Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-549-790/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-18
Bylos Nr.: e2A-549-790/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Rasa Gudžiūnienė, Romualda Janovičienė
Ieškovas: A. L.
Atsakovas: J. L.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-549-790/2021Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00500-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir 2020 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. (A. L.) ieškinį atsakovei J. L. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. L. kreipėsi į teismą, prašydamas atidalinti ieškovo ir atsakovės J. L. turimas turto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, natūra priteisiant ieškovui visą nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,1932 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir vandentiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta jo ir atsakovės santuoka bei padalintas santuokos metu įgytas turtas. Kiekvienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise teko po 1/2 dalį namo, o žemės sklypas ir vandentiekio tinklai asmeninės nuosavybės teise liko atsakovei, kadangi šis turtas buvo jai padovanotas. Nors, nutraukus šalių santuoką, name liko gyventi atsakovė, šiuo metu ji gyvena (duomenys neskelbtini), o namas nėra naudojamas. Namo nėra įmanoma atskirti į atskirus nekilnojamojo turto vienetus, todėl turtas turėtų būti atidalintas priteisiant kompensaciją pinigais. Pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ober-Haus“ atliktą vertinimą, bendra viso nekilnojamojo turto vertė yra 152 000 Eur, todėl, priteisus ieškovui atsakovei priklausančią turto dalį, pusė šios sumos (66 000 Eur) turėtų būti priteista atsakovei. Tačiau kadangi namas buvo pastatytas panaudojant trečiojo asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ suteiktą kreditą, negrąžinta kredito dalis sudaro 190 000 Eur ir yra didesnė už viso turto vertę, ši prievolė, šalių susitarimu, yra asmeninė ieškovo prievolė, o atsakovė atsako pagal ją tik kaip laiduotoja, piniginė kompensacija atsakovei nepriteistina.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – teismas pripažino ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, žemės sklypą ir vandentiekio tinklus, priteisė atsakovei iš ieškovo 120 950 Eur už jai priklausiusį turtą.

4. Teismas nurodė, kad gyvenamojo namo techniškai nėra galima padalinti į 2 turtinius vienetus. Pamėginus tai atlikti (iš vienbučio pastato rekonstruoti jį į dvibutį pastatą), namo atidalinimo kaštai viršytų jo vertę. Toks turto atidalinimo būdas yra neproporcingas.

5. Teismas nustatė, kad ginčo nekilnojamąjį turtą naudoja ir valdo ieškovas (moka mokesčius, vykdo prievoles trečiajam asmeniui ir pan.); atsakovė į Lietuvą atvyksta fragmentiškai; šalių santykiai yra konfliktiški; atidalinti gyvenamąjį namą į 2 turtinius vienetus natūra iš esmės nėra galimybės; atsakovė sutinka jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą perleisti ieškovui, priteisiant jai iš ieškovo kompensaciją; ieškovas yra pajėgus sumokėti atsakovei už priteistą turtą. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė ieškovui atsakovei priklausančią namo dalį, žemės sklypą ir vandentiekio tinklus.

6. Teismas nurodė, kad ieškovo siūlomas turto atidalinimo būdas, kai atsakovei nėra priteisiama jokia piniginė kompensacija, prieštarauja teisėto atlyginimo už perduodamą turtą principui, yra nesąžiningas ir neteisingas. Tai, kad ieškovas vykdo asmeninę prievolę trečiajam asmeniui, neturi įtakos turto atidalinimo būdui.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikti 3 dokumentai, kuriuose yra nustatyta nekilnojamojo turto vertė. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad viso nekilnojamojo turto vertė yra 152 000 Eur; teismo eksperto S. R. ekspertizės akte – 218 300 Eur; teismo ekspertės L. C. ekspertizės akte – 172 000 Eur. Teismas vertino, kad eksperto S. R. ekspertizės aktas yra išsamesnis, detalesnis ir tikslesnis nei kitos ekspertės parengtas ekspertizės aktas. Teismo posėdžio metu šis ekspertas paaiškino, kad turto vertė nustatyta išanalizavus 50 sandorių, kad vertindamas turtą jis apėmė platesnę verčių zoną (teritoriją), ekspertas nurodė, kad namas yra prabangiai įrengtas, o skelbime nurodoma šio turto kaina yra 200 000 Eur. Savo ruožtu ekspertė L. C. teismo posėdyje paaiškino, kad išanalizavo 25 sandorius, atlikdama vertinimą, rinkosi verčių zoną (teritoriją), esančią arčiau (duomenys neskelbtini) kaimo, ekspertė nurodė, kad namo fizinė būklė yra gera, bet jis nėra prabangus, taip pat ekspertė pripažino, kad name yra įrengta geros kokybės santechnika, namas įrengtas kokybiškai. Teismas pažymėjo, kad pagal nekilnojamojo turto brokerių viešai teikiamą informaciją, pastaruoju laikotarpiu nekilnojamojo turto paklausa pajūrio zonoje yra padidėjusi. Todėl teismas vertino, kad atsakovei priteistina 120 950 Eur kompensacija, apskaičiuota pagal teismo eksperto S. R. nustatytą turto vertę.

8. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi ištaisė sprendime padarytus rašymo apsirikimus, patikslindamas, kad atsakovei iš ieškovo priteisiama 1 950 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį ir 2020 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuriomis atsakovei iš ieškovo buvo priteista piniginė kompensacija ir buvo paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsiliepimas

9.1. Priteisdamas atsakovei piniginę kompensaciją iš ieškovo teismas išėjo už ginčo ribų. Ieškovas ieškinyje nebuvo pareiškęs tokio reikalavimo, o atsakovė pateikė tik atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti. Teismas galėtų spręsti klausimą dėl kompensacijos priteisimo tik tuo atveju, jei atsakovė būtų pateikusi priešieškinį, kuriame būtų suformulavusi tokį prašymą ir būtų sumokėjusi už jį žyminį mokestį. Tačiau atsakovės atstovė tik paskutiniame teismo posėdyje nurodė, kad atsakovei turėtų būti priteista piniginė kompensacija, apskaičiuota pagal teismo eksperto S. R. nustatytą turto vertę.

9.2. Teismo ekspertės L. C. parengtame ekspertizės akte nurodyta turto vertė yra artima vertei, nustatytai UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitoje, savo ruožtu eksperto S. R. nustatyta vertė yra net 46 300 Eur didesnė nei L. C. nustatyta vertė. Visi ekspertai, atlikdami vertinimą, vadovavosi lyginamuoju metodu, todėl jų nustatytų turto verčių skirtumas negali būti toks didelis. Eksperto S. R. nurodyta turto vertė neatitinka tikrovės, ekspertas buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi. Norėdamas padidinti turto vertę, ekspertas analizavo ir pardavimo sandorius, atliktus kitose verčių zonose, kuriose nekilnojamojo turto pardavimo kainos yra daug didesnės nei ginčo teritorijoje. Ekspertė L. C. teismo posėdyje aiškiai pagrindė, kad eksperto S. R. atlikta ekspertizė yra netiksli, nes ekspertas lygino ir turto, esančio prabangesniuose rajonuose ir miestuose, pardavimo sandorius, o ji nustatė ir vertino tik sandorius, kurie buvo atlikti ginčui aktualioje teritorijoje ir šalia esančiame rajone. Ekspertė L. C. taip pat nurodė, kad namo būklė yra gera, bet jis nėra prabangus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas buvo pateikęs skelbimą, kuriame siekė turtą parduoti už 200 000 Eur, nes tokį skelbimą buvo pateikę atsakovės draugai, o ieškovas turto neparduoda.

9.3. Atsakovei neturėtų būti priteista kompensacija už ieškovui priteistą jos turto dalį. Namas buvo pastatytas gavus kreditą iš trečiojo asmens. Skolos likutis, kurį turi sumokėti ieškovas, sudaro 190 000 Eur, o viso turto vertė yra tik 152 000 Eur ar 172 000 Eur. Taigi, faktiškai šis turtas yra neišpirktas ir priklauso trečiajam asmeniui, o ieškovas ir atsakovė yra jo naudotojais. Tačiau teismas dar padidino ieškovo įsipareigojimus kreditoriams, priteisdamas iš jo 120 950 Eur piniginę kompensaciją atsakovei. Ieškovas teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad jam šis turtas nėra reikalingas, jis negyvena name, bet tik moka už jį mokesčius; ieškovas siekia parduoti turtą ir atsiskaityti su trečiuoju asmeniu, tačiau pagal teismo sprendimą net pardavęs turtą jis vis dar liktų skolingas trečiajam asmeniui ir atsakovei. Ieškovo atstovas teisme buvo nurodęs, kad ieškovas neprieštarautų sumokėti atsakovei 20 000–21 000 Eur kompensaciją už jai asmeninės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypą ir vandentiekio tinklus. Teismas neįvertino to, kad ieškovas neišgalės sumokėti atsakovei priteistos piniginės kompensacijos.

10. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

10.1. Atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad atsakovė turi finansinių sunkumų ir neprašo teismo atidalinti namo į 2 turtinius vienetus. Atsakovė prašė teismo priteisti jai piniginę kompensaciją už atidalintą turtą, apskaičiuotą pagal eksperto S. R. nustatytą turto vertę. Taigi, atsakovė aiškiai nurodė teismui savo reikalavimus. Ieškovas pats prašė atidalinti turtą būtent priteisiant piniginę kompensaciją, nes jo nėra įmanoma atidalinti natūra, teikė turto vertinimą, neprieštaravo tam, kad byloje būtų atlikta ekspertizė turto vertei nustatyti, prašė atlikti papildomą ekspertizę. Tačiau teismui atidalinus turtą jo prašomu būdu, ieškovas teigia neformulavęs tokio prašymo. Atsakovė pateikė byloje įrodymus, kurie pagrindžia, kad ieškovas siekia nesąžiningai užvaldyti visą turtą, pats, be atsakovės sutikimo teikė skelbimus parduoti turtą, nurodydamas žymiai didesnę jo kainą (300 000 Eur). Nekilnojamojo turto kaina Lietuvoje, ypač pajūryje, šiuo metu didėja, todėl ieškovas įgijo vertingesnį turtą, nei buvo nustatyta šioje byloje.

10.2. Teismas, priteisdamas atsakovei piniginę kompensaciją, vadovavosi byloje pateiktais duomenimis apie turto rinkos vertę, todėl ši kompensacija yra teisinga. Ekspertas S. R., nustatydamas turto vertę, pagrįstai vadovavosi lyginamuoju metodu ir tinkamai pasirinko lyginamuosius objektus. Ieškovo argumentai, kad ekspertas pasirinko objektus, kurie nėra panašūs į ginčo turtą, nėra pagrįsti, nes ekspertai, nustatydami konkretaus turto vertę lyginamuoju metodu, taiko atitinkamus koeficientus ir skaičiavimo metodus skirtumams tarp lyginamųjų objektų įvertinti. Ieškovas neįrodė, kad ekspertas netinkamai taikė šiuos koeficientus ir metodus ir neįvertino lyginamųjų objektų skirtumo.

10.3. Ieškovo prievolė trečiajam asmeniui yra jo asmeninė prievolė, už kurios vykdymą atsakovė atsako pagal laidavimo sutartį. Šis asmeninis ieškovo įsipareigojimas neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto padalinimo, jo dydis negali būti įtraukiamas į dalinamo turto vertę. Ieškovas siekia įpareigoti atsakovę atsakyti už jo asmeninę prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

12. Klaipėdos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka ir patvirtinta jų sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis. Šia teismo sprendimu patvirtina sutartimi buvo padalintas ir šalims priklausęs turtas. Be kita ko, šalys susitarė, kad kiekvienam iš buvusių sutuoktinių atitenka po 1/2 dalį santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgyto nebaigto statyti pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė sudaro 350 000 Lt (101 367 Eur), o žemės sklypas, kuriame yra šis namas, asmeninės nuosavybės teise yra paliekamas atsakovei, kadangi jis buvo jai padovanotas (Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo rezoliucinės dalies 5, 7 ir 8 punktai). Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys taip pat susitarė dėl jų bendrų prievolių kreditoriams padalinimo: šalys nustatė, kad kreditoriniai įsipareigojimai kreditoriui bendrovės „Danske bank“ A. S. Lietuvos filialui pagal 2005 m. rugpjūčio 16 d. kredito sutartį, priedą Nr. 1 ir visus vėlesnius susitarimus dėl šios sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo – tai ieškovo asmeninė prievolė, kurią jis įsipareigoja padengti; atsakovė už šios prievolės netinkamą vykdymą atsako pagal jos ir kreditoriaus „Danske bank“ A. S. Lietuvos filialo sudarytą laidavimo sutartį (Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo rezoliucinės dalies 12 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmiau minėto Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo pagrindu pastatas – gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, valdoma lygiomis dalimis (po 1/2 dalį). Iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašo bei nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos matyti, kad ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pastatas yra 1 aukšto, jo bendras plotas sudaro 226,27 kv. m, baigtumas – 100 proc., o fizinis nusidėvėjimas – 9 proc., pastatas pradėtas statyti 2004 metais, baigtas statyti 2015 metais. Nekilnojamojo turto registre taip pat yra užfiksuota, kad gyvenamasis namas yra pastatytas 0,1932 ha ploto kitos paskirties žemės sklype, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei. Šį turtą atsakovė įgijo 2005 m. liepos 20 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Atsakovei nuosavybės teise priklauso ir žemės sklype esantys vandentiekio tinklai, kurie buvo įregistruoti atsakovės vardu 2016 m. birželio 30 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu.

14. Byloje pateikti duomenys iš Nekilnojamojo turto registro taip pat patvirtina, kad tiek ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiam gyvenamajam namui, tiek ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, kuriame yra minėtas gyvenamasis namas, nuo 2005 metų yra nustatyta hipoteka. Byloje yra pateiktas trečiojo asmens, 2016 m. birželio 4 d. perėmusio iš bendrovės „Danske bank“ A. S. Lietuvos filialo visas reikalavimo teises pagal 2005 m. rugpjūčio 16 d. sutartį, 2019 m. lapkričio 8 d. raštas, kuriame nurodyta, kad negrąžinta pagal sutartį kredito suma sudaro 189 490,75 Eur. Kaip minėta pirmiau, šis įsiskolinimas pagal šalių sudarytą santuokos nutraukimo padarinių sutartį – tai ieškovo asmeninė prievolė, o atsakovė už jos įvykdymą atsako kaip laiduotoja.

15. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė atidalinti jo ir atsakovės gyvenamojo namo dalis, priteisiant ieškovui visą jo ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą gyvenamąjį namą, taip pat atsakovei priklausančius žemės sklypą ir vandentiekio tinklus. Grįsdamas savo prašymą, ieškovas nurodė, kad šalims priklausančio gyvenamojo namo nėra įmanoma atidalinti natūra į atskirus turtinius vienetus, todėl turtas turėtų būti atidalintas pasirenkant kitą įstatyme nustatytą būdą – priteisiant piniginę kompensaciją už atidalinamą turtą. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas panaudojant kreditą, už kurio grąžinimą trečiajam asmeniui atsako ieškovas, ir negrąžinta paskolos suma yra didesnė už viso turto vertę, ieškovas vertino, kad piniginė kompensacija atsakovei už jos turto dalį šiuo atveju neturėtų būti priteisiama.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo reikalavimus patenkino iš dalies. Teismas, viena vertus, sutiko su ieškovo pozicija, kad šiuo atveju šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisme priklausantis gyvenamasis namas negali būti atidalintas natūra ir kad yra pagrindas jį atidalinti priteisiant visą turtą vienam iš bendraturčių (ieškovui). Kita vertus, teismas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju atsakovei neturi būti priteista jokia kompensacija už ieškovui priteistiną atsakovei priklausančią turto dalį. Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovas vykdo asmeninę prievolę trečiajam asmeniui, neturi įtakos turto atidalinimo būdui ir, atsižvelgdamas į teismo eksperto S. R. pateiktame ekspertizės akte nustatytas turto vertes, priteisė atsakovei iš ieškovo 120 950 Eur kompensaciją už jai priklausantį turtą. Ieškovas, iš dalies nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde kelia klausimus, ar teismas turėjo pagrindą priteisti atsakovei kompensaciją už ieškovui tekusią jos turto dalį, taip pat ar teismas tinkamai nustatė atidalinamo turto vertę ir atsakovei mokėtinos piniginės kompensacijos dydį. Šios aplinkybės turi būti įvertintos nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka.

Dėl teismo sprendimo priteisti atsakovei piniginę kompensaciją už ieškovui priteistą jai nuosavybės teise priklausiusį turtą

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šioje nuostatoje yra suformuluotas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o įstatymų leidėjui yra nustatyta pareiga priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Šios bendros Konstitucijos nuostatos, užtikrinančios nuosavybės teisės neliečiamumą, yra atskleistos ir detalizuotos kituose teisės aktuose, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatose.

18. Nuosavybės teisės samprata, jos turinys yra atskleisti CK 4.37 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Bendrosios nuosavybės teisė CK 4.72 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Vadinasi, bendrosios dalinės, skirtingai nei asmeninės, nuosavybės teisės atveju bendraturčiai nuosavybės teisės turinį sudarančias teises gali įgyvendinti tik suderinę valią, nuosavybės teisės įgyvendinimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju yra apribotas, kadangi turi būti paisoma visų bendraturčių nuožiūros dėl nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių įgyvendinimo. Todėl bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021).

19. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Toks šios teisės normos turinys, joje pavartotos formuluotės rodo, kad bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti 2 būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021). Šios nuostatos turinys taip pat suponuoja išvadą, kad nurodyti turto padalinimo būdai turėtų būti taikomi atitinkama tvarka: visų pirma, turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai; tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/216).

20. Teisės aktuose ir juos aiškinančioje teismų praktikoje yra aiškiai nustatyti ne tik konkretūs turto atidalinimo metodai ir jų pritaikymo tvarka, suponuojanti poreikį, visų pirma, spręsti klausimą dėl turto atidalinimo natūra, tačiau taip pat yra aptarti ir konkretūs reikalavimai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiama dėl bendraturčiui priteistinos kompensacijos už jam priklausiusią turto dalį. Teismų praktikoje šiuo aspektu, be kita ko, yra nurodyta, kad, kitaip nei tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalis yra parduodama ir jos kaina atspindi pardavėjo ir pirkėjo susitarimo rezultatą, atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju mokėtina turto dalies vertę atitinkanti kompensacija yra nuo asmenų valios nepriklausantis fakto klausimas. Tokia kompensacija visais atvejais turi atitikti tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus, o tai reiškia, kad paprastai (pagal bendrąją taisyklę) ji turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Teismų praktikoje nurodyta, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota atidalijamam bendraturčiui mokama kompensacija pinigais turi būti aiškinama tiek kaip teisingas atlyginimas pinigais už jo iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tiek kaip bendraturčio, kuris po atidalijimo tampa viso buvusio bendro turto savininku, teisingas atlyginimas pinigais už natūra po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgytąją turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021).

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks griežtas teisinis reglamentavimas dėl bendraturčiams priklausančių turto dalių atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarkos nėra savitikslis. Šioje nutartyje jau minėta, kad įstatymo leidėjui yra nustatyta pareiga užtikrinti nuosavybės teisės neliečiamumą ir jos apsaugą nuo bet kokio nesąžiningo kėsinimosi. Todėl ir reglamentuojant turto atidalinimo iš bendrosios nuosavybės klausimus negali būti nustatyta tokia turto atidalijimo tvarka, kai vieno savininko nuosavybės teisės objektas be pakankamo pagrindo būtų transformuojamas, priteisiant jo valdomą turtą kitam asmeniui, o jam – piniginę kompensaciją už atidalintą turto dalį. Juo labiau atidalinant turtą iš bendrosios nuosavybės negali būti taikomas toks turto atidalinimo metodas, kai vienam (ar keliems) bendraturčiui yra neatlygintinai priteisiama kito bendraturčio (bendraturčių) turto dalis, neužtikrinant pastarajam asmeniui teisės gauti teisingą kompensaciją už atidalintą jam priklausiusią turto dalį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas ir CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016).

22. Kaip minėta pirmiau, nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas atidalinti jam ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad techniškai šis ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis namas negali būti padalintas į 2 atskirus turto vienetus, o tuo atveju, jeigu būtų bandoma tai atlikti, jo atidalinimo kaštai viršytų jo vertę. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės padalinti šalių turtą natūra. Atitinkamai, atsižvelgdamas į tai, kad negali būti pritaikytas minėtas pagrindinis įstatyme nustatytas turto atidalijimo būdas, teismas taikė subsidiarų turto atidalinimo būdą – turto atidalinimą priteisiant piniginę kompensaciją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nei ieškovas, nei atsakovė nekvestionuoja tokios pirmosios instancijos teismo išvados. Taigi, byloje nekilo ginčo dėl to, kad teismo pasirinktas subsidiarus įstatyme nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalinimo būdas šioje situacijoje yra tinkamas.

23. Vis dėlto, nors ieškovas neginčija teismo pasirinkto turto atidalinimo būdo, apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti atsakovei piniginę kompensaciją už jam tekusią atsakovės turto dalį. Ieškovas vertina, kad teismas pagrįstai priteisė jam atsakovei priklausiusią gyvenamojo namo dalį, taip pat jai priklausiusį žemės sklypą ir nuotekų tinklus, tačiau, jo teigimu, teismas neturėjo priteisti atsakovei iš ieškovo jokios piniginės kompensacijos už minėtą turtą. Tokią savo poziciją ieškovas grindžia 2 aspektais: ieškovas nurodo, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, išėjo už ieškiniu apibrėžtų ginčo ribų, kadangi ieškovas šioje byloje nebuvo suformulavęs prašymo priteisti iš jo atsakovei piniginę kompensaciją už atidalinamą turtą, o atsakovė neteikė priešieškinio; taip pat ieškovas nurodo, kad poreikį priteisti atsakovei kompensaciją už jam priteistą atsakovės turto dalį eliminuoja aplinkybė, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas gavus kreditą, kurį ieškovas įsipareigojo grąžinti kaip savo asmeninę skolą. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia ieškovo pozicija sutikti nėra pagrindo.

24. Visų pirma, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškinyje aiškiai nurodė, jog šiuo atveju nėra galimybės atidalinti namą natūra (įregistruoti atskirus nekilnojamojo turto vienetus), todėl, ieškovo vertinimu, yra tikslinga taikyti turto atidalijimo variantą, kai vienam iš bendraturčių yra išmokama piniginė kompensacija (žr., pvz., patikslinto ieškinio 3 psl.). Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat neneigia, kad, kreipdamasis į teismą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto atidalinimo, jis siekė, kad turtas būtų atidalintas būtent taikant piniginio ekvivalento metodą. Vadinasi, pats ieškovas byloje siekė, kad turtas būtų atidalintas teismo pritaikytu būdu. Nors ieškovas apeliaciniame skunde pažymi, kad, reikšdamas reikalavimą priteisti jam atsakovei priklausantį turtą, jis neformulavo prašymo priteisti atsakovei piniginę kompensaciją už šią turto dalį, anksčiau šioje nutarties dalyje aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti teismų praktika patvirtina, kad, spręsdamas klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalinimo piniginio ekvivalento būdu, teismas visais atvejais privalo kompleksiškai išspręsti klausimus dėl turto priteisimo vienam iš bendraturčių ir dėl teisingos kompensacijos už šį turtą priteisimo kitam bendraturčiui. Įstatyme nėra nustatyta tokio turto atidalinimo modelio, kai visas bendraturčiams priklausantis turtas būtų priteisiamas vienam ar keliems bendraturčiams, kartu net nesprendžiant klausimo dėl adekvataus atlyginimo už šį turtą buvusiems jo savininkams. Todėl pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovui atsakovei priklausantį turtą ir kartu išsprendęs klausimą dėl piniginės kompensacijos atsakovei priteisimo, neišplėtė ginčo ribų.

25. Antra, pats ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė (jos atstovė), dėstydama savo galutinę poziciją byloje, sutiko su ieškovo reikalavimu priteisti jam ginčo objektu esantį turtą, kartu prašydama teismo priteisti jai iš ieškovo piniginę kompensaciją už šį turtą. Ieškovas šiuo aspektu nurodo, kad teismas galėtų vertinti tokius atsakovės reikalavimus tik tuo atveju, jeigu ji būtų pateikusi priešieškinį ir sumokėjusi už jį žyminį mokestį. Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CPK ir materialiosios teisės normose (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) nėra nustatyta, jog atidalijant turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas savo poziciją dėl atidalijimo ir atidalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme nustatytu procesiniu dokumentu – priešieškiniu. Atitinkamai kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas klausimą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas turėjo pagrindą vertinti tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir bylos nagrinėjimo metu pateiktuose paaiškinimuose nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus, pagrindžiančius tokio atidalijimo būdo pasirinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009, 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia ieškovas, teismas turėjo pagrindą vertinti ir atsakovės pasiūlymus dėl ginčo turto atidalijimo, be kita ko, ir jos prašymą priteisti už atidalinamą turtą piniginę kompensaciją.

26. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad ieškovo pozicija, jog teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl kompensacijos atsakovei priteisimo už ieškovui tekusią jos turto dalį, ne tik prieštarauja šioje nutartyje aptartoms įstatymo nuostatoms, reglamentuojančios atidalinimo iš bendrosios nuosavybės būdus ir tvarką, tačiau pažeidžia ir pirmiau minėtą Konstitucijos garantuojamą nuosavybės teisės neliečiamumo principą. Toks nuosavybės teisių padalinimo būdas, kai bendraturčiui, kurio nuosavybės teise valdoma nekilnojamojo turto dalis yra priteisiama kitam bendraturčiui teisingai už ją neatlyginant, yra akivaizdžiai nesuderinamas su bendraturčio, kurio turtas yra priteisiamas kitam asmeniui, interesais ir jo nuosavybės neliečiamumo principu.

27. Ieškovo pozicijos, kad teismas neturėjo priteisti atsakovei jokios kompensacijos už ieškovui priteistą atsakovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, nepagrindžia ir ieškovo nurodytos aplinkybės, kad šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas gyvenamasis namas buvo įgytas panaudojant kreditą, kurį trečiajam asmeniui įsipareigojo grąžinti ieškovas. Šioje nutartyje jau minėta (žr. nutarties 12 punktą), kad klausimus dėl santuokos metu įgyto bendro sutuoktinių turto ir jų bendrų prievolių padalinimo ieškovas ir atsakovė išsprendė sudarydami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri buvo patvirtina teismo sprendimu. Teismui patvirtinus šią sutartį, ieškovo ir atsakovės bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas gyvenamasis namas tapo jų bendrąja daline nuosavybe, o šalių prievolė grąžinti trečiajam asmeniui kreditą, kuris, ieškovo teigimu, buvo panaudotas namui statyti, tapo asmenine ieškove prievole, kurią įvykdyti (atsiskaityti su trečiuoju asmeniu) įsipareigojo pats ieškovas. Byloje nėra duomenų, kad šalys ginčytų teismo sprendimą, kuriuo buvo patvirtina jų santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, ar kad šis sprendimas būtų panaikintas. Šalims tokiu būdu išsprendus su jų turtiniais santykiais susijusius klausimus, teismas, atidalindamas jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, neturėjo pagrindo nepaisyti šalių bendrą valią atspindinčio susitarimo ir ieškovo asmeninę prievolę atsiskaityti su trečiuoju asmeniui vertinti kaip bendrą šalių įsiskolinimą bei jos verte mažinti atidalintino atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto vertę.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad teismas, nuspręsdamas priteisti iš jo piniginę kompensaciją atsakovei, neįvertino jo turtinės padėties ir neatsižvelgė į tai, jog ieškovas nebus pajėgus atsiskaityti su atsakove. Teismas, sprendime nustatydamas bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas dirba ir jo metinis darbo užmokestis sudaro 162 975 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Tokius duomenis, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, kartu su ieškiniu teismui pateikė pats ieškovas. Patikslintame ieškinyje pats ieškovas taip pat nurodė, kad jis sutiktų sumokėti atsakovei piniginę kompensaciją už priteistą turtą (patikslinto ieškinio 3 psl.). Aplinkybių, kad jis yra susidūręs su finansiniais sunkumais ir neišgalės sumokėti piniginės kompensacijos, ieškovas ieškinyje nenurodė ir neįrodinėjo. Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovas nebus pajėgus įvykdyti savo prievolę atsakovei.

Dėl atsakovei priteistinos piniginės kompensacijos dydžio

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai bendrosios nuosavybės teise valdomas turtas yra atidalinamas bendraturčiui išmokant kompensaciją pinigais, būtina atidalijimo sąlyga yra tai, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).

30. Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl bendraturčių valdomo turto vertės nustatymo, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis ir bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016). Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra pripažįstami patikimesniais už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017)

31. Kita vertus, pažymėtina, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma. Ji, kaip ir kiti įrodymai, turi būti įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Tai reiškia, kad įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, turi būti įvertinti, o atliekant šį vertinimą turi būti atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2019).

32. Nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti atidalintino turto (gyvenamojo namo, žemės sklypo ir vandentiekio tinklų) rinkos vertę, 2020 m. kovo 2 d. teismo nutartimi buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią atlikti buvo pavesta teismo ekspertui S. R.. Ieškovui iškėlus abejonių dėl nurodyto eksperto parengtame ekspertizės akte padarytų išvadų, 2020 m. gegužės 5 d. teismo nutartimi byloje buvo paskirta dar viena teismo ekspertizė, kurią atliko teismo ekspertė L. C.. Įvertinus byloje pateiktų ekspertizės aktų turinį (žr., pvz., eksperto S. R. ekspertizės akto 16–17 psl., ekspertės L. C. ekspertizės akto 21 psl.), matyti, kad abu ekspertai, nustatydami turto rinkos vertę, taikė tapačius turto vertės nustatymo metodus, t. y. nustatydami gyvenamojo namo ir žemės sklypo rinkos vertę, ekspertai taikė lyginamąjį metodą, o nustatydami vandentiekio tinklų rinkos vertę – išlaidų (kaštų) metodą. Pritaikę minėtus turto vertinimo metodus, ekspertai nustatė tokias ieškovui ir atsakovei priklausančio turto rinkos vertes:

32.1. teismo eksperto S. R. parengtame ekspertizės akte nustatyta, kad bendra vertinamojo turto vertė 2020 m. kovo 26 d. sudarė 218 300 Eur, t. y. gyvenamojo namo vertė sudarė 194 700 Eur, žemės sklypo vertė – 22 600 Eur, vandentiekio tinklų vertė – 1 000 Eur;

32.2. teismo ekspertės L. C. parengtame ekspertizės akte nustatyta, kad bendra vertinamojo turto vertė 2020 m. gegužės 25 d. buvo 172 000 Eur, t. y. gyvenamojo namo vertė sudarė 150 650 Eur, žemės sklypo vertė – 20 700 Eur, vandentiekio tinklų vertė – 650 Eur.

33. Kaip matyti iš nurodytų ekspertizės aktuose padarytų galutinių ekspertų išvadų dėl turto verčių, ekspertų nustatytos turto rinkos vertės skyrėsi net 46 300 Eur (218 300 Eur – 172 000 Eur). Taigi, nepaisant to, kad ekspertai taikė tapačius metodus turto rinkos vertei nustatyti, jų ekspertizės aktuose pateiktos ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertės nebuvo iš esmės tapačios ar panašios. Teikdami paaiškinimus teismo posėdyje abu ekspertai nurodė, jog tokia situacija galėjo susiklostyti dėl to, kad ekspertai, atlikdami turto vertinimą lyginamuoju metodu, pasirinko skirtingus lyginamuosius objektus (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 58 min. 40 sek.–59 min. 29 sek.; 1 val. 35 min. 56 sek.–1 val. 36 min. 25 sek.).

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų ekspertų pateiktus ekspertizės aktus ir jų paaiškinimus, pateiktus teismo posėdyje, kaip išsamesnį, detalesnį ir tikslesnį vertino teismo eksperto S. R. parengtą ekspertizės aktą ir juo vadovavosi priimdamas sprendimą dėl atsakovei priteistinos kompensacijos už ieškovui priteistą turtą. Tokią išvadą teismas iš esmės pagrindė aplinkybėmis, kad ekspertas S. R., nustatydamas turto rinkos vertę, išanalizavo daugiau nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, nei ekspertė L. C., be to, eksperto atliktas tyrimas apėmė platesnę teritoriją. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad patikimesnis yra teismo ekspertės L. C. parengtas ekspertizės aktas. Ieškovo vertinimu, teismo ekspertas S. R., atlikdamas turto vertinimą lyginamuoju metodu, be kita ko, atsižvelgė į turto pardavimo sandorius, kuriais buvo perleistas arčiau miesto, geresniuose rajonuose esantis nekilnojamasis turtas, todėl jo nustatyta turto vertė yra nepagrįstai padidinta. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kuris iš ekspertizės aktų turėtų būti vertinamas kaip patikimesnis ir taikomas nustatant atsakovei priteistiną kompensaciją. Siekiant išspręsti šį klausimą, yra tikslinga įvertinti, kokiais kriterijais remdamiesi ekspertai pasirinko lyginamuosius objektus atlikdami turto vertinimą lyginamuoju metodu, taip pat kaip ekspertai pagrindė tokį savo pasirinkimą, ar jų nurodyti argumentai dėl pasirinktų lyginamųjų objektų yra pakankami ir nekelia abejonių.

35. Įvertinus teismo ekspertes L. C. parengtame ekspertizės akte išdėstytas aplinkybes matyti, kad ekspertė, atlikdama turto vertinimą lyginamuoju metodu, kaip vieną iš lyginamųjų objektų atrankos kriterijų nustatė reikalavimą, kad šie objektai patektų į tą pačią, kaip ir vertinamasis turtas, verčių zoną, t. y. į tą pačią Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje atvaizduojamą panašių kainų lygio teritoriją, nustatomą atliekant sisteminę analizę ir grindžiamą ekonominiais veiksniais bei rinkos sandorių duomenimis (Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049, 3 punktas). Apklausiama teismo posėdyje ekspertė nurodė, kad ji analizavo 25 nekilnojamojo turto sandorius, kuriais buvo perleistas turtas, kaip ir vertinamasis turtas, patenkantis į verčių zoną 21.7. Ekspertė taip pat nurodė, kad ji neįtraukė į vertinimą sandorių, atliktų perleidžiant kitose verčių zonose esantį turtą, kadangi jos pasirinktą kriterijų atitinkančių sandorių pakako turto vertinimui atlikti (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 29 min. 43 sek.–1 val. 30 min. 31 sek.). Ekspertizės akte iš nustatytus kriterijus atitinkančių sandorių ekspertė pasirinko ir vertino 3 sandorius: 2018 m. vasarį sudarytą sandorį, kuriuo buvo perleistas turtas, esantis tame pačiame kaime, kaip ir ginčo turtas, 2018 m. liepą ir 2019 m. lapkritį sudarytus sandorius, kuriais buvo perleistas turtas, esantis kitose vietovėse, patenkančiose į tą pačią verčių zoną. Iš ekspertizės akte pateiktos sandorių palyginimo lentelės matyti, kad visų 3 nurodytų sandorių vertės skyrėsi nežymiai.

36. Duodama teismo posėdyje paaiškinimus dėl savo atliktos ekspertizės, teismo ekspertė papildomai paaiškino, kad kita šalia esanti nekilnojamojo turto verčių zona 21.4 yra šiek tiek arčiau Klaipėdos miesto nei nekilnojamojo turto verčių zona 21.7, į kurią patenka vertinamas turtas. Teismo ekspertė taip pat nurodė, kad minėta nekilnojamojo turto verčių zona 21.4, palyginus ją su jos vertinta nekilnojamojo turto verčių zona 21.7, yra brangesnė; pagal valstybės įmonės Registrų centro išvestus koeficientus, aptariamose verčių zonose esančio turto kainų skirtumas sudaro 12 proc. Teismo ekspertė nurodė, kad tuo atveju, jeigu, atlikdama vertinimą, ji būtų pasirinkusi ne tik lyginamuosius objektus, patenkančius į tą pačią, kaip ir vertinamasis objektas, nekilnojamojo turto verčių zoną 21.7, bet ir objektus, patenkančius į nekilnojamojo turto verčių zoną 21.4, kurioje esantis turtas yra brangesnis, nustatyta turto vertė padidėtų (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 30 min. 45 sek.–1 val. 32 min. 10 sek., 1 val. 36 min 10 sek.–1 val. 36 min. 40 sek.).

37. Pirmiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad ekspertė L. C., pasirinkdama lyginamuosius objektus ginčo turto vertei nustatyti, vadovavosi objektyviu kriterijumi – ji rinkosi sandorius, kuriais buvo perleistas nekilnojamasis turtas, patenkantis į tą pačią, kaip ir ginčo turtas, Nekilnojamojo turto kadastre pavaizduotą panašių kainų lygio teritoriją (verčių zoną) ir nesirinko vertinimui sandorių, kuriais buvo perleistas turtas, patenkantis į didesnės vertės teritorijas. Teismo ekspertei tokiu būdu pagrindus, kodėl ji kaip lyginamuosius objektus pasirinko konkretų turtą, ir byloje nesant duomenų, kad jos pasirinkti nekilnojamojo turto objektai pagal kokius nors kriterijus negalėjo būti lyginami nustatant ginčijamo turto vertę, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ekspertės padarytų išvadų pagrįstumo.

38. Kitaip nei ekspertė L. C., ekspertas S. R., kaip matyti iš jo parengto ekspertizės akto, pasirinkdamas lyginamuosius objektus, neapsiribojo sandoriais, kuriais buvo perleistas turtas, kaip ir vertinamasis turtas, patenkantis į nekilnojamojo turto verčių zoną 21.7. Šis ekspertas išanalizavo 50 sandorių, kuriais buvo perleistas turtas, patenkantis į nekilnojamojo turto verčių zonas 21.7 ir 21.4. Iš šių sandorių teismo ekspertas pasirinko ir įvertino 3 sandorius: 2018 m. vasarį sudarytą sandorį, kuriuo buvo perleistas turtas, esantis tame pačiame kaime, kaip ir ginčo turtas ir patenkantis į tą pačią nekilnojamojo turto verčių zoną (šį sandorį įvertino ir ekspertė L. C.), taip pat 2019 m. rugpjūtį ir 2019 m. gruodį sudarytus sandorius, kuriais buvo perleistas turtas, patenkantis į nekilnojamojo turto verčių zoną 21.4. Iš teismo ekspertizės akte pateiktų duomenų matyti, kad pastarųjų 2 sandorių kaina, palyginus ją su sandorio, kuriuo buvo perleistas ginčo teritorijoje esantis nekilnojamasis turtas, yra pastebimai didesnė (atitinkamai 1 188,39 Eur ir 1 023,57 Eur už 1 kv. m bei 837,61 Eur už 1 kv. m).

39. Ekspertizės akte ekspertas S. R. nurodė, kad, nustatydamas turto vertę lyginamuoju metodu, jis naudojosi analogiškų namų valdų faktinių pirkimo–pardavimo sandorių duomenimis toje pačioje verčių zonoje 21.7 ir gretimoje verčių zonoje 21.4, sudarytais laikotarpiu nuo 2017 m. sausio iki 2020 m. balandžio mėn. Ekspertas taip pat nurodė, kad lyginamieji objektai buvo to paties tipo, panašūs savo dydžiu ir kitomis fizinėmis charakteristikomis. Lyginamuoju metodu nustatydamas šiuo turto vertę, ekspertas atsižvelgė į turto lokalizacijos vietą, pastato plotą, pardavimo laiką, žemės sklypo plotą ir paskirtį, parduoto individualaus namo amžių, sienų konstrukcijas ir kitus veiksnius, turinčius įtakos objektų vertei (eksperto S. R. ekspertizės akto 61 psl.). Savo ruožtu duodamas paaiškinimus teismo posėdyje ekspertas detalizavo, kad didžiausią įtaką turto vertei turi sandorio sudarymo laikas ir sandoriu perleidžiamo turto vieta. Ekspertas nurodė, kad jis kaip lyginamuosius objektus pasirinko nekilnojamojo turto objektus, esančius kitoje nekilnojamojo turto verčių zonoje, tačiau pagal savo lokaciją esančius arčiau vertinamojo turto (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 04 min. 40 sek.–1 val. 05 min. 25 sek.). Vis dėlto tokios teismo eksperto parengtame ekspertizės akte išdėstytos aplinkybės ir jo teismo posėdyje pateikti paaiškinimai nėra pakankami tam, kad patikimai pagrįstų jo pasirinktų lyginamųjų objektų tinkamumą ir paneigtų abejones dėl teismo eksperto padarytų išvadų.

40. Ekspertizės akte teismo ekspertas nepateikė jokių išsamesnių argumentų, pagrindžiančių, kodėl jis pasirinko lyginti turtą, patenkantį ne tik į verčių zoną, kurioje yra ginčo turtas, tačiau ir į kitą verčių zoną. Teismo posėdyje ekspertas šiuo aspektu nurodė, jog jis, kaip lyginamuosius objektus, rinkosi turtą, kuris yra labai arti, vos kelių kilometrų atstumu nuo vertinamo turto, tačiau jis taip pat neatskleidė, ar vertinamo objekto ir lyginamųjų objektų verčių skirtumui negalėjo turėti įtakos veiksniai, nulėmę jų priskyrimą skirtingoms panašių kainų lygio teritorijoms (verčių zonoms), nors pripažino, kad kitame jo pasirinktame kaime, patenkančiame į verčių zoną 21.4, kuriame buvo įvykdyti 2 iš 3 jo pasirinktų vertinti sandorių, yra sudaroma akivaizdžiai daugiau nekilnojamojo turto perleidimo sandorių (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 17 min. 45 sek.–1 val. 18 min. 05 sek.). Teismo ekspertas iš esmės nenurodė, ar rinkdamasis lyginamuosius objektus jis iš viso įvertino tą aplinkybę, jog jie patenka į skirtingas verčių zonas. Taigi, teismo ekspertas aiškiai ir įtikinamai nepagrindė savo pritaikytų lyginamųjų objektų pasirinkimo kriterijų. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors abu ekspertai vertinimui pasirinko panašiu laikotarpiu sudarytus sandorius (kaip minėta, abu ekspertai vertino tą patį 2018 metų vasarį sudarytą sandorį, kuriuo buvo perleistas turtas, esantis tame pačiame kaime, kaip ir ginčo turtas, taip pat sandorius, sudarytus 2019 metų rugpjūtį, lapkritį ir gruodį), teismo eksperto S. R. pasirinktų lyginamųjų objektų, patenkančių į nekilnojamojo turto verčių zoną 21.4, vertė buvo pastebimai didesnė nei ekspertų pasirinktų objektų, patenkančių į nekilnojamojo turto verčių zoną 21.7, kurioje ir yra vertinamasis turtas.

41. Šioje nutarties dalyje išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo eksperto S. R. parengtas ekspertizės aktas yra patikimesnis, todėl juo turėtų būti vadovaujamasi nustatant ginčo turto rinkos vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent teismo ekspertė L. C. išsamiai ir aiškiai pagrindė, kodėl, atlikdama turto vertinimą, pasirinko konkrečius lyginamuosius objektus ir jos pateikti paaiškinimai dėl pasirinktų šių objektų nustatymo kriterijų nesudaro pagrindo abejoti jų tinkamumu. Todėl pastarosios ekspertės nustatyta turto kaina pripažintina šio turto rinkos verte. Atitinkamai pagal šios teismo ekspertės nustatytą ginčo turto vertę nustatytina atsakovei priteistina kompensaciją už ieškovui tekusį atsakovės turtą, kuri sudaro 96 675 Eur (150 650 Eur / 2 + 20 700 Eur + 650 Eur).

Dėl procesinės bylos baigties, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad, priteisus ieškovui atsakovei priklausančią gyvenamojo namo dalį, jai priklausantį žemės sklypą ir vandentiekio tinklus, iš ieškovo atsakovei turi būti priteista teisinga kompensacija už šį atsakovės turtą. Tačiau teismas nepagrįstai nustatydamas turto rinkos vertę vadovavosi teismo eksperto S. R. pateiktu ekspertizės aktu, todėl netinkamai nustatė ieškovui priteisto atsakovės turto rinkos vertę, o kartu ir atsakovei mokėtinos kompensacijos dydį. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatant, kad ieškovas turi sumokėti atsakovei 96 675 Eur kompensaciją už ieškovui priteistą atsakovei priklausiusį turtą.

43. Skundžiamame sprendime teismas, patenkinęs ieškovo pareikštą reikalavimą priteisti jam atsakovei nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį, jai priklausančius žemės sklypą ir vandentiekio tinklus, tačiau kartu priteisęs atsakovei iš ieškovo kompensaciją už minėtą turtą, vertino, kad buvo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų. Dėl šios priežasties teismas, skirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, kiekvienai iš jų priteisė po 50 proc. jų patirtų išlaidų: ieškovui – 1 657,50 Eur, atsakovei – 1 950 Eur. Šia nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas atidalinti šalių turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui visą turtą, o atsakovei – piniginę kompensaciją, nebuvo panaikintas, tačiau tik buvo pakeistas ieškovo mokėtinos kompensacijos dydis. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria buvo paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, ir 2020 m. gruodžio 18 d. teismo nutartis, kuria buvo ištaisytas teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas, patikslinant priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą, paliekami nepakeisti.

44. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas 2021 m. sausio 5 d. sumokėjo 1 365 Eur žyminio mokesčio. Taip pat ieškovas pateikė 2021 m. sausio 12 d. pažymą apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir 2021 m. sausio 5 d. mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 2 000 Eur atstovavimo išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už apeliacinį skundą priteistinų išlaidų. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovo buvo priteista 120 950 Eur piniginė kompensacija. Šia nutartimi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo mokėtina suma sumažinta iki 96 675 Eur, taigi, ieškovo apeliacinis skundas buvo patenkintas 20 proc. Todėl ieškovui iš atsakovės priteistini 20 proc. apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 673 Eur ((1 365 Eur + 2 000 Eur) x 20 proc.). Atsakovė nepateikė teismui duomenų apie jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo A. L. (A. L.) patikslintą ieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovui A. L. (A. L.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1A1b, esantį (duomenys neskelbtini), 0,1932 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vandentiekio tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovei J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. L. (A. L.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 96 675 Eur (devyniasdešimt šešių tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt penkių eurų) kompensaciją ir 1 950 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovui A. L. (A. L.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 657,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. L. (A. L.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 673 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius BajorasRasa GudžiūnienėRomualda Janovičienė