- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-516-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24057-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- „IF P & C Insurance AS“
- Ieškovas
- VSDFV Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- I. M., Kolegija
- Kategorijos
- 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „IF P & C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl 2014-04-25 Vilniaus misto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui „IF P & C Insurance AS“ filialui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo I. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo 148800,00 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka. Nurodė, kad 2008-10-29 eismo įvykio metu, dėl kurio buvo kaltas atsakovo draudėjas, žuvo pakeliui į darbą J. R.. 2011-03-04 d. Sprendimu Nr. 6-18-708 žuvusios apdraustosios J. R. motinai D. J. R. ieškovas paskyrė 148800,00 Lt vienkartinę draudimo išmoką, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo bei LR Vyriausybės 2008-07-16 d. Nutarimo Nr. 703 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo, einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio ir maksimalios valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos pensijos patvirtinimo“ nuostatomis, be to, 2008 metų draudžiamosios pajamos nuo 2008-08-01 d. buvo 1448,00 Lt suma. Išmokėtą draudimo išmoką ieškovas prašo priteisti iš atsakovės regreso tvarka.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad VSDFV teritorinių skyrių mokamos draudimo išmokos atlieka socialinę funkciją ir veikia kaip socialinė garantija apdraustiems asmenims, todėl susidaro teisinė situacija, kuomet dalis įstatymu konstatuotos žalos nėra pagrįsta konkrečiai apskaičiuotu nukentėjusiesiems asmenims padarytos žalos dydžiu, kas kelia abejonių, ar toks žalos atlyginimas TPVCAPDĮ nuostatų prasme gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių savo reikalavimą, t. y. apie išlaikymo nukentėjusiosios motinai reikalingumą, be to, nėra žinoma ta aplinkybė, ar J. R. savo motinai teikė išlaikymą iki savo mirties ir ar išmokos skyrimo metu D. J. R. nedirbo ir neturėjo kitų pajamų ar turto ir ar negavo po J. R. mirties kitų socialinio draudimo išmokų ir ar ji nebuvo išlaikoma kitų asmenų, taip pat nėra žinoma ir tai, ar pati J. R. nebuvo išlaikoma savo motinos. Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškinio senaties terminas ieškovui yra skaičiuotinas nuo 2008-10-29 dienos, t. y. kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą pasibaigė 2011-10-29 d. (imtinai), be to, tretysis asmuo I. M. žuvusios J. R. motinai D. J. R. pilnai atlygino visą patirtą turtinę žalą 7000,00 Lt sumai ir tai patvirtina 2009-11-16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis ir nukentėjusiosios pareiškimas, kuriame nurodyta, jog yra pilnai atlyginta 7000,00 Lt sumai žala dėl eismo įvykio, be to, atlyginti neturtinę žalą nebuvo reikalauta, todėl darytina išvada, jog žala yra pilnai atlyginta, o ieškovo išmokėta vienkartinė išmoka yra vertinama kaip valstybės parama, realizuojant valstybės socialinę politiką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2014-04-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai 148800,00 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka.
Teismas nustatė, kad 2008-10-29 d. dieną, apie 7:10 val. Taikos pr., Naujakiemio g. sankryžoje, tretysis asmuo I. M., vairuodama automobilį Mitsubishi Outlander, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 5 p., 9 p., 37 p. nuostatų reikalavimus, t. y. nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių ir artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos bei važiuodama trečia eismo juosta rikiavosi į antrą eismo juostą, tačiau neįsitikino eismo saugumu ir nepraleido per pėsčiųjų perėją iš kairės pusės ėjusios pėsčiosios J. R. ir ją partrenkė, kuri žuvo eismo įvykio vietoje, be to, 2009-11-16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu tretysis asmuo I. M. buvo pripažinta kalta dėl šio autoįvykio pagal LR BK 281 str. 5 d. nuostatas už kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą. I. M. civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas atsakovą. 2010-04-23 d. Sprendimu Nr. 6-15-653 šis įvykis buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, 2011-03-04 d. Sprendimu buvo nuspręsta D. J. R. skirti 148800,00 Lt sumai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai J. R. mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ir pripažinto draudiminiu įvykiu ir laikotarpiu nuo 2011-03-04 d. iki 2011-03-08 d. (imtinai) buvo išmokėta 148800,00 Lt suma. Ieškovas dėl 148800,00 Lt sumai žalos atlyginimo 2011-03-25 d. raštu Nr. (9.52) 3-17112 kreipėsi į atsakovą, tačiau 2011-03-30 d. raštu atsakovas informavo ieškovą, jog atsižvelgiant į tai, kad buvo kreiptasi į LR Konstitucinį Teismą dėl LR CK 6.290 str. nuostatų atitikties LR Konstitucijai nustatymo, todėl atsakovas ieškovui kompensuoti išlaidas galės tik tada, kai LR Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą kreipimąsi ir priims sprendimą. 2013-01-08 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti 148800,00 Lt sumai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, bei pateikė atsakovui pažymą ir apie J. R. draudžiamąsias pajamas 2008 metais iki nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą. 2013-07-02 d. atsakovas atsisakė atlyginti ieškovui 148800,00 Lt žalą bei nurodė, jog ieškovo pateikta pažyma tik patvirtina faktą apie J. R. gautas draudžiamąsias pajamas, tačiau ji yra nesusijusi su eismo įvykio metu padaryta turtine žala.
Ieškovas, vadovaujantis LR Vyriausybės 2008-07-16 d. Nutarimo Nr. 703 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo, einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio ir maksimalios valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos pensijos patvirtinimo“ nuostatomis, nustatė, jog 2008 metų draudžiamosios pajamos nuo 2008-08-01 dienos buvo 1448,00 Lt suma ir vadovaujantis LR Nelaimingų atsitikimų įstatymo nuostatomis, ieškovas J. R. motinai D. J. R. paskyrė 148800,00 Lt sumai vienkartinę draudimo išmoką.
Teismas nustatė, kad ieškovas D. J. R. vienkartinę išmoką paskyrė 2011-03-04 d. Sprendimu Nr. 6-18-708 ir 2011-03-08 d. ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, perėmė reikalavimo teisę kreiptis į atsakovą, ir atsakovui pretenziją atlyginti žalą pateikė 2011-03-25 dieną, t. y. pretenziją pateikė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, o apie atsakovo atsisakymą patenkinti ieškovo reikalavimus ieškovas sužinojo tik 2013-07-08 dieną, t. y. atsakovui atsisakius atlyginti žalą ir ieškinį ieškovas teismui pateikė 2013-12-10 dieną, t. y. nepraleidęs LR CK 1.125 str. 7 d. nuostatose nustatytų ieškininės senaties terminų, todėl teismas sutiko su ieškovo argumentais šioje dalyje ir darė išvadą, jog atsakovo argumentai dėl ieškininės senaties taikymo yra nepagrįsti.
Teismas darė išvadą, kad ieškovas pateikė atsakovui visus rašytinius įrodymus apie tai, kad J. R. turėjo draudžiamųjų pajamų ir ieškovas pagrįstai ir teisėtai D. J. R., kuri 2008 metais jau buvo sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, kompensavo dėl įvykusios mirties negautas pajamas, kurios šiuo atveju neviršija LR Transporto priemonių draudimo įstatymo 11 str. nuostatose nustatytų žalos atlyginimo ribų, be to, teismas taip pat sutiko su ieškovo argumentais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų paskaičiavimo dokumentai pilnai pagrindžia nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, be to, ieškovas, atsakydamas į 2013-01-22 d. atsakovo raštą Nr. KL/TC/1792, kartu su 2013-06-27d. raštu Nr. (8.22) 3-77869 pateikė atsakovui ir pažymą apie žuvusiosios J. R. draudžiamąsias pajamas 2008 metais iki nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą. Teismas darė išvadą, jog šiuo atveju ieškovo ieškiniai reikalavimai yra visiškai pagrįsti bei pilnai įrodyti, o atsakovo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti bei neįrodyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Nurodė, kad teismas nevertino atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą.
Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad valstybės nustatomas vienkartinės išmokos dydis nesaisto privačių asmenų, kurių civilinė atsakomybė reglamentuota LR CK normų pagrindu. Apeliantas traktuoja išmokėtą socialinę išmoką kaip socialinė garantija (valstybė parama), kuri nėra skirta turtinei žalai dėl nukentėjusiosios mirties atlyginti. Šiuo atveju svarbu nustatyti kiek (kokia dalimi) šia vienkartinė išmoka yra atlyginama nukentėjusiosios motinai padaryta turtinė žala. Apelianto nuomone, ieškovo išmokėta išmoka negali būti tapatinama su dėl eismo įvykio trečiųjų asmenų patirta žala (kaip ji suprantama TPVCAPDĮ prasme). Ieškovas šioje byloje reikalauja visos išmokos grąžinimo, nesiedamas jos su faktiškai nukentėjusiosios motinos patirta turtinė žala, kas prieštarauja Konstitucinei doktrinai bei CK 6.113 str.
Apeliantas pažymėjo, kad vienkartinė draudimo išmoka mokama visais atvejais, mokėjimą siejant tik su asmens mirties faktu. Šiuo aspektu apeliantas remiasi teismų praktika, kurioje pasisakyta dėl atitinkamų išmokų socialinės funkcijos.
Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių išlaikymo nukentėjusiosios motinos reikalingumą. Esant būtinybei teikti išlaikymą, jai, vadovaujantis NADĮ 26 str., būtų paskirta periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kuri yra mokama išlaikymo reikalingiems asmenimis. Byloje nėra nustatyta ar nukentėjusioji savo motinai teikė išlaikymą (ir jei teikė – kokio dydžio), nėra aišku ar nukentėjusiosios motina išmokos skyrimo metu nedirbo ir ar neturėjo kitų pajamų ar turto, negavo po nekentėjusiosios mirties kitų socialinio draudimo išmokų bei tai, ar ji nebuvo išlaikoma kitų asmenų. Taip pat nėra žinoma ar pati nukentėjusioji nebuvo išlaikoma savo motinos. Ieškovo pateikta pažyma apie nukentėjusiosios draudžiamąsias pajamas neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Taigi, ieškovas neįrodė tos aplinkybės, kurią turėjo įrodyti, t.y. kokią konkrečią motinos patirtą žalą atlygina išmokėta vienkartinė draudimo išmoka.
Vienkartinės draudimo išmokos dydis nustatomas standartizuotai ir vienodai visiems asmenimis, tuo tarpu atsakovo, kaip draudiko, pareiga atlyginti nuostolius kyla iš draudimo sutarties, pagal kurią draudimo išmoka lygi patirties nuostoliams.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo. Nurodė, kad nukentėjusiosios motina apie teisės pažeidimą sužinojo eismo įvykio metu, t.y. 2008-10-29. Taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2011-10-29. Dėl to ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį.
Trečiasis asmuo I. M. atlygino nukentėjusiosios motinai visą patirtą turtinę žalą – 7000 Lt. Tai patvirtina 2009-11-16 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis. Atlyginti neturinę žalą nebuvo reikalaujama.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kad socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydis viršija nukentėjusiosios patirtą žalą. Tačiau šias aplinkybes atsakovas grindžia tik neįrodytais pamastymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Tarp šalių nėra ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių, avarijos kaltininko, vienkartinės socialinio draudimo išmokos paskaičiavimo teisingumo pagal tą reglamentuojančius teisės aktus, todėl šios aplinkybės laikomos nustatytos ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų pakartotinai nepasisako. Ginčas kilo tik dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (žalos fakto ir dydžio) bei ieškinio senaties termino taikymo.
Sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, pažymėtina, kad teismų praktikoje prižįstama, jog vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko 2008-10-29 d. Ieškovas su pretenzija kreipėsi į atsakovą 2011-03-25, t.y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties termino, tačiau atsakovas 2011-03-25 atsakyme neatsisakė kompensuoti žalą, bet šio klausimo sprendimą atidėjo iki LR Konstitucinis teismas išnagrinės nurodytą bylą, o 2013-01-22 atsakyme taip pat papildomai prašė pateikti trūkstamus dokumentus. Taigi, apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo tik iš 2013-07-08 gauto atsakovo rašto, kuriame jis aiškiai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą. Atsižvelgus į tokius atsakovo veiksmus, darytina išvada, kad ieškovui pareiškus ieškinį 2013-12-10, jis nepraleido ieškinio senaties termino.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant bylas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, regreso teisės į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką apimties, yra ne kartą išaiškinta, kad NADPLSDĮ paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (NADPLSDĮ 1 straipsnis). Šiuo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją. Vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų. Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui. Taigi, CK 6.290 straipsnio 3 dalies norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu. Kitaip tariant, jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015).
Taigi, apeliantas teisus, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) ta dalimi, kuria ji viršija mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo šeimos patirtą žalą, atlieka valstybės socialinės politikos funkciją. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-388/2013).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK12, 178straipsniai). Tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga ar kita institucija, vykdydama teisės aktų pagrindu valstybės suteiktą pareigą, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką (kompensaciją) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja padarytą žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014). Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio (dėl reikšmingo neatitikimo tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. 3K-3-620/2013), įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo (jam mirus – jo šeimos narių) patirtos žalos dydį. Pažymėtina, kad įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę socialinio draudimo įstaigos pareikštas ieškinys negali būti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (jo šeimos narių) patirtos žalos dydis. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015).
Šiuo atveju ieškovas ieškinį grindė tik ta aplinkybe, kad išmokėtos vienkartinės socialinė išmokos dydis atitinka teisės aktuose nustatytą standartizuotą šios išmokos paskaičiavimo tvarką. Tuo tarpu atsakovas jau atsiliepime į ieškinį bei triplike (b.l. 67) pateikė motyvuotus argumentus bei nurodė su tuo susijusias faktines aplinkybes, siekiant paneigti faktą, jog žuvusioji teikė išlaikymą savo motinai D. J. R., kad išmokos dydis atitinka žalos dydį (b.l. 37-38). Tačiau teismas nesiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų aplinkybėms, dėl kurių vyksta ginčas, nustatyti, atsakovo argumentus pirmosios instancijos teismas ignoravo, nežiūrint į tai, kad jie nėra deklaratyvūs, bet motyvuoti, paremti tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, ir yra reikšmingi, sprendžiant dėl prašomos priteisti regresinės prievolės dydžio atitikimo išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžiui. Šioje byloje teismas iš esmės vadovavosi tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad, esant ginčui dėl žalos fakto ir dydžio, dėl išlaikymo teikimo fakto, byloje svarbu išsiaiškinti kokio dydžio pajamas (išlaikymą) galėjo gauti D. J. R. iš žuvusiosios iki jos mirties, kokias pajamas realiai gaudavo D. J. R. iki eismo įvykio, ar ji negavo po nekentėjusiosios mirties kitų socialinio draudimo išmokų bei tai, ar ji nebuvo išlaikoma kitų asmenų. Būtina išsiaiškinti ir kokia žala buvo atlyginta baudžiamojoje byloje ir ar žala, sumokėta D. J. R. baudžiamojoje byloje, kompensavo visą jos patirtą turtinę žalą (b.l. 11, 69). Vien pažyma apie J. R. pajamas nei patvirtina, nei paneigia šios bylos aplinkybių. Šiuo atveju, nesant duomenų apie D. J. R. pajamas, neišsiaiškinus baudžiamojoje byloje atlygintos žalos reikšmės, bei apeliantui argumentuotai ginčijant išlaikymo reikalingumo faktą, vien aplinkybė, kad D. J. R. buvo senatvės pensininkė nėra pakankama spręsti, jog jai buvo realiai teikiamas išlaikymas bei kad liko neatlyginta turtinė žala.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ar D. J. R. buvo realiai dukros išlaikoma, kokia žuvusiosios pajamų dalis realiai atitekdavo jos motinai, nepasiūlė šalims teikti šiam klausimui išspręsti pateikti papildomų įrodymų, netyrė, kokia žala buvo atlyginta baudžiamosios bylos procese, ar ja buvo visiškai atlyginta patirta turtinė žala arba ar ji gali būti įskaitoma mažinant šioje byloje priteisiamą žalai atlyginti sumą. Šių esminių aplinkybių nustatymas, naujų įrodymų rinkimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės naujais aspektais, kurie nebuvo nustatyti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka).
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Bylą perduoto ginčo dalyje nagrinėjant iš naujo, turi būti aiškinamos ir svarstomos pirmiau nutartyje nurodytos bei, reikalui esant, kitos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus bei kitus konkrečiu atveju galimai aktualius nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus, įvertinant juos teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste.
Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos, nes tik bylą išnagrinėjus iš naujo būtų tinkamai pritaikytos proporcingumo taisyklės, numatytos CPK 93 str., 98 str. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė
2014-04-25 Vilniaus misto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.