Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. G. ir I. G. skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., uždarajai akcinei bendrovei „Idėjų rinka“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjai E. G. ir I. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (8.20.)D2-3138 „Dėl bankroto administratoriaus veiksmų“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą priimti administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, kad nemokumo administratorius UAB „Idėjų rinka“ (toliau – ir Bendrovė) padarė teisės aktų pažeidimą pagal skunde nurodytas faktines aplinkybes bei įpareigoti taikyti nuobaudą (poveikio priemonę) nemokumo administratoriui UAB „Idėjų rinka“ arba atsakingam šios bendrovės asmeniui.

Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-639-569/2017 iškėlė bankroto bylą UAB „Tvorų tiekimas“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Idėjų rinka“, kuri visus veiksmus įgaliojo atlikti A. K.. Paaiškina, kad E. G. – buvęs BUAB „Tvorų tiekimas“ direktorius ir akcininkas, o I. G. – buvęs komercijos direktorius ir esamas kreditorius.

Pareiškėjai sužinojo, kad Bendrovė, atstovaujama įgalioto asmens A. K., galimai padarė žalos BUAB „Tvorų tiekimas“, todėl kreipėsi į teismą dėl 42 937,34 Eur žalos BUAB „Tvorų tiekimas“ naudai priteisimo iš Bendrovės. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 15 dalį bankroto administratorius privalo draustis profesinės civilinės atsakomybės draudimu, į bylą buvo įtrauktas Bendrovės draudikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (toliau – ir BTA), tačiau 2018 m. birželio 20 d. pareiškėjai sužinojo, kad Bendrovės civilinės atsakomybės draudimas negalioja. Dėl šios priežasties pareiškėjai kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl bankroto administratoriaus veiklos patikrinimo.

Skunde teigia, kad atsakovė 2018 m. spalio 11 d. priėmė pareiškėjams nepalankų sprendimą, kuris galiausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1708-525/2020 buvo panaikintas, įpareigojant Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą. Tačiau Tarnyba pakartotinai priėmė, pareiškėjų manymu, nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.

Visų pirma, pareiškėjai mano, kad minėta LVAT 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis turi res judicata galią, kadangi atsakovei tereikėjo tinkamai pritaikyti teisės aktus ir priimti galutinį sprendimą, t. y. išaiškinta, jog Bendrovei suteiktas nepilnos apimties profesinės civilinės atsakomybės draudimas, neapimantis A. K. veiksmų, o Tarnyba įpareigota pritaikyti LVAT nutartyje nurodytą teisę, bet ne vertinti, ar A. K. veiksmus apima draudimo polisas. Pareiškėjų nuomone, LVAT nutartyje jau konstatuotas faktas, jog tik daliai Bendrovės darbuotojų galioja draudimo apsauga, todėl Tarnyba negalėjo ignoruoti LVAT nutarties ir turėjo nuspręsti dėl pažeidimo teisinio kvalifikavimo bei nuspręsti dėl nuobaudos ar poveikio priemonės taikymo.

Pareiškėjai skunde akcentuoja, kad visa administratorių veikla yra draudimo objektas. Jei draudimo polisas daro bet kokias įstatymo neleistinas išimtis, toks draudimo polisas neatitinka IBĮ reikalavimų, o ginčo atveju būtent tokia situacija ir susiklostė, t. y. Bendrovės draudimo polisas buvo su išimtimis, todėl tai yra akivaizdus ĮBĮ pažeidimas.

Nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi draudimo polise nurodyti ne visi tuometiniai Bendrovės darbuotojai, Bendrovė pažeidė įstatymą, apdrausdama tik selektyviai atrinktų darbuotojų civilinę atsakomybę, nors Tarnyba teigia, kad įstatymas neleidžia apdrausti ne visų darbuotojų. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog tokiu atveju Bendrovė, susiejusi draudimo apsaugą su konkrečiais, o ne su visais, darbuotojais, padarė įstatymo pažeidimą ir privalo už tai atsakyti.

Pažymi, kad draudimo polisu ribojant darbuotojų sąrašą, daromas akivaizdus pažeidimas ir nepasiekiami pagal įstatymą privalomo civilinės atsakomybės draudimo tikslai. Šiuo atveju iš draudimo poliso ir draudiko pateiktos informacijos matyti, kad Administratoriaus vardu teikti bankroto administravimo paslaugas teisę ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo tik du fiziniai asmenys, t. y. R. J. ir L. P.. Taigi, Bendrovė ir draudikas, naudodamiesi sutarčių laisvės principo suteikiama diskrecija, susitarė draudimo polise numatyti asmenų sąrašą, kuriame A. K. pavardės nėra. Be to, vėlesnių pakeitimų draudimo polisui nebuvo. Draudimo polise nenurodžius A. K., kurį UAB „Idėjų rinka“ įgaliojo vykdyti BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administravimo procedūras, pareiškėjų nuomone, jis Bendrovės teisės naudotis privalomojo civilinės atsakomybės draudimo apsauga neturi ir neturėjo, todėl neturėjo teisės atlikti jokių su bankroto administravimu susijusių veiksmų.

Pareiškėjų teigimu, draudimo poliso išdavimo metu (2017 m. kovo 2 d.) A. K. nedirbo Bendrovėje, tačiau įsidarbino draudimo poliso galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. kovo 10 d., apie tai Bendrovė privalėjo pranešti draudikui, tačiau akivaizdu, kad draudimo polisas A. K. atžvilgiu negalioja.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime teigia, kad Sprendime Tarnyba konstatavo, jog nagrinėjamu atveju tuo metu galioję teisės aktai draudimo apsaugos galiojimo nesiejo su bankroto administratoriaus darbuotojų skaičiumi, jų skyrimu ar nurodymu draudimo sutartyje ir panašiomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad draudimo polise nebuvo nurodytas Bendrovės darbuotojas A. K., nereikšmingos, vertinant, ar bankroto administratoriaus darbuotojai, turintys teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, turėjo profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Konkrečių darbuotojų nurodymas draudikui pagal galiojusius teisės aktus galėjo būti reikšmingas tik pačioms draudimo sutarties šalims vertinant draudimo riziką ir pagal ją nustatant draudimo įmokos dydį, nes tuomet galiojusių Bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143, (toliau – ir Taisyklės) 9 punkte buvo nustatyta, kad draudimo įmokos dydis nustatomas draudiko ir draudėjo susitarimu draudimo sutartyje, atsižvelgiant į draudimo rizikos laipsnį, o vienu iš rizikos laipsnio nustatymo kriterijumi buvo administratoriaus darbuotojų, turinčių teisę teikti administravimo paslaugas, skaičius.

Tarnyba padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius buvo apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir tuo metu galiojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų nepažeidė. Pažymi, kad Sprendimu atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų skunde esantį prašymą atlikti neplaninį Bendrovės veiklos patikrinimą dėl pareigos turėti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ar rengti išvadą dėl netinkamo profesinės civilinės atsakomybės apdraudimo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kadangi nebuvo teisinio pagrindo.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjų skundo argumentais, jog Tarnyba piktnaudžiavo viešojo administravimo subjekto įgaliojimais ir ignoravo aukščiau minėtą LVAT nutartį. Atsakovė tvirtina, jog neignoruodama LVAT nutarties, savo kompetencijos ribose įvertino, ar bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimas, esant nutartyje nustatytiems faktams, yra tinkamas ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalies nuostatų įgyvendinimas. Iš Sprendimo matyti, kad tuo metu galioję teisės aktai draudimo apsaugos galiojimo nesiejo su bankroto administratoriaus darbuotojų skaičiumi, jų skyrimu ar nurodymu draudimo sutartyje ir panašiomis aplinkybėmis, todėl Tarnyba įvertino, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog draudimo polise nebuvo nurodytas Bendrovės darbuotojas A. K., nereikšmingos Tarnybos atliekamos stebėsenos ir priežiūros prasme, t. y., vertinant, ar bankroto administratoriaus darbuotojai, turintys teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, turėjo profesinės civilinės atsakomybės draudimą.

Atsiliepime atsakovė akcentuoja, jog pagal tuo metu galiojusių Taisyklių 27.4 papunkčio nuostatas Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka gautą informaciją apie administratorių veiklą vertina atlikdama administratorių veiklos stebėseną (toliau – ir Stebėsena), kurios metu periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 6 mėnesius patikrina, ar administratoriai turi profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Šiuo atveju, nenustačius bankroto administratoriaus veikloje teisės aktų pažeidimų, Stebėsenos išvada nebuvo rengiama. Papildomai pažymi, kad Stebėsenos metu yra vertinama, ar administratoriai turi profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau į atliekamą Stebėseną nepatenka draudimo sutarties turinio kontrolė.

Atsakovė akcentuoja, kad tuo metu galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 12 dalies nuostata negali būti aiškinama, kaip pavedanti Tarnybai apskritai kontroliuoti visą asmens veiklą, neatsižvelgiant į tai, kokioje srityje jis veikia. Konkrečių bankroto administratoriaus darbuotojų nurodymas draudikui pagal galiojusius teisės aktus galėjo būti reikšmingas tik pačioms draudimo sutarties šalims vertinant draudimo riziką ir pagal ją nustatant draudimo įmokos dydį. Tarnyba mano, kad pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Bendrovė buvo tinkamai apdraudusi savo profesinę civilinę atsakomybę profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir tuo metu galiojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų nepažeidė. Pažymi, kad atsakovė, priimdama sprendimą atlikti ar neatlikti patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti nuobaudą, parinkdama nuobaudą, įgyvendina savo turimą diskrecijos teisę.

Atsakovės nuomone, faktas, kad įgyvendindama savo diskrecijos teisę nenustatė, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorius būtų netinkamai apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl ko būtų pažeisti tuo metu galiojantys teisės aktų reikalavimai, juo labiau, kai LVAT savo nutartyje nurodė, kad vertinti, ar toks profesinės civilinės atsakomybės draudimas yra tinkamas ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalies nuostatų įgyvendinimas, šiuo konkrečiu atveju tenka atsakovei, nereiškia, jog ji piktnaudžiauja viešojo administravimo subjekto įgaliojimais ir ignoruoja LVAT nutartį.

Atsakovė akcentuoja, jog tuomet galiojusių Taisyklių 9 punkte buvo nustatyta, kad draudimo įmokos dydis nustatomas draudiko ir draudėjo susitarimu draudimo sutartyje, atsižvelgiant į draudimo rizikos laipsnį, o vienu iš rizikos laipsnio nustatymo kriterijumi buvo administratoriaus darbuotojų, turinčių teisę teikti administravimo paslaugas, skaičius. Šiuo atveju pareiškėjai į atsakovę kreipėsi su prašymu dėl bankroto administratoriaus veiklos patikrinimo, todėl Tarnyba išnagrinėjo jų prašymą ir informavo apie išnagrinėjimo rezultatus. Atsakovės įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas nelaikytinas administraciniu aktu, priimtu pareiškėjų atžvilgiu, nes jis nesukelia jiems teisinių pasekmių, jame nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjams privalomų elgesio taisyklių. Toks viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad jis nuo 2017 m. kovo 10 d. UAB „Idėjų rinka“ kaip teisininkas-bankroto administratorius ir jam, kaip įgaliotam asmeniui, pavesta vykdyti tik juridinių asmenų bankroto administravimo paslaugas. Teigia, kad kaip įgaliotas asmuo tik bankroto procedūrų vykdymui, nebūdamas įmonės vadovu ar UAB „Idėjų rinka“ darbuotoju, jis negali būti atsakingas už juridinio asmens draudimo paslaugų pirkimą ar draudimo sutarčių derinimą.

Paaiškina, kad pradėjus vykdyti juridinių asmenų bankroto procedūras, nebuvo žinoma, kokias sutartis UAB „Idėjų rinka“ yra sudariusi, o tuo labiau, kokios sąlygos įrašytos juridinio bankroto administratoriaus sutartyje ir kokie asmenys nurodyti draudimo polise. Kaip bankroto administratorius, A. K. nurodo, jog buvo sudaręs profesinės civilinės atsakomybės draudimą, kuris galiojo ginčo atveju.

Mano, kad pareiškėjai, vertindami BTA draudimo poliso BCBALF Nr. 0004515 turinį tik pagal darbuotojų skaičių, iš esmės siekia ribotai vertinti jo turinį ir visiškai nevertina aplinkybės, kad jis pats buvo apsidraudęs savo profesinę veiklą civilinės atsakomybės draudimu. Tai patvirtina draudimo liudijime Nr. BI160562, kuris galiojo nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2017 m. spalio 24 d., eilutėje „Profesinė veikla – Juridinių asmenų bankroto administravimas“, taip pat eilutėje „Draudimo objektas – Administratorių civilinė atsakomybė“ nurodyti duomenys. Be to, analogiška profesinė veikla bei draudimo objektas nurodyti ir 2017 m. spalio 25 d. draudimo polise Nr. PI170270.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Idėjų rinka“ su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Bendrovė 2017 m. vasario mėnesį kreipėsi į AAS „BTA Baltic Insurance Company“ draudimo kompaniją, pateikė draudimo kompanijos prašomus duomenis paraiškos pildymo dienai. 2017 m. vasario mėnesį UAB „Idėjų rinka“ dirbo R. J. ir L. P., kurie buvo nurodyti BTA draudimo kompanijos pateiktoje anketoje. Pažymi, kad draudimo kompanija kitų duomenų neprašė.

Bendrovė nurodo, kad 2017 m. kovo 9 d. įdarbintas A. K., turintis teisę teikti įmonės bankroto administravimo paslaugas. UAB „Idėjų rinka“ buvo išduotas administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas BCBALF Nr. 0004515, kuris galiojo nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 16 d., vėliau buvo pratęstas. Tai, kad polise BCBALF Nr. 0004515 neįvardytas konkretus UAB „Idėjų rinka“ darbuotojas ar jų pasikeitimai per metus, trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, nereiškia, kad Bendrovė vykdė veiklą neturėdama profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo.

Bendrovė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.991 straipsnyje nėra sąlygos, jog turėtų būti įvardyti konkretūs draudėjo darbuotojai, t. y. BCBALF Nr. 0004515 polisas atitinka Taisyklių ir Civilinio kodekso reikalavimus, o įrašytos specialios sąlygos, kuriose įvardyti juridinio bankroto administratoriaus darbuotojai, išeina už teisės aktų reguliavimo ribų ir yra draudimo kompanijos bei UAB „Idėjų rinka“ sutartiniai santykiai.

Pareiškėjų pateiktą draudimo kompanijos BTA 2018 m. birželio 20 d. raštą Bendrovė vertina kritiškai, kaip draudimo kompanijos siekį išvengti draudimo paslaugos teikimo žalos atlyginimo, jei tokia būtų priteista iš bankroto administratoriaus. Draudimo kompanijos atstovas, sudarydamas sutartį, neinformavo draudėjo, kad pasikeitus jo darbuotojui, turi apie tai informuoti draudiką ir kad neinformavus bei nepakeitus darbuotojų sąrašo, polisas negalios.

Bendrovė akcentuoja, jog poliso, kuris įsigaliojo 2017 m. kovo 16 d., specialiosiose sąlygose įrašyta, kad „Jeigu Draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja“. Draudimas buvo apmokėtas 2017 m. kovo 16 d., todėl Bendrovė daro išvadą, kad draudimo sutartis įsigaliojo ir galiojo joje nurodytą terminą iki 2018 m. kovo 15 d. Teigia, kad draudimą pratęsė 2018 m. kovo 16 d.

Nurodo, jog sutarties specialiosiose sąlygose darbuotojų sąraše nenurodžius A. K., BTA draudėjas galbūt nebūtų apmokėjęs jo veiksmais padarytos žalos, tačiau tai nereiškia, kad bankroto administratorius UAB „Idėjų rinka“ neturėjo galiojančios draudimo sutarties. Įvertinus tai, kad A. K., kuris tuo metu dirbo ne tik kaip individualią veiklą vykdantis bankroto administratorius, bet ir kaip UAB „Idėjų rinka“ darbuotojas, turėjo profesinės atsakomybės draudimą Nr. PI160562, negalima daryti išvados, jog UAB „Idėjų rinka“ ir A. K. teikė bankroto administravimo paslaugas neturėdami galiojančio profesinio draudimo bei pažeidė teisinį reglamentavimą.

Be to, 2017 m. juridinių asmenų bankroto administravimo paslaugas kaip juridinio asmens UAB „Idėjų rinka“ atstovai realiai teikė tik du įgalioti darbuotojai – D. Z. ir A. K.. Bendrovei nėra žinoma ir pateikta draudiko BTA bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo metodika, kuria remiantis apskaičiuota įmoka ir įvertintos rizikos. Pažymi, kad A. K., kaip bankroto administratorius, vykdydamas bankroto administravimo profesinę veiklą tiek pagal individualios veiklos pažymą, tiek kaip juridinio bankroto administratoriaus, turinčio teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgaliotas darbuotojas, pareiškėjų nurodomu laikotarpiu buvo apdraudęs profesinę bankroto administratoriaus veiklą draudimo kompanijoje Lloyd‘s, draudimo poliso Nr. PI160562.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunde nurodytus reikalavimus ir prašė juos tenkinti pilna apimtimi.

Atsakovės atstovė nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. prašė skundo reikalavimų netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Idėjų rinka“ atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. (8.20.)D2-3138 „Dėl bankroto administratoriaus veiksmų“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Tvorų tiekimas“, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Idėjų rinka“. Bankroto administratorius įgaliojo bankroto administratorių A. K. atlikti įmonės bankroto administravimo procedūras.

Pareiškėjai 2018 m. liepos 4 d. (užregistruota 2018 m. liepos 10 d.) kreipėsi į Tarnybą su prašymu atlikti Bendrovės veiklos patikrinimą. Jame nurodė, kad BUAB „Tvorų tiekimas“ galimai padaryta žala, o E. G. ir I. G. duomenimis, bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. K. nėra įtrauktas į civilinės atsakomybės draudimo poliso asmenų sąrašą.

Tarnyba 2018 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą nepradėti neplaninio bankroto administratoriaus veiklos patikrinimo, kadangi nebuvo pagrindo.

Pareiškėjams apskundus šį sprendimą, Lietuvos administracinių ginčų komisija 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjams apskundus ir šį sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1877-535/2019, pareiškėjų skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1708-525/2020 pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo Tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjų 2018 m. liepos 4 d. prašymą (skundą).

Tarnyba 2020 m. gruodžio 30 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tuo metu galioję teisės aktai draudimo apsaugos galiojimo nesiejo su bankroto administratoriaus darbuotojų skaičiumi, jų skyrimu ar nurodymu draudimo sutartyje ir panašiomis aplinkybėmis, tuo labiau, kad pati ĮBĮ nuostata jog „administratorius juridinis asmuo administruoja įmonę paskyręs darbuotoją (arba vadovą, kai jis nėra darbuotojas), turintį teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, bankroto procedūroms vykdyti“ įsigaliojo tik 2018 m. gruodžio 1 d., t. y. gerokai vėliau nei nagrinėjami įvykiai. Todėl konstatuota, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad draudimo polise nebuvo nurodytas bankroto administratoriaus darbuotojas A. K., nereikšmingos, vertinant, ar Bendrovės darbuotojai, turintys teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, turėjo profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjų skunde, Bendrovės rašte nurodytas aplinkybes ir argumentus bei pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių metu galiojusį teisinį reglamentavimą, santykių, susijusių su bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą apdraudimu privalomuoju draudimu, Tarnyba padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė buvo apdraudusi savo profesinę civilinę atsakomybę profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir tuo metu galiojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų nepažeidė. Skundžiamu raštu Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjų skunde esantį prašymą atlikti neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą dėl pareigos turėti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ar rengti išvadą dėl netinkamo profesinės civilinės atsakomybės apdraudimo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nesant teisinio pagrindo.

Pareiškėjai su tokiu Sprendimu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti, įpareigojant Tarnybą priimti administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, kad UAB „Idėjų rinka“ padarė teisės aktų pažeidimą bei įpareigoti taikyti nuobaudą (poveikio priemonę) nemokumo administratoriui UAB „Idėjų rinka“ arba atsakingam UAB „Idėjų rinka“ asmeniui.

Pagal ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 15 dalį administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygos apibrėžtos ĮBĮ, Taisyklėse ir draudimo sutartimi, sudaryta draudiko ir bankroto administratoriaus. Skirtingai nuo savanoriškojo civilinės atsakomybės draudimo, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalys turi mažai laisvės nustatyti privalomojo draudimo sutarties sąlygas; šios sąlygos paprastai apibrėžiamos teisės aktu.

ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Pagal šio straipsnio 17 dalį draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga apdrausti savo profesinę atsakomybę privalomuoju draudimu nustatyta siekiant tinkamai apsaugoti kreditorių interesus. Administratorių veikla yra rizikinga, neretai jie disponuoja dideliu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtu, o administratoriams nuosavybės teise priklausančio turto ne visada pakaktų bankroto procedūrų metu kreditoriams padarytai žalai atlyginti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jis turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Dėl to reikalavimas apdrausti civilinę atsakomybę yra imperatyvus ir nustatytas siekiant, jog būtų užtikrintas administratorių neteisėtais veiksmais, taip pat ir neveikimu, padarytos žalos kitiems asmenims atlyginimas. Pabrėžtina, jog ĮBĮ nėra numatyta išimčių, numatančių, kad administruodamas bankrutuojančias įmones, dėl tam tikrų priežasčių (tam tikru laikotarpiu) administratorius galėtų būti neapdraudęs savo civilinės atsakomybės.

Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Bendrovei administruojant BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto procedūras Bendrovė buvo sudariusi administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisą Nr. 0004515, kurio draudimo objektas – draudėjo civilinė atsakomybė už turtinę žalą, padarytą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir per vienerius metus nuo draudimo sutarties pabaigos, dėl draudimo sutarties galiojimo metu padarytų neteisėtų draudėjo veiksmų atliekant juridinių asmenų bankroto procedūras. Sutartyje nurodytos specialiosios sąlygos, kuriose pažymėta, jog darbuotojai, turintys teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, yra R. J. ir L. P.. Taip pat nustatyta, kad draudimo poliso išdavimo data – 2017 m. kovo 2 d., o jis galiojo nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 15 d. imtinai. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Bendrovė buvo apsidraudusi UADBB „Colemont draudimo brokeris“, liudijimo Nr. PI180116. Taigi byloje nėra ginčo, kad Bendrovė pareiškėjų prašymo (skundo) pateikimo Tarnybai metu buvo apsidraudusi profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Šiuo atveju pareiškėjų keliamas ginčas dėl to, jog minėtame BTA draudimo polise į sąrašą asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, nebuvo įtrauktas A. K., kuris vykdė bankroto procedūras BUAB „Tvorų tiekimas“ atžvilgiu.

Pažymėtina, kad iš byloje esančio BTA 2018 m. birželio 20 d. rašto matyti, jog polise numatytos specialiosios sąlygos, t. y. numatytas baigtinis sąrašas darbuotojų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, tarp kurių nėra A. K.. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje nurodė neturintis duomenų apie tai, kad draudimo polisas būtų keistas ar papildytas darbuotojų sąrašas. Taip pat nurodė, jog pagal viešai prieinamą informaciją bankroto administratorius A. K. savo profesinę civilinę atsakomybę yra apsidraudęs kitoje bendrovėje, todėl dėl jo profesinės veiklos draudimo poliso BSBALF Nr. 0004515 draudimo apsauga negaliotų.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad A. K. Bendrovėje įsidarbino tik 2017 m. kovo 10 d., t. y. jau po to, kai Bendrovė sudarė draudimo polisą su BTA draudimo bendrove. Į bylą pateikti bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimai, patvirtinantys, jog A. K. turėjo galiojantį profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, kuris galiojo nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2017 m. spalio 24 d., taip pat nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. spalio 25 d. Todėl darytina išvada, kad A. K. tiek bankroto administravimo procedūrų vykdymo metu, tiek pareiškėjų prašymo (skundo) pateikimo Tarnybai metu taip pat buvo apsidraudęs profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Vertinant skundžiamą Sprendimą, Tarnyba konstatavo, jog galioję teisės aktai draudimo apsaugos galiojimo nesiejo su bankroto administratoriaus darbuotojų skaičiumi, jų skyrimu ar nurodymu draudimo sutartyje ir panašiomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad draudimo polise nebuvo nurodytas Bendrovės darbuotojas A. K., nereikšmingos, vertinant, ar bankroto administratoriaus darbuotojai, turintys teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, turėjo profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Taip pat Sprendime Tarnyba pažymėjo, kad konkrečių darbuotojų nurodymas draudikui pagal galiojusius teisės aktus galėjo būti reikšmingas tik pačioms draudimo sutarties šalims vertinant draudimo riziką ir pagal ją nustatant draudimo įmokos dydį, nes tuomet galiojusių Taisyklių 9 punkte buvo nustatyta, kad draudimo įmokos dydis nustatomas draudiko ir draudėjo susitarimu draudimo sutartyje, atsižvelgiant į draudimo rizikos laipsnį, o vienu iš rizikos laipsnio nustatymo kriterijumi buvo administratoriaus darbuotojų, turinčių teisę teikti administravimo paslaugas, skaičius. Tarnyba padarė galutinę išvadą, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius buvo apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir tuo metu galiojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Pažymėtina, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo institucija, saistoma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, įskaitant šio straipsnio 5 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) įtvirtintą išsamumo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. spalio 31 d. galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5–6 punkto nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba iš esmės įvertino faktą, jog UAB „Idėjų rinka“ turėjo profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisą, nors jame nebuvo įrašytas A. K., tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu ĮBĮ teisinis reguliavimas nereikalavo detalizuoti asmenų, kuriems draudimas galioja, t. y. užteko turėti profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, jog tiek Bendrovė, tiek A. K. turėjo profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administravimo proceso metu ir pareiškėjų prašymo Tarnybai pateikimo metu, darytina išvada, kad nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą iš naujo vertinti UAB „Idėjų rinka“ veiksmus ar skirti nuobaudą, kadangi nėra nustatyti Bendrovės neteisėti veiksmai, neveikimas ir pan. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog ji pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų skundo prašymą atlikti neplaninį Bendrovės veiklos patikrinimą dėl pareigos turėti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ar rengti išvadą dėl netinkamo profesinės civilinės atsakomybės apdraudimo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kadangi tam nebuvo teisinio pagrindo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytų aplinkybių pareiškėjai niekaip nepaneigė, o teismas nenustatė neteisėtų Tarnybos veiksmų, apibendrinant konstatuotina, jog nėra pagrindo naikinti sprendimo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, tad skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą priimti administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, kad Bendrovė padarė teisės aktų pažeidimą pagal skunde nurodytas faktines aplinkybes bei įpareigoti taikyti jai arba atsakingam Bendrovės asmeniui nuobaudą (poveikio priemonę).

Skundą atmetus pareiškėjams nepriteistinos ir jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų E. G. ir I. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.