- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-05
- Bylos Nr.
- 2A-441-71/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01282-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė (pran.), Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- A. Ž.
- Atsakovas
- P. J.
- Trečiasis asmuo
- N. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Henrikas Norvaiša
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Agotos Gutauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovui P. J., tretiesiems asmenims N. J. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. Ž. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama panaikinti sklypo Nr. 256 servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai važiuoti transporto priemonėmis, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2003-02-10 įsakymu jai buvo atstatyta nuosavybės teisė į žemės sklypą Nr. 256, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad minėtame žemės sklype atsakovas savavališkai įsirengė keliuką, kuriuo naudojasi tik jis ir jo sūnus, trečiasis asmuo N. J.. Teigė, kad atsakovas per jos žemės sklypą važinėja traktoriumi su įvairiais padargais, tačiau į savo sklypą jis gali įvažiuoti ir be šio kelio, nes jo valda yra kitoje gatvėje, o jų sklypai ribojasi. Atkreipė dėmesį į tai, kad su atsakovu kyla konfliktai, jis ištraukė matininko sukaltus stulpus, žyminčius jos žemės valdos ribas, specialiai po keletą kartų važinėja su žemės ūkio technika keliuku pro jos namus. Pabrėžė, kad dėl tokio atsakovo elgesio ji kreipėsi į Policijos komisariatą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 19 d. sprendimu atmetė ieškovės A. Ž. patikslintą ieškinį, o 2010-12-15 gautą ieškinį dėl servituto panaikinimo paliko nenagrinėtą ir priteisė iš ieškovės teismo išlaidas valstybei. Nurodė, kad servitutas ieškovei atkurtame nuosavybės teise žemės sklype buvo nustatytas Kauno apskrities viršininko 2003-02-10 įsakymu Nr. 02-08-870 ir sprendimu Nr. 72/18059. Pabrėžė, kad ieškovė servituto nustatymo pagal galiojančius teisės aktus neskundė, bet priešingai, įregistravo savo nuosavybės teisę į atkurtą žemės sklypą, taip patvirtindama, jog neprieštarauja servitutui. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kad nuo servituto nustatymo momento situacija pasikeitė, jog buvo nutiesta papildomų kelių, gatvių ar pan., ir dėl to servitutas tapo nebereikalingas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad keliukas buvo suformuotas dar 1982 m. pastačius gyvenamųjų namų kvartalą, todėl sprendė, jog ieškovės teiginys, kad atsakovas keliuką įsirengė savavališkai, yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, apribojimų, su kokiomis transporto priemonėmis galima keliu važinėti, nebuvo nustatyta, todėl tiek atsakovas, tiek kiti asmenys turi teisę važinėti bet kokiu transportu bei žemės ūkio padargais, jeigu jie negadina kelio ar kitų asmenų turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė A. Ž. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, nei Kauno apskrities viršininko administracijos, nei Raseinių rajono savivaldybės administracijos specialistai neišaiškino ieškovei servituto nustatymo teisinių pasekmių, todėl ji dėl servituto nustatymo apskundimo nesikreipė. Apeliantės teigimu, jos sklype servitutą nustatyti nebuvo teisinio pagrindo, kadangi yra atskirtas įvažiavimas į atsakovo žemės sklypą. Skunde pažymima, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog išnyko ginčo servituto būtinumas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliantė skunde nepagrindė savo teiginių dėl ginčo servituto būtinumo išnykimo. Teigiama, kad apeliantė neskundė servituto nustatymo įstatymais nustatyta tvarka ir terminais. Pažymima, kad kitas kelias yra tik keturių metrų pločio, o atsakovo kombainas – šešių metrų pločio.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Apeliantės A. Ž. apeliacinis skundas netenkintinas.
Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Tai suteikimas teisės viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui naudotis svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko, valdytojo teisių naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (LR CK 4.111 str.). Servitutas nustatomas įstatymu, įstatymo nustatytais atvejais administraciniu aktu, sandoriais ir teismo sprendimu (LR CK 4.124 str. 1 d.). Taigi servituto tikslas užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, tai, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Dėl to servituto turinyje turi būti konkrečiai apibrėžtos teisės, kurios atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko ir kuriomis naudosis servituto turėtojas (LR CK 4.112 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia teiginiais, kurie jau buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.
Priešingai, nei skunde nurodo apeliantė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame sklype nebuvo ir nėra teisinio pagrindo nustatyti servitutą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog servitutas ieškovei atkurtame nuosavybės teise žemės sklype buvo nustatytas 2003-02-10 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-08-870 ir sprendimu Nr. 72/18059, ieškovė servituto nustatymo pagal galiojančius teisės aktus neskundė, bet priešingai, įregistravo savo nuosavybės teisę į atkurtą žemės sklypą, taip patvirtindama, kad neprieštarauja servituto jos žemėje buvimui. Servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka šalims dėl to susitarus ar kitais specialiais Lietuvos Respublikos CK išvardytais pagrindais, įskaitant atvejus, kai išnyksta servituto būtinumas (LR CK 4.130 str. 1 d. 5 p.).
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius, kad išnyko ginčo servituto būtinumas, kadangi nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantė nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Be to, apeliantė savo skunde pati pažymėjo, kad įvažiavimas į atsakovo sklypą iš Jaunimo gatvės yra per siauras (b.l. 72 ).
Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti, nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (LR CK 4.135 str.). Taigi reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Atmetus apeliantės A. Ž. apeliacinį skundą iš jos priteistinos valstybei 5,95 Lt pašto siuntimo išlaidos apeliacinėje instancijoje (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., b.l. 79).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės A. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) penkis litus 95 centus, bylinėjimosi išlaidų valstybei, negrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.