Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Leonas Jachimavičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Girobuas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB „Girobusas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu vienašališką 2009 m. sausio 26 d. keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties Nr. 201-2-54 nutraukimą ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimą Nr. (A27V128)-R-3614 dėl šios sutarties nutraukimo bei 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (A27V128)-R-4933 „Dėl leidimų vežti keleivius 21-uoju maršrutinių taksi maršrutu grąžinimo“.

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones-sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimo Nr. (A27V128)-R-3614 ir 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo „Dėl leidimų vežti keleivius 21-uoju maršrutinių taksi maršrutu grąžinimo“ galiojimą ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją grąžinti UAB „Girobusas“ leidimus vežti keleivius 21-uoju maršrutinių taksi maršrutu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas 2011m. gruodžio 21 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pagal šalių 2009 m. sausio 26 d. sudarytą keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartį Nr. 201-2-54 užsakovas (atsakovas) pavedė vežėjui (ieškovui) vežti keleivius Kauno mieste (priemiestyje) nurodytu maršrutu pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento tvarkaraštį ir išdavė vežėjui 11 leidimų vežti keleivius minėtu maršrutu, o vežėjas įsipareigojo vežti keleivius sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovas UAB „Girobusas“ 2011-12-08 gavo atsakovo raštą „Dėl leidimų vežti keleivius 21-uoju maršrutinių taksi maršrutu grąžinimo“, kuriame nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimu (2011-08-31 raštas Nr. (A27V128)-R-3614) dėl 2009 m. sausio 26 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartis Nr. 201-2-54 su UAB „Girobusas“ nutraukta nuo 2011 m. gruodžio 5 d. Ieškovas laiko tokį sutarties nutraukimą neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesustabdžius keleivių vežimo sutarties nutraukimo procedūrų, kol nėra išspręstas ginčas teisme dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė sprendimo, kuriuo nutraukta keleivių vežimo sutartis, sprendė, kad sutarties nutraukimo procedūra nėra baigta. Tuo apsaugomas tarp šalių kilusio ginčo objektas ir užtikrinama galimybė įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu pašo panaikinti 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės-ieškovo UAB „Girobusas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad ieškovo UAB „Girobusas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikštas 2011. gruodžio 13 d., esant nutrūkusiai 2009 m. sausio 26 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutų sutarčiai Nr. 201-2-54, t.y. po 2011 m. gruodžio 5 d., ieškovui grąžinus išduotus leidimus. Tai reiškia, jog ieškovas pripažino , jog Sutartis yra nutrukusi. Ginčo tarp šalių dėl vienašališko sutarties nutraukimo dienos nėra. Todėl laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikytos, kadangi nebūtų užtikrintos CPK 144 straipsnio 1 dalies ir 423⁷ straipsnio 1 dalies nuostatos, jų paskirtis.

Apeliantas nesutinka su tesimo išvada, jog iš atsakovo priimtų dokumentų negalima nustatyti, ar sutartis yra nutrūkusi, nes atsakovas nepateikė teisės akto, kuriuo priimtas sprendimas sutartį nutraukti. Sprendimas nutraukti sutartį vienašališkai buvo priimtas ir jis išreikštas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. (A27V128)-R-3614, pasirašytame savivaldybės administracijos direktoriaus. Sutartis laikytina nutrūkusia, nutraukta vadovaujantis jos nuostatomis, ką konkliudentiniais veiksmais pripažino ir ieškovas, grąžindamas atsakovui leidimus.

Nutartis pažeidžia ne tik CPK 147 straipsnio 5 dalies 3 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto, 8 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, kadangi joje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, tačiau nustatomi papildomi reikalavimai savarankiškos savivaldybės funkcijos-keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo-vykdymui, nors už tokios veiklos (keleivių vežimo) administravimą, taisyklių ir režimo nustatymą yra atsakinga savivaldybė, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teisminė valdžia yra aiškiai priimta ne tik atskirta nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių. Priimta ne tik nemotyvuota, bet ir neteisėta nutartis.

Teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, numatančia tesimų saistymą jų pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, neatkreipė dėmesio į tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui esminės reikšmės turi kreipimosi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentas.

Teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi ji neužtikrina sprendimo įvykdymo įmanomumo, pažeidžia viešąjį interesą, nemotyvuota ir prieštarauja galiojantiems teisės aktams.

Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos dalia, ar gali daryti neigiamą įtaką žmonių grupei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teismas, neatsižvelgdamas į atsakovo interesus, sukūrė esminę šalių nelygybę. Išankstinis draudimas asmeniui įgyvendinti savo teises tuo metu,kai dėl tokio draudimo (ieškinio reikalavimas) vyksta ginčas iš esmės, neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Nors laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti jo privalomumą, t.y. apsaugoti ieškovo interesus. Tokia apsauga turi būti adekvati siekiamiems tikslams ir nelemti neproporcingai didelių nuostolių atsakovui, neturi pernelyg trikdyti jo veiklos bei nepažeisti viešojo intereso, nes pareikšto ieškinio pagrįstumas bei teisėtumas darnėta įvertinti.

Ieškovas UAB „Girobusas“ su atskiruoju skundu nesutinka. Skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Byloje nėra jokio atsakovo sprendimo nutraukti sutartį, todėl teigti, kad sutartis yra nutraukta negalima.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Jų taikymu siekiama, kad šalių padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą teisme, ir tai garantuotų galutinio teismo sprendimo įvykdymą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė,kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Laikinosios apsaugos priemonės yra laikinas ginčo objekto apsaugos mechanizmas ir užtikrinimas būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Jos padeda geriau užtikrinti kai kurių materialinių teisių gynybą. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą yra vertinamas ginčo pobūdis ir ginčo dalykas, kad būtų galima parinkti tinkamas priemones.

2009m. sausio 28 d. šalys sudariusios Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartį Nr. 201-2-54, pagal kurios 1 punktą užsakovas (atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija) pavedė Vežėjui (ieškovui UAB „Girobusas“) vežti keleivius Kauno mieste (priemiestyje) sutarties 2 punkte nurodytu maršrutu pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento transporto skyriaus vedėjo patvirtintą eismo tvarkaraštį ir išdavė vežėjui 11 leidimų vežti keleivius minėtu maršrutu, Vežėjas įsipareigoja vežti keleivius sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

2011m. rugsėjo 1 d. UAB „Girobusas“ gavo 2011m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos įspėjimą Nr.(A27V128)-R-3614 dėl 2009 m. sausio 26 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties Nr. 201-2-54 nutraukimo, kuriame nurodyta, kad Vežėjui UAB „Girobusas“ nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, sutartis bus nutraukta nuo 2011m. gruodžio 5d.

2011m. gruodžio 8 d. ieškovas gavo atsakovo raštą „Dėl leidimų vežti keleivius 21-uoju maršrutinių taksi maršrutu grąžinimo“, kadangi Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartis Nr. 201-2-54 nutraukta nuo 2011. gruodžio 5 d.

Ieškovas ieškiniu siekia, kad jo pažeistos teisės būtų grąžintos į padėtį, kuri buvo iki atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija vienašališkai panaikino sutartį Nr.201-2-54. Teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrino šalių interesų pusiausvyrą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi sprendimo vykdymo metu pervežimus gali vykdyti jau kitas subjektas.

Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai atitiko pareikštų reikalavimų pobūdį. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi teisinės reikšmės teisingai išspręstam klausimui.

nustatė:

atskirąjį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.