Šiaulių apygardos teismo nutarimas

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Irena Ivanovienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. P. atstovės adv. Astos Jakštienės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimo, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 6000,00 Lt (šešių tūkstančių litų 00 ct) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. buvo nubaustas už tai, kad jis, neįforminęs darbo sutarčių su faktiškai jo naudai dirbusiomis J. R. ir I. B., pažeidė LR Darbo kodekso 16 str. 2 d., 98 str. 1 d., 99 str. 3 d. reikalavimus. Ši G. P. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalį. Buvo nustatyta, kad 2014-01-16 11.10 val., atliekant 2014-01-09 LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administracijoje Vilniuje, pasitikėjimo telefonu gautos anoniminės informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) žvėrelių auginimo fermoje galimai nelegaliai dirba žmonės, operatyvų patikrinimą, buvo sutiktos dirbančios - dalinančios pašarus žvėreliams J. R. ir I. B., t. y. nustatyta, jog G. P. žodžiu susitarė su J. R. ir I. B. dėl tam tikro darbo, žvėrelių prižiūrėtojų (šerti, prižiūrėti audines, valyti gardus, kuriuose laikomi žvėreliai ir kitus darbus, susijusius su nurodyta veikla) (duomenys neskelbtini), esančioje jam priklausančioje audinių auginimo fermoje, atlikimo tvarkos ir apmokėjimo už jį-mokant minimalaus dydžio darbo užmokestį, nesudaręs įstatymo nustatyta tvarka rašytinių darbo sutarčių, leido J. R. ir I. B. dirbti nelegalų darbą ūkininko G. P. naudai.

Skunde teigiama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N -2358/2009). Tačiau, apeliantės nuomone, byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad J. R. ir I. B. 2014 m. sausio 16 d. buvo pradėjusios realiai dirbti ūkininko G. P. naudai. Taigi, nėra įrodyti visi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41 str. 1 dalyje, sudėties objektyvieji požymiai. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad J. R. ir I. B. 2014-01-16 buvo tik susitarusios dėl darbo su G. P., bet nėra jokių įrodymų, kad jos tą dieną realiai dirbo. Iš teiginių darbuotojų rašytiniuose paaiškinimuose, tokių kaip „paprašė padirbėti", „susitarėm, kad ateisiu pirma diena pabandyti dirbti" ir kt., negalima daryti abejonių nekeliančios vienareikšmiškos išvados, kad tą dieną jos tikrai dirbo, nes „paprašymas padirbėti", „susitarimas ateiti pabandyti dirbti" dar nereiškia, jog darbuotojas realiai dirbo. Aplinkybė „pabandyti dirbti", kaip nepakankama, akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-24 nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N -1191/2012.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje esantys darbuotojų pirminiai rašytiniai paaiškinimai neišsamūs, dviprasmiški ir todėl nėra pakankami daryti neabejotiną išvadą, kad patikrinimo metu jos atliko konkrečias darbo funkcijas, t. y. realiai dirbo G. P. naudai, o ne atvyko susitarti dėl įdarbinimo nuo 2014 m. sausio 17 d., parašė prašymus dėl priėmimo į darbą ir laukė, kol atvyks fermos darbininkas R. Š., kuris turėjo supažindinti su būsimu darbu, kaip pačios darbuotojos nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Apeliantė pažymi, kad darbuotojų parodymai teismui iš esmės neprieštarauja ir jų pirminiams rašytiniams paaiškinimams (b. l. 10, 11), priešingai - papildo neišsamius rašytinius paaiškinimus. Todėl teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismui duoti darbuotojų parodymai prieštarauja darbuotojų pirminiams rašytiniams paaiškinimams. Be to, darbuotojų rašytiniai paaiškinimai duoti ne teismui, o VDI pareigūnams. Darbuotojoms rašant paaiškinimus, VDI pareigūnai diktavo jų turinį. Darbuotojų teigimu, jos rašė tai, ką diktavo, nes buvo grasinama pranešti apie nelegalų darbą Valstybinei darbo biržai. Bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas VDI pareigūnas S. R. patvirtino teismui, kad darbuotojų 2014 m. sausio 16 d. rašytinių paaiškinimų paskutinis sakinys „Verslo liudijimo neturiu, paslaugos kvitai nebuvo išrašyta" galėjo būti parašytas jau lauke, ant automobilių kapotų. Įvertinus darbuotojų rašytinių paaiškinimų turinio tapatumą, darbuotojų išsilavinimą (teisinio ar kitokio universitetinio išsilavinimo neturi, yra įgijusios vidurinį ir specialųjį techninį išsilavinimą), socialinę padėtį, patirtį (ilgą laiką buvo bedarbės), yra pagrindo labiau tikėti nei netikėti jų parodymais, kad rašytinių paaiškinimų turinys (ne tik paskutinis sakinys) buvo parašytas diktuojant VDI pareigūnams. Toks pareigūnų elgesys neteisėtas ir logiška, kad vengdami atsakomybės jie teisme neigė šį faktą. Todėl pagrindo tikėti VDI pareigūnų parodymais šiuo klausimu nėra. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą, nepašalino šių abejonių ir be pagrindo rėmėsi darbuotojų rašytiniais paaiškinimais, kaip pakankamu įrodymu, jog apeliantas neužtikrino, kad darbuotojų darbas būtų legalus ir tuo padarė pažeidimą, numatytą ATPK 4P str. 1 d.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad konstatuodamas, kad darbuotojos dirbo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi VDI pareigūno J. L. surašytame 2014-01-22 ATP protokole nurodytomis aplinkybėmis apie darbuotojų darbą, tačiau patikrinimą atlikę VDI inspektoriai nesidomėjo, kokios darbuotojų J. R. ir I. B. sutartos konkrečios darbo funkcijos, ką jos turėjo daryti pagal susitarimą ir kokiomis darbo priemonėmis. Tokių duomenų nėra ir darbuotojų rašytiniuose paaiškinimuose. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą ir konstatuodamas, kad darbuotojos 2014-01-16 realiai dirbo, privalėjo išanalizuoti teismui duotus ūkininko G. P., taip pat darbuotojų parodymus apie konkrečias jų darbo funkcijas, tačiau to nepadarė ir dėl to priėmė nepagrįstas išvadas. Teismui duotais G. P. ir darbuotojų parodymais nustatyta, kad darbuotojų darbo funkcijos - žvėrelių girdymas, „šiaudų kraikimas" ir valymas. Tuo tarpu už žvėrelių šėrimą atsakingas pats G. P., žvėreliai šeriami traktoriuku - automatine šėrykla/dalintuvu, dalijant jiems skirtą mišinį (pašarus), žvėrelių pašaras laikomas rakinamoje saugykloje. Pati ferma ir žvėrelių auginimo tvarka kas mėnesį tikrinama Veterinarijos tarnybos specialistų. Dėl šios priežasties VDI pareigūno J. L. parodymai apie darbuotojų darbą ne tik prieštarauja G. P. ir darbuotojų išsamiems paaiškinimams po darbo sutarties pasirašymo vykdomų darbo funkcijų klausimais, bet ir neprotingi, nelogiški, atsižvelgiant į švelniakailių žvėrelių jautrumą maistui, vandeniui ir pan. (pvz., „iš karučio kabino juodą smirdančią masę"). Neįrodžius, jog nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvieji požymiai byloje nustatyti, apeliantė prašo, vadovaujantis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai), pripažinti, kad nėra pagrindo G. P. veiką dėl nelegalaus darbo kvalifikuoti pagal ATPK 41 str. 1 dalį.

Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimu paskirtos baudos dydžiu - 6 000 Lt. Skunde teigiama, kad ji per didelė, neadekvati pasekmėms, pirmosios instancijos teismas nevertino galimybės taikyti ATPK 30¹ str. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. P. labai gailisi dėl jam inkriminuoto pažeidimo - nelegalaus darbo fakto (ATPK 41³ str. 1 dalis), kuris įvyko nesant jo tyčios ir tik dėl savo neatidumo, kad kol apie įdarbinimą nėra pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, darbuotojai neturėtų būti darbo vietoje, vaikščioti po darbovietės teritoriją, jiems neturėtų būti leista prieiti prie darbo priemonių, kad vėliau nebūtų konstatuota, jog darbuotojai nelegaliai dirbo, tuo tarpu sutaręs su darbuotojomis dėl darbo, G. P. jas vienas paliko darbovietės teritorijoje, o pats išvyko į Mažeikius pas buhalterę forminti darbo sutarčių. Kita vertus, darbovietės teritorijoje buvo ir vienos iš darbuotojų - J. R. - gyvenamoji vieta, todėl jos buvimas darbovietės teritorijoje buvo pateisinamas. VDI pareigūnams aptikus, kaip įtariama, nelegalias darbuotojas, G. P. pateikė 2014 m. sausio 16 d. rašytinį paaiškinimą, nesislapstė ir netrukdė pareigūnams bei teismui aiškintis visų įvykio aplinkybių. Visa tai sudaro pagrindą konstatuoti byloje esant ATPK 30 str. 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas nuoširdžiai gailisi), o jokių apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių (ATPK 31 str.) nėra. Be to, apeliantas G. P. nėra baustas administracine tvarka nei už nelegalų darbą, nei už kitus administracinius teisės pažeidimus darbo teisinių santykių srityje (ATPK 5 skirsnis). Apeliantas yra ūkininkas, turi tik 3.00 ha žemės ir apie 10 metų verčiasi mišraus ūkio veikla bei švelniakailių žvėrelių auginimu. Jo ūkis įkurtas (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajone. Ūkyje nuolat dirba 2 darbuotojai pagal darbo sutartį, sezono metu net iki 6 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį - daugiausia aplinkinių kaimų gyventojų, kurie, jeigu ne apeliantas, būtų bedarbiai, nes daugiau jokios gamybos ar pramonės įmonių Fermos kaime ir aplinkinėse vietovėse nėra. Taip pat apelianto ūkyje, pavyzdžiui šiuo metu dirba 3 asmenys, veikiantys su paslaugų kvitais. Taigi, iš ūkio veiklos apeliantas išlaiko ne tik save ir savo šeimą, bet ir visą ūkį, įskaitant darbuotojus, moka jiems atlyginimus, mokesčius valstybei. Todėl 6 000 Lt baudos išieškojimas neigiamai paveiktų ne tik apeliantą, bet ir jo išlaikomus darbuotojus. Apeliantės nuomone, teismo paskirta 6 000 Lt bauda neadekvačiai didelė, lyginant su pažeidimo pasekmėmis (nesumokėto darbo užmokesčio ir mokesčiu už viena darbo diena 2014-01-16 suma - 45.44 Lt), inkriminuojamas pažeidimas nesukėlė turtinių ir neturtiniu nuostoliu nei valstybei, nei darbuotojoms, kas sudaro pagrindą naikinti arba mažinti bauda (ATPK 30 str. 2 dalis), nes darbuotoju darbo sutartys buvo įformintos ta pačią dieną, apie ju priėmimą buvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui 2014 m. sausio 16 d., 12.27 val., (b. l. 20-23, 26-27 b. l.). Be to, I. B. ir J. R., kurių nelegaliu įdarbinimu apeliantas buvo nubaustas, iki šiol dirba jo ūkyje ir gauna pastovią mėnesinę algą. Iki darbo pradžios abi darbuotojos buvo bedarbės, gaudavo nedarbo socialinio draudimo pašalpą, viena jų neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Abi darbuotojos anksčiau legaliai dirbo pas G. P. - J. R. prieš 6 metus dirbo pagal verslo liudijimą, I. B. buvo dirbusi 2013 m. balandžio-rugsėjo mėn. pagal sezoninę darbo sutartį. Šioje byloje darbuotojos turėjo galimybę išvengti patikrinimo pabėgdamos arba pasislėpdamos nuo VDI pareigūnų, nes, kaip teismui nurodė pareigūnai, ferma buvo saugoma „piktų šunų". Tačiau darbuotojos to nepadarė. Priešingai, jos ramiai bendravo su atvykusiais pareigūnais, parašė rašytinius paaiškinimus ir pan. Iš šių aplinkybių matyti, kad darbo santykių šalys nebuvo iš anksto sutarusios darbo funkcijų atlikimui naudoti nelegalų darbą. Jei šioje situacijoje šalys tikrai būtų susitarusios dėl nelegalaus darbo naudojimo, minimos pilietės, išgirdusios šunų lojimą ir pamačiusios atvykusius pareigūnus, būtų bėgusios iš teritorijos ir pan., tačiau to nedarė. Tai dar kartą patvirtina, kad ir darbuotojos žinojo, kad jos nesitarė dėl nelegalaus darbo naudojimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje G. P. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 41³ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 41³ str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui už nelegaliai dirbančius asmenis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010), kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-18 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-26 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007).

Apeliacinės instancijos, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą dėl G. P. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad G. P. kaltė iš esmės buvo grindžiama darbo inspektorių S. R. ir J. L. parodymais, jų paaiškinimais bei J. R. ir I. B. pirminiais paaiškinimais, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė teisingais, o šių asmenų paaiškinimus teisme vertino kaip prieštaringus dėl jų suinteresuotumo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Iš J. R. 2014-01-16 rašyto paaiškinimo matyti, kad ji minėtą dieną susitarė su G. P. dėl darbo sutarties sudarymo (10 b. l.), I. B. savo 2014-01-16 paaiškinime nurodė, kad 2014-01-15 su G. P. susitarė, jog 2014-01-16 ateis pabandyti dirbti, ir jei patiks, bus sudaryta sutartis (11 b. l.). Apklaustos liudytojomis pirmosios instancijos teisme J. R. ir I. B. pateikė išsamesnį paaiškinimą ir, apeliacinės instancijos teismo nuomone, patvirtino paaiškinime nurodytas aplinkybes.

Teismo posėdyje I. B. paaiškino, kad 2014-01-16 atvyko į ūkininko G. P. žvėrelių fermų, buvo su juo susitarusi, kad galimai galės ten įsidarbinti. Su G. P. sutarė, kad jis priims ją į darbą nuo 2014-01-17, ji parašė pareiškimą ir ūkininkas išvažiavo. Su J. R. ji laukė fermos darbininko R. Š., kuris turėjo joms parodyti kokius darbus jos turės dirbti. Jos tiesiog vaikščiojo po teritoriją, nieko nedarė. Kažkokiu momentu ji pamatė nuo vartų ateinančius vyriškius, ją pakvietė prieiti. Kai priėjo, vyriškiai pasakė, kad yra darbo inspekcijos darbuotojai ir liepė jai ir J. R., kuri taip pat tą dieną tarėsi su ūkininku G. P. dėl darbo, rašyti paaiškinimus. Jos rašė tai ką liepė rašyti inspekcijos darbuotojai. Jokio darbo jos tą dieną fermoje nedirbo, buvo priimtos į darbą tik nuo sekančios, t. y. 2014-01-17 dienos.

J. R., apklausta teismo posėdžio metu, parodė, kad 2014-01-16 iš Viekšnių dviračiu atvyko į G. P. žvėrelių auginimo fermą (duomenys neskelbtini), nes ieškojo darbo. Fermoje ji susitiko su G. P., kurį pažinojo jau anksčiau, nes dirbo jam nuosavybės teise priklausančiuose šiltnamiuose Viekšniuose. G. P. jai pasakė, kad galės priimti ją į darbą prižiūrėti fermoje auginamas audines. Jie sutarė, kad dirbti ji galės pradėti nuo 2014-01-17, ji parašė pareiškimą ir atidavė jį G. P.. G. P. išvyko iš fermos, o ji ir I. B. paliko, norėjo pasižiūrėti kokie darbai fermoje. G. P. joms pasakė, kad fermos darbininkas R. Š. parodys joms kokius darbus jos turės dirbti. Dėl atlyginimo už darbą su G. P. tada dar nesitarė, jai buvo svarbu gauti darbą, nes keturis metus buvo registruota darbo biržoje ir jos pajamos buvo minimalios bei nereguliarios. Apie pietus prie vartų atvažiavo automobilis, ji išėjo pažiūrėti kas atvažiavo, nes kieme lojo šunys. Automobilyje buvę vyriškiai iš karto nesakė, kad yra darbo inspekcijos darbuotojai, klausė šeimininko. Ji pasakė, kad šis išvykęs. Vyrai paprašė apraminti šunis, ji nuginė juos nuo vartų. Įėję į teritoriją vyriškiai pasakė, kad yra darbo inspekcijos darbuotojai ir jie neva matė, kad ji dirbo fermoje. Ji pasakė, kad jokio darbo nedirbo, tiesiog laukia grįžtančio šeimininko, kuris turi atvežti pasirašyti darbo sutartį. Vyrai liepė parašyti paaiškinimą, ką ji daro fermoje, ji buvo labai pasimetusi rašė tai, ką jie diktavo. Jie grasino, kad praneš darbo biržos darbuotojams apie tai, kad ji nelegaliai dirba ir ji negaus jokių išmokų iš darbo biržos bei dar reikės ir baudą sumokėti. Teismo posėdyje J. R. patikslino, kad ji neatvyko 2014-01-16 iš ryto į fermą, o jau nuo 2014-01-15 ten gyveno pagalbinėse patalpose. Tose patalpose ir buvo rašomi jos bei I. B. paaiškinimai.

Kaip matyti, J. R. ir I. B. parodymai, teikti pirmosios instancijos teismo posėdyje, iš esmės sutampa su jų 2014-01-16 rašytiniais paaiškinimais bei kita bylos medžiaga: G. P. paaiškinimu, liudytojų T. K., R. Š. parodymais.

G. P. teisme paaiškino, kad 2014-01-16 iš ryto pas jį į fermą atėjo J. R. ir I. B., kurias pažinojo, nes anksčiau jos dirbo jam priklausančiuose šiltnamiuose. Moterys klausė ar nepriimtų jas dirbti fermoje. Jis pasakė, kad iš tiesu jam reikalingi darbuotojai fermoje auginamų audinių priežiūrai. Moterys parašė pareiškimus priimti jas į darbą, su jomis sutarė, kad jos dirbti pradės nuo 2014-01-17. Jis taip pat pasakė moterims, kad išvyksta savo reikalų tvarkyti, tuo pačiu Mažeikiuose užvažiuos į Valstybinio socialinio draudimo skyrių pranešti apie jų įdarbinimą. J. R. ir I. B. paliko fermoje, jos norėjo apžiūrėti busimo darbo vietą, turėjo susitikti su fermos darbininku R. Š., kuris joms turėjo parodyti kokie darbai bus dirbami. Po pietų jam paskambino Valstybinės darbo inspekcijos darbuotoju prisistatęs vyriškis ir jie susitarė dėl susitikimo. Darbo inspekcijos darbuotojai jam pradėjo sakyti, kad jo fermoje buvo sutiktos dirbančios J. R. ir I. B.. Jis paaiškino, kad leidimo dirbti šioms moterims nebuvo davęs, bet nuo sekančios dienos jas priėmęs į darbą. Jis laikėsi darbininkių įdarbinimo tvarkos, pranešė Sodrai apie J. R. ir I. B. įdarbinimą savo fermoje prieš vieną dieną iki darbo pradžios. Kodėl patikrinimo metu šios moterys Darbo inspekcijos darbuotojų buvo palaikytos nelegaliomis darbuotojomis jis negalinti paaiškinti. Moterys tą dieną fermoje buvo tik tikslu išsiaiškinti ar jis priims jas į darbą, ar sudėtingas darbas fermoje, tam, kad įsitikinti, ar jos norės, sugebės dirbti su žvėreliais ir joms buvo leista fermoje apsižiūrėti, pabendrauti su ten dirbančiu asmeniu 65, 66, 67 b. l.).

Liudytoja apklausta T. K. teismo posėdyje paaiškino, kad ji tvarko ūkininko G. P. buhalterinius dokumentus, taip pat ir darbuotojų priėmimo į darbą dokumentus. Pas ūkininką šiuo metu dirba keturi žmonės. 2014-01-17 dirbo tie patys žmonės, tarp jų ir J. R. bei I. B.. 2014-01-16 buvo jai pateikti šių moterų prašymai priimti jas į darbą bei ji paruošė darbo sutartis ir apie jų įdarbinimą pranešė Valstybinio socialinio draudimo skyriui (47 b. l.)

Liudytojas R. Š. teisme paaiškino, kad dirba pagalbiniu darbininku ūkininko G. P. ūkyje. Jis dirba įvairius darbus žvėrelių auginimo fermoje Rekečių kaime, Mažeikių rajone. 2014-01-16 J. R. ir I. B. fermoje nedirbo, jis atėjo į darbą apie 13.00 val. ir moterys jo laukė fermos teritorijoje. Tada jis tik paaiškino joms apie gyvūnėlių priežiūrą. (48 b. l.).

Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdyje VDI inspektoriai J. L. ir S. R. paaiškino, kad patikrinimo metu jie buvo J. R. gera valia įleisti į fermos teritoriją, kuri nuramino lojančius palaidus šunis, tačiau jie negalėjo konkretizuoti, iš kokių požymių nustatė, kad šios moterys faktiškai dirbo. Kaip darbo požymius jie nurodė tai, jog abi moterys buvo fermos teritorijoje, apsirengusios darbo drabužiais. Be to, S. R. parodė, kad patikrinimo metu įėjus į Sodros duomenų bazę, sąrašuose pamatė, kad minėtos moterys buvo įdarbintos nuo 2014 sausio mėn. 17 d. (67 b. l.). Šie paaiškinimai tik patvirtina G. P. nurodytas aplinkybes apie tai, kad tarp jo ir minėtų moterų buvo susitarimas dėl darbo santykių ir kad jis ėmėsi reikalingų priemonių šiam susitarimui įforminti.

Vadovaujantis suformuota teismų praktika, pagal kurią visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai institucijai, bei atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų apie tai, jog patikrinimo metu J. R. ir I. B. atliko konkrečias darbo funkcijas, t. y. realiai dirbo G. P. naudai, o ne laukė ateinančio darbuotojo, kad susipažinti su būsimu darbu. Laikantis šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-24 nutartis byloje Nr. N-444-1191-2012), konstatuotina, jog byloje neįrodyti objektyvieji ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymiai. Vadovaujasi in dubio pro reo principu (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai), daroma išvada, kad nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti G. P. kaltę pagal LR ATPK 41³ str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014-03-10 nutarimą G. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, netinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, todėl priimtas nutarimas negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu, dėl to naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla G. P. atžvilgiu nutrauktina, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama, apeliacinio skundo argumentai dėl paskirtos nuobaudos griežtumo nenagrinėtini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimą ir G. P. atžvilgiu iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.