Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-30 · Administracinė byla Nr. I-3241-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2016-09-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
I-3241-554/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00797-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
R. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3241-554/2015.Proceso Nr. 3-62-3-00797-2015-5.Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei, Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui – R. N. ,

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2014-11-12 iki 2015-04-16 buvo patalpintas Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) Baudos izoliatoriuje kameroje Nr. 4. Kameroje visą laiką buvo laikomi 4 asmenys. Kameroje vienam asmeniui buvo per mažai individualaus ploto. 3,6 kv.m. vienam asmeniui tekdavo be baldų. Pareiškėjas pabrėžė, kad baldų užimamą plotą būtina išminusuoti iš bendro kameros ploto. Į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, nes kameroje langas pilnai ir beveik aklinai užvirintas metaliniais strypais, todėl langas prasiverdavo mažai. Baudos izoliatoriuje pareiškėjas buvo savo noru, nes negalėjo bausmės atlikti kartu su kitais dėl skolų. Dėl to jis patyrė depresiją ir nervinį šoką, teko kreiptis į gydytojus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 7-10) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014-11-12 iki 2014-11-26, taip pat nuo 2014-11-27 iki 2014-12-11, nuo 2014-12-12 iki 2014-12-17, nuo 2014-12-18 iki 2014-12-31, nuo 2015-01-02 iki 2015-01-15, nuo 2015-01-16 iki 2015-01-27, nuo 2015-01-28 iki 2015-02-11 buvo paskirtas į Baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4. Kameros plotas 14,48 kv.m.. Esant užimtoms 4 vietoms iš 4 įrengtų vietų, vienam nuteistajam teko 3,62 kv.m. ploto norma. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą su prašymu ištirti ar laikymo sąlygos Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4 atitinka higienos normas nesikreipė. 2014-12-12 Alytaus visuomenės sveikatos centras tikrinimo, kuris apėmė visas Alytaus PN patalpas, akte Nr. PA-369 pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašų, kad pareiškėjas skundėsi nemiga, buvo diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būsenoje. 2014-11-07 pareiškėjas yra vartojęs narkotinių medžiagų. Pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN gydytoją dėl depresijos, dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų, todėl pareiškėjo argumentai, kad šiuos sutrikimus sukėlė netinkamos laikymo sąlygos Alytaus PN yra atmestini. Alytaus PN namų administracija niekada nežemino nuteistųjų. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas patalpose, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus laisvas plotas, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (dėl grotų neatsidarė langas).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra jokio pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais bendrais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčo situacijoje aktualu tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,48 kv.m., kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos (b.l. 12-13, 19). Nei vienu iš nurodytų laikotarpių vienam nuteistajam (tame tarpe ir pareiškėjui) tenkantis kameros plotas nebuvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą. Teismas pažymi, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių Taisyklių 11¹.2 p. įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,6 kv.m. neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (LVAT 2014-09-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Vadovaujantis Taisyklių 11¹.2 p., garantuojančio minimalų 3,6 kv.m. kameros plotą, nuostatomis ir teismo nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ši Taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui (pareiškėjui) nagrinėjamam ginčui aktualiais, šioje byloje vertinamais laikotarpiais nebuvo pažeista. Taigi, atsakovas užtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, reikalavimus, nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (ABTĮ 57 str.).

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo ir Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintų reikalavimų neužtikrinimu - t.y. nepakankamu natūraliu apšvietimu. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius. 2014-12-12 Alytaus visuomenės sveikatos centras Patikrinimo akte Nr. PA-369 konstatavo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN Baudos izoliatoriuje būtų skundęsis dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo laikytini neįrodytais ir, tuo pačiu, nepagrįstais (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog dėl blogų sąlygų patyrė depresiją ir nervinį šoką, teko kreiptis į gydytojus. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos (b.l. 22-49) matyti, kad pareiškėjas serga ŽIV. Ginčo laikotarpiu į medikus kreipėsi dėl išbėrimų, kairės kojos čiurnos sąnario skausmo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, skrandžio skausmų, nemigos, tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog paminėtų sveikatos sutrikimų tiesioginė priežastis būtų bausmės atlikimo sąlygos (ABTĮ 57 str.). Be to, administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas vartoja narkotines medžiagas (b.l. 49), todėl jo nurodyti sveikatos sutrikimai galimai ir tiesiogiai susiję su narkotinių medžiagų vartojimu. Teismo nuomone, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Administracinėje byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, sistemingai daro tyčinius nusikaltimus (iš viso anksčiau teistas 10 kartų)(TIS Liteko duomenys), terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėja nebe pirmą kartą, todėl objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių ir apgyvendinimą pataisos namuose, be to, pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo – t.y. tyčia darė rėžimo pažeidimus (b.l. 14-15), puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į Baudos izoliatorių ir drausmės grupę, kur sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose (ABTĮ 57 str.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Alytaus PN, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Dėl paminėtų išvadų pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius