- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- A-1391-261/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01103-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Kauno apskrities VPK
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-04511-e (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui M. S. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir leidimas), ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą įsigyti ir laikyti šaunamąjį ginklą.
Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškėjui išdavė medžioklės bilietą, todėl jis 2014 m. liepos 4 d. kreipėsi į atsakovo Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau ginčijamu Sprendimu Kauno AVPK atsisakė tai padaryti, nurodydamas, kad pareiškėjas praeityje buvo baustas už nedidelį chuliganizmą bei kad dėl jo buvo pradėti ir nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo, todėl leidimas pareiškėjui neišduotinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, jį aiškinančia teismų praktika, kurioje pažymėta, kad šioje teisės normoje kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažymėjo, jog tokie duomenys kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru laiko ir pareiškėjo galimo elgesio ateityje aspektu. Teigė, kad Sprendimu jis buvo nepagrįstai pripažintas kaip keliantis grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokia motyvacija yra nepagrįsta ir nepakankama atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Nesutiko, kad jis sistemingai vykdo šiurkščius teisės pažeidimus ir kelia grėsmę kitų saugumui. Praeityje yra baustas tik vieną kartą – dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viešoje vietoje, jo baustumas yra išnykęs, kiti atsakovo nurodyti ikiteisminiai tyrimai nutraukti. Nurodė, kad pripažįsta praeityje padaręs klaidų, tačiau nemano, kad dėl to turėtų būti baudžiamas visą likusį gyvenimą. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad ginklas jam reikalingas medžioklei, jis yra išklausęs medžioklės taisyklių kursus ir įgijęs teisę medžioti, be to, atitinka Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Pareiškėjo vertinimu, jo teigiama charakteristika bei teisėti lūkesčiai dalyvauti medžioklės būrelio veikloje, sugaištas laikas bei investicijos įsigyjant dokumentus dėl teisės medžioti realizavimo, atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus asmenims, siekiantiems įsigyti ir naudotis šaunamaisiais ginklais, be kita ko, nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Manė, jog Sprendimas priimtas formaliai atkartojus viešojo registro duomenis ir neįsigilinus į situaciją, jis yra nemotyvuotas, o netinkamai pritaikius Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjo nuomone Sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes jo motyvacija yra dviprasmiška ir neaiški, pats sprendimas – nemotyvuotas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–16) su juo nesutiko ir prašė atmesti.
Paaiškino, kad 2014 m. liepos 4 d. Kauno AVPK buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atlikus patikrinimus paaiškėjo, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis 2009 m. birželio 21 d. pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, 2010 m. kovo 17 d. Kauno rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nukentėjusiajam išaiškinant teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka; 2012 m. gegužės 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (už tai, kad pareiškėjas būdamas neblaivus išdaužė automobilio galinio lango stiklą ir galinį žibintą), ikiteisminis tyrimas nutrauktas Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. liepos 13 d. nutarimu, nukentėjusiajam išaiškinant teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Taip pat iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenų paaiškėjo, jog Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu pareiškėjas buvo baustas už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose, Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2012 m. birželio 27 d. nutarimu – už nedidelį chuliganizmą. Atsižvelgiant į tai ir buvo vadovautasi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 66–69) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, kurį Kauno AVPK 2014 m. liepos 7 d. Sprendimu atsisakė tenkinti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų bei Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registruose užfiksuotais duomenimis apie pareiškėją.
Pažymėjo, jog atsižvelgiant į galimą ginklų bei šaudmenų keliamą pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, tiek, kiek yra būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Vadovavosi Įstatymo ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Vertino Kauno AVPK Sprendime nurodytus atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus, t. y. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, iš kurių matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. kovo 17 d. ir 2012 m. liepos 13 d. nutarimai, kuriais, atsižvelgiant į tai, kad inkriminuojami nusikaltimai priskiriami privataus pobūdžio byloms, buvo nutraukti dėl pareiškėjo veiksmų pradėti ikiteisminiai tyrimai, ir Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenimis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu buvo baustas už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose, o Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2012 m. birželio 27 d. nutarimu – už nedidelį chuliganizmą (šis nutarimas priimtas nutraukus ikiteisminį tyrimą). Pažymėjo, kad minėti nutarimai yra laikytini tinkamais, pareiškėjo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų patvirtinančiais dokumentais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Atkreipęs dėmesį į Įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, pagal kurias ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai, įvertinęs atsakovo vertintus duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad jie leidžia charakterizuoti pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Nurodė, jog teismo nuomone byloje esanti ūkininkės J. Ž. parengta teigiama pareiškėjo charakteristika (jog jis yra tvarkingas, pareigingas, atsakingai atliekantis pavestas užduotis, draugiškas, lengvai bendraujantis, neturintis drausminių nuobaudų) nepaneigia atsakovo išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pažymėjo, kad duomenų, jog ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu nėra, taip pat, kad nėra nustatyta kitų išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.
Įvertinęs visa tai, teismas sprendė, jog Kauno AVPK išvada apie M. S. realiai keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra pagrįsta faktiniais ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis apie pareiškėjo įvykdytas nusikalstamas veikas bei administracinius teisės pažeidimus, konstatavo, kad atsakovas tinkamai šiuos duomenis kvalifikavo kaip Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą pagrindą atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklus. Nurodė, jog nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad policijos įstaiga, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atlikdama jo patikrinimą ir rinkdama Įstatymo ir Taisyklių nustatytus duomenis, pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, skirtas užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nagrinėjant bylą. Taip pat teismas pažymėjo, kad Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsisakymas išduoti leidimą, išdėstant ikiteisminių ir administracinio teisės pažeidimų duomenis, jame nurodytas jas atitinkantis teisinis pagrindas, t. y. sprendimas yra motyvuotas, todėl nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas, priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Nenustatęs Sprendimo panaikinimo pagrindų, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas bei nurodė, kad netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo išduoti leidimą.
III.
Pareiškėjas M. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72–76), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo išaiškinti jam skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą.
Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintos pareigos įvertinti visus ištirtus įrodymus bei motyvuotai atsakyti į visus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus. Teismas neįvertino to, kad išduoti leidimą pareiškėjui atsisakyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, o būtent jame įtvirtinta policijos pareiga nurodyti atsisakymo išduoti leidimą motyvus. Todėl neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Sprendime nemotyvavo kuo pasireiškė pareiškėjo kitų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui keliama grėsmė. Be to, iš teismo sprendimo nėra aišku, kiek laiko pareiškėjas kels tokią grėsmę ir kada ji išnyks. Mano, kad vienintelis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad pareiškėjas negerbia valstybėje galiojančių įstatymo normų, tarsi nukreipia į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytą asmens nepriekaištingos reputacijos reikalavimą ir atkreipia dėmesį, jog net ši norma aiškiai numato, kokiu atveju ir kada pasibaigus baustumui asmuo vėl gali kreiptis dėl leidimo ginklui įsigyti. Pažymi, jog teismas abstrakčiai nurodė egzistuojant galimybę, kad pareiškėjas kelia grėsmę, tačiau tai yra neproporcinga ir neadekvatu pareiškėjui pritaikytos sankcijos atžvilgiu. Akcentuoja, kad tai, jog praeityje jis buvo padaręs pažeidimą niekaip negali likti visą likusį gyvenimą pareiškėją neigiamai charakterizuojančia aplinkybe. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vien praeityje padarytų pažeidimų buvimas savaime nėra pakankama aplinkybė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui taikyti.Teismas neatsižvelgė į byloje esančių aplinkybių visumą. Pažymi, kad pareiškėjas neturi teistumo bei įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, nėra pripažintas padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, jam nėra taikomi jokie kiti Įstatyme numatyti ribojimai, kurie leistų įvardinti pareiškėją kaip sistemingą ir grėsmę visuomenei keliantį pažeidėją. Aplinkybė, kad pareiškėjas sistemingai vykdo šiurkščius teisės pažeidimus ir kelia grėsmę kitų saugumui, nėra įrodyta. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė nei vienos esamos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjas šiuo metu ar ateityje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei, todėl toks jo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas bei naikintinas.Teismui pripažinus, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą, pareiškėjui aktualu, kaip turi pasikeisti pareiškėjo elgesys, kad jis atitiktų nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, kada tai įvyktų ir kokios aplinkybės turėtų įtakos tam, kad jis nebekeltų grėsmės. Mano, kad susiklosčiusi situacija ir pareiškėjui taikomos priemonės yra neproporcingos jo prieš kelis metus padarytam pažeidimui, o esamas medžioklės bilieto įgijimo reglamentavimas galimai neteisingas, nes esant praeityje baustam jis negalės būti išduotas. Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas dėl praeityje padaryto administracinio teisės pažeidimo užkerta kelią pareiškėjui ir ateityje įgyti leidimą įsigyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą. Prašo, tuo atveju, jei pareiškėjo apeliacinis skundas bus atmestas, išaiškinti, nuo kada ir kokioms sąlygoms esant išnyks pareiškėją neigiamai charakterizuojantys ankstesni teisės pažeidimai ir jam galės būti išduotas leidimas šaunamajam ginklui laikyti (nešiotis).
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81–82) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo argumentus ir aplinkybes išdėstytus ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, aiškinant Įstatymo nuostatas, taip pat Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytą jo tikslą, pažymi, kad įstatymų leidėjas yra numatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant bei nešiojantis šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryti pažeidimai jo asmenybę charakterizuoja neigiamai, todėl darytina išvada, kad laikydamas šaunamuosius ginklus jis gali kelti grėsmę visuomenės saugumui. Pažymi, jog teisės medžioti suteikimas nesuteikia teisės laikyti (nešiotis) ginklus, nes Medžioklės įstatymo ir Įstatymo turinys ir paskirtis yra skirtingi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės įsigyti ir turėti ginklą.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su faktinių aplinkybių, kurios teismo pripažintos ribojančiomis pareiškėjo teisę įsigyti ir turėti ginklą, vertinimu bei teisės aiškinimu bei taikymu ginčo santykiams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas yra teismo sprendimo pagrįstumo sąlyga. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas savo sprendimą grindė Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. kovo 17 d. ir 2012 m. liepos 13 d. nutarimais, kuriais, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimai priskiriami privataus pobūdžio byloms, ikiteisminiai tyrimai pradėti dėl pareiškėjo veiksmų buvo nutraukti, ir Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenimis, kad pareiškėjas Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu buvo baustas už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose, o Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2012 m. birželio 27 d. nutarimu – už nedidelį chuliganizmą.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė šias aplinkybes ir jas įvertino sutinkamai su ABTĮ 81 straipsnio reikalavimais. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė ir pateikė savo vertinimą, tačiau šiuo pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo išvadų nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Pažymėtina, jog dėl įrodymų vertinimo teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006).
Pasisakydama dėl teisės taikymo šioje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Kauno AVPK 2014 m. liepos 7 d. Sprendimu pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriuo nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.
Minėtu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta kokių faktų pagrindų gali būti neišduotas leidimas ginklui ir yra nurodomos tik aplinkybės ribojančios tokią teisę, t. y. kai asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju institucija, įgaliota priimti sprendimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsisakydama išduoti leidimą ginklui privalo surinkti duomenis apie asmenį ir pagrįsti savo atsisakymą konkrečiais faktais, kurie jos manymu riboja pareiškėjo teisę į ginklą.
Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir skundžiamą Sprendimą, daro išvadą, jog atsakovo Sprendime nurodyti faktai sudaro pagrindą riboti pareiškėjo teisę į ginklą ir tai pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 str.) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis bei jų elgesiui yra keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015).
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nutarimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindas bei šiais nutarimais konstatuotos aplinkybės bei pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai viešajai tvarkai, pagrįstai įvertinti kaip duomenys patvirtinantys pareiškėjo elgesį, kuriuo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nenumato draudimo teikti naują prašymą dėl ginklo išdavimo ir nenustato termino per kurį nuo atsisakymo išduoti ginklą gali būti teikiamas naujas prašymas. Todėl preziumuojama, kad tokią teisę asmuo turi ir institucija, įgaliota nagrinėti tokius prašymus, privalo jį išnagrinėti remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi nustatyta pakartotinų skundų nagrinėjimo tvarka ir nesant ribojimo nagrinėti pakartotiną prašymą, institucija nagrinėjanti prašymą, kiekvienu konkrečių atveju privalo patikrinti ar prašymą teikiančiam asmeniui netaikomi Įstatymo nustatyti apribojimai turėti ginklą ir ar nėra poelgių priskirtinų prie sąlygų ribojančių teisę įsigyti ir turėti ginklą (Įstatymo 17 str.).
Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus ir teismų praktiką suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.