra minėtų Taisyklių 4.3 punkte numatyta sąlyga, t. y. kad statiniai gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, kadangi atsakovas, prieš suteikdamas adresą, privalo tikrinti minėtas sąlygas ir tik jas nustatęs, gali suteikti statiniui adresą. Kartu atsakovas, tikrindamas teikiamus dokumentus, turi įsitikinti, kad statiniai yra teisėti.

Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad šio ginčo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas „Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas“ (2011 m. spalio 27 d. nutarimo redakcija Nr. 1263), kadangi statiniai, kaip nurodo pareiškėjas, yra pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d.

Minėto sąrašo 6 punktu yra numatyti dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą. Vienas iš jų, nustatytas 6.9 punktu, yra Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Šio dokumento pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė ir kito dokumento, patvirtinančio statybos užbaigimo teisėtumą (Statinio priėmimo naudoti komisijos akto (6.7 p.)), todėl atsakovas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nurodyti statiniai gali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, nes statinių teisėtumą patvirtinančių dokumentų nėra.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2556/2014). Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DUJOKAITA“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas