Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Arūno Kisieliaus ir Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorui Linui Pukinskui, išteisintajai A. K., išteisintosios gynėjui advokatui Jonui Vilhelmui Pliugžmai, nukentėjusiajam A. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro G. B. ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.1. Prokuroras mano, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė išvadas neatitinkančias faktinėms bylos aplinkybėms. Cituojant teismų praktiką dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų, apeliaciniame skunde pažymima, jog aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamų išteisintojo naudai, sąrašas, tačiau išteisintojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymima, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.

3.3. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo. Tiesiogiai taikydamas vieną iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų – in dubio pro reo principą, neišnaudojo visų galimybių kilusioms abejonėms pašalinti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

5. Apibendrindamas skundo argumentus nukentėjusysis mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, todėl mano, jog išteisinamasis nuosprendis turi būti naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis A. V. prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji A. K. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Prokuroro ir nukentėjusiojo A. V. apeliaciniai skundai tenkintini.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bei įvertinusi ištirtus įrodymus, baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o teismas, išteisindamas kaltinamąją A. K., neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, juos vertindamas išimtinai kaltinamosios naudai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir priimtas įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų bei nustatytų bylos aplinkybių visumą ir konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai patvirtina A. K. tyčią padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 str. 2 p. numatytais pagrindais (BPK 326 str. 4 d.).

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

11. A. K. kaltę padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką pagrindžia objektyvūs tyrimo metu surinkti įrodymai. Pati kaltinamoji A. K. iš dalies pripažino, kad ji smurtavo prieš nukentėjusįjį A. V., nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku ji atvyko į sporto salę pasiimti sūnaus, kurioje buvo jos buvęs vyras (nukentėjusysis) ir 9 metų sūnus. Sūnui pasakius, kad šis nenori eiti namo, nukentėjusysis pradėjo ją įžeidinėti, vadinti necenzūriniais žodžiais sūnaus akivaizdoje, todėl ji nesusilaikiusi trenkė A. V. delnu į skruostą, nes buvo išprovokuota nukentėjusiojo. Po to nukentėjusysis trenkė jai į skruostą, ji pakrito, dėl šio epizodo A. V. teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Taip pat nurodė, kad ji nukentėjusiajam kumščiu netrenkė į akį, tai buvo antausis į skruostą, jos smūgis buvo nestiprus, todėl mano, kad pats nukentėjusysis sau kietu daiktu pasidarė sužalojimus, dėl kurių ji yra kaltinama. Tokius išteisintosios parodymus ir teismo išvadą, kad savo veiksmais A. K. jokių neigiamų padarinių A. V. sveikatai nesukėlė ir negalėjo sukelti, paneigia byloje esančių įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas tokią išteisintosios versiją vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia išvada daroma įvertinus nukentėjusiojo, liudytojos M. Š., ikiteisminio tyrimo metu kitoje baudžiamojoje byloje pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausto nepilnamečio A. V. parodymais, specialisto išvada, greitosios medicines pagalbos kvietimo kortelėje užfikuotais duomenimis, kitais rašytiniais bylos įrodymais.

12. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų nukentėjusiojo A. V. paaiškinimus ir teisiamojo posėdžio metu jo duotus parodymus apie smūgio jam sudavimo aplinkybes, pripažinti neišsamiais ar dėl kažko prieštaringais. A. V. paaiškinimai pareiškime (b.l. 3) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 14-16, 25-27) bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismuose, buvo iš esmės analogiški ir neprieštaraujantys tarpusavyje. Juose detaliai ir nuosekliai apibūdinamos esminės nagrinėjamo įvykio aplinkybės – įvykio vieta, laikas, smūgio sudavimo būdas, kiekis, vieta. Pagal šiuos nukentėjusiojo A. V. parodymus, konfliktas tarp jo ir kaltinamosios (buvusios sutuoktinės) įvyko sporto salėje sūnaus akivaizdoje dėl tarpusavio bendravimo ir bendravimo su sūnumi problemų, t.y. dėl to, kad kaltinamoji A. K. pasakė eiti sūnui kartu su ja, tačiau sūnus nenorėjo, dėl to kilo žodinis konfliktas ir A. K. A. V. trenkė į skruostą, o jis sudavė jai ir ji parkrito už suoliuko, po to kaltinamoji atsistojo, jį apspjovė, iškvietė policiją, o jis buvo sulaikytas ir uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, atvykę medikai nustatė jam sužalojimus. Nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina: iš dalies liudytojos M. Š. ((duomenys neskelbtini) sporto mokyklos budėtojos) parodymai, kad kaltinime nurodytu laiku ji girdėjo kilusį ginčią, t.y. triukšmą tarp nukentėjusiojo ir išteisintosios, liudytoja pažymėjo, jog ginče vyravo moteriškas balsas ir nors ši liudytoja apie kokius nors smurtinius veiksmus tiek iš kaltinamojo, tiek ir iš nukentėjusiosios pusės parodyti negalėjo, vis tik nepilnamečio A. V. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtina, jog A. K. A. V. atžvilgiu veikė tiesiogine tyčia, ji dėl asmeninių paskatų (esant ginčui dėl vaiko auklėjimo ir priežiūros nutraukus santuoką, priekaištų asmeniniam gyvenimui ir kt.) pati atvyko į įvykio vietą aiškintis su buvusiu sutuoktiniu A. V. dėl sūnaus A. V. buvimo treniruočių salėje, ko pasėkoje pirma ir trenkė A. V. per veidą. Tokie nuteistosios smurtiniai veiksmai, apygardos teismo nuomone, rodo ne ką kitą, kaip tik nuteistosios tikslą smurtauti, aiškiai numanant, jog dėl jos tokio veikimo atsiras nusikalstami padariniai, ir nors jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, kadangi, kaip liudija bylos medžiaga bei aptarti įrodymai, ji tokius veiksmus atliko ne tiek siekdama apsiginti nuo nukentėjusiojo, kiek siekdama, kad po tokių jos veiksmų nukentėjusysis “apsiramins” (T. 1 b.l. 49-50).

13. Negalima sutikti su teismo išvadomis, kad kaltinamoji nukentėjusiajam kumščiu į kairę akį netrenkė, o trenkimas nukentėjusiajam delnu per dešinį skruostą negalėjo sukelti nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tokią išvadą teismas padarė neišsamiai įsigilinęs į šios bylos aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančių tarnybinio pranešimo (T 1, b.l. 80), BIRT ataskaitų žiūryklės (T. 1, b.l. 11), Tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (T. 1, b.l. 6-7) iš karto po A. K. ir A. V. konflikto sporto salėje kaltinamoji A. K. atvyko į Elektrėnų policijos komisariatą dėl patirtų sužalojimų (Trakų rajono apylinkės teismo 2017-11-27 nuosprendžiu (T.1, b.l. 35-37), dėl šio incidento A. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d.), taip pat į komisariatą atvyko ir A. V., kurį policijos pareigūnai sulaikė ir uždarė į laikino sulaikymo kamerą (minėtu 2017-11-27 nuosprendžiu konstatuota, jog laikinajame sulaikyme A. V. buvo nuo 2017-06-07 iki 2017-06-09). Policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad A. V. atvykęs į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatą nurodė, jog 2017-06-07 apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) sporto salėje, jo buvusi sutuoktinė A. K. mažamečio vaiko akivaizdoje ranka sudavė A. V. į kairės pusės akies sritį dėl ko liko mėlynė akies srityje, šį patirtą sužalojimą pareigūnams fiksuojant tarnybiniame pranešime kaip smurtą galinti rodyti pažymį (T. 1, b.l. 6-7). Šie nukentėjusiojo paaiškinimai, kuriuose jis atpasakojo įvykio aplinkybes, sutampa su jo 2017-06-09 pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, kuriame nukentėjusysis detalizavo smūgio jam sudavimo aplinkybes, t.y. nurodė, kad įvykus žodiniam konfliktui su A. K., ši jam “kumščiu trenkė į veido sritį kairiojo šono” (T. 1, b.l. 3). Pagal paties nukentėjusiojo parodymus, jis būdamas sulaikytas ir patalpintas į laikino sulaikymo patalpą, Policijos pareigūno prašė, kad būtų nufotografuotas jo veidas, tai daryti pareigūnui atsisakius, paprašė jam iškviesti greitąją pagalbą (T. 14-16). Greitosios medicines pagalbos kvietimo kortelė (T. 1, b.l. 73) patvirtina, jog atvykusi Elektrėnų savivaldybės asmens sveikatos priežiūros centro greitosios pagalbos brigada (T. 1, b.l. 75) 2017-06-07 14.12 val. apžiūrėjo nukentėjusiojo veidą ir pateikė apžiūros išrašą, kuriame užfiksavo, kad A. V. pamuštas skruostas, jame fiksuojant zaizdą, nubrozdinimą. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kūno sužalojimo nukentėjusiajam A. V. patvirtina, jog jam padaryta kairės akies vokų ir skruosto srities poodinė kraujosruva, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sužalojimai atitinka jų padarymo laiką. Taigi, kolegija pripažįsta, jog visi nukentėjusiojo parodymai kartu su aptartais įrodymais, taip pat ir netiesioginiais, sudaro logišką ir pakankamai įtikinamą įrodymų visumą bei leidžia spręsti, kad nukentėjusiojo parodymai apie nagrinėjamą įvykį yra teisingi, pakankamai išsamūs, nuoseklūs ir patikimi.

14. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kelia abejonių ir tai ar nežymų sveikatos sutrikdymą galėjo sukelti kaltinamoji, nes specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nukentėjusiojo A. V. apžiūra buvo pradėta 2017-06-12, tai yra po 5 dienų nuo įvykusio incidento. Tokią išvadą, vėl gi, teismas padarė neišsamiai įsigilinęs į šios bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme ištyrus duomenis, kaip ir minėta, nustatyta, kad nukentėjusysis po 2017-06-07 apie 11.30 val. įvykusio incidento tą pačią dieną, t.y. 2017-06-07, buvo sulaikytas ir suėmime išbuvo nuo 2017-06-07 iki 2017-06-09 (T. 1, b.l. 37), tą pačią dieną, t.y. 2017-06-07 14.12 val., jis laikino sulaikymo patalpose buvo apžiūrėtas Elektrėnų savivaldybės asmens sveikatos priežiūros centro greitosios pagalbos brigados medikų (T. 1, b.l. 75) apžiūrint nukentėjusiojo veidą ir pateikus apžiūros išrašą dėl preliminarios diagnozės. Todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis teismo medicinos eksperto buvo apžiūrėtas praėjus penkioms dienos po įvykio, nesudaro pagrindo manyti, kad šio eksperto išvadomis negalima vadovautis. Teismo medicinos eksperto kompetencija apygardos teismui nekelia abejonių, teismo medikai turi specialių žinių ir tam, kad galėtų spręsti ne vien apie sužalojimų lokalizaciją, bet apie jų padarymo laiką bei mechanizmą, be to, ši išvada neprieštarauja ir Greitosios medicines pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotiems duomenims. Iš specialisto išvados matyti, kad A. V., nustatyti šie sužalojimai: kairės akies apatiniame voke, viršutinio voko išorinėje dalyje ir skruosto kairėje-4x5,5 cm. vidutinio intensyvumo violetinė, žalsvai gelsvais pakraščiais poodinė kraujosruva. Remiantis A. V. apžiūros duomenimis, specialistas pateikė išvadą, kad A. V. nustatyta kairės akies vokų ir skruosto srities poodinė kraujosruva padaryta kietu buku daiktu, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2017-06-07), sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 18-19). Pagal jau minėtus greitosios pagalbos brigados medikų išrašą, nukentėjusiojo parodymus, kuriuose jis nurodė, kad įvykus žodiniam konfliktui su A. K., ši jam “kumščiu trenkė į veido sritį kairiojo šono”, yra akivaizdu, kad specialisto išvada objektyviai yra nustatyti nukentėjusiojo sužalojimai, jie vienareikšmiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl smurtinių veiksmų prieš jį, t. y. iš esmės sutampa sužalojimų laikas, vieta, mechanizmas, ir kartu su kitais aukščiau jau aptartais įrodymais sudaro visumą, pagrindžiančią A. K. smurtinius veiksmus prieš A. V. 2017-06-07 apie 11.30 val. Teigti, kad A. V. susižalojo ar buvo sužalotas kitu būdu ar kitu laiku, kolegija neturi jokio pagrindo.

15. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą kolegija daro išvadą, kad ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog A. K. 2017-06-07 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) sporto salėje, (duomenys neskelbtini) mieste, kumščiu tyčia smogė A. V. į kairę akį, taip padarydama kairės akies vokų ir skruosto srities poodinę kraujosruvą, sukėlė nukentėjusiajam A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokia A. K. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmos instancijos teismo išvados padarytos netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

16. Pripažinus A. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, išsprendžiamas bausmės jai paskyrimo klausimas. Skirdama bausmę A. K., kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, o taip pat ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis). Kolegija atsižvelgia į tai, kad ji padarė tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą. Sunkesnių padarinių A. V. sveikatai A. K. savo veiksmais nesukėlė. Jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad ji faktiškai pripažino padariusi jai inkriminuojamus veiksmus, sunkinančių jos atsakomybę aplinkybių nenustatyta. A. K. anksčiau nebuvo teista, padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, gailisi dėl padarytos veikos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 str. 2p., teisėjų kolegija

Nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 09 21 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str.1d. ir skirti jai trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę, draudžiant bausmės vykdymo laikotarpiu keisti gyvenamąją vietą be bausmę vykdančios institucijos žinios.