- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-372-988/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33504-2021-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Darius Pranka
- Nuteistasis
- D. J.
- Nukentėjusysis
- J. P.
- Advokatai
- Kazimiras Poplovuchinas, Kazimiras Paplovuchinas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Kazimiro Poplovuchino apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir D. J. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimi, į nuteistajam D. J. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. rugsėjo 26 d. iki bausmės vykdymo pradžios, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
D. J. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – pratęsta iki bausmės vykdymo pradžios.
D. J. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (keturiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo tos dienos, kai nuteistasis D. J. atliks paskirtą bausmę arba bus lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš D. J. nuspręsta išieškoti automobilio „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 400 Eur (keturis šimtus eurų).
Nukentėjusiojo J. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. J. 500 Eur (penki šimtai eurų) nukentėjusiojo J. P. naudai neturtinei žalai atlyginti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos iš D. J..
1) iš D. J. asmens kratos metu paimtus jo asmeninius daiktus – asmens tapatybės kortelę, saugomą voke, prisegtame prie bylos 3 tomo viršelio, bei mobilaus ryšio telefoną, telefono įkroviklį, išorinę bateriją, euro centus, žiebtuvėlį, dėklą vizitinėms kortelėms, kvepalus ir piniginę, saugomus kartu su baudžiamąja byla teismui perduotame pakete – šiam nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti D. J.;
2) startinį pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėtuvę, perduotus saugoti į Vilniaus apskr. VPK saugyklą pagal 2021 m. lapkričio 23 d. Kvitą B serija BBB Nr. LS00639, voką su nuoplova, perduotą saugoti į Vilniaus apskr. VPK saugyklą pagal 2021 m. lapkričio 23 d. Kvitą B serija BBB Nr. LS006390, 2 tuščius plastikinius butelius, perduotus saugoti į Vilniaus apskr. VPK saugyklą pagal 2021 m. lapkričio 23 d. Kvitą B, serija BBB Nr. LS006393, bei 3 vnt. nuorūkų, nuoplovą ir mikroobjektus vokuose, perduotus saugoti į Vilniaus apskr. VPK saugyklą pagal 2021 m. lapkričio 23 d. Kvitą B, serija BBB Nr. LS006396 – šiam nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti;
3) kompaktinį diską su vaizdo įrašu, saugomą voke, prisegtame prie bylos 3 tomo viršelio, šiam nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. J. nuteistas už tai, kad prievartavo svetimą turtą, o būtent: jis 2021 m. rugsėjo 26 d., apie 14.20 val., telefonu susitaręs su J. P. susitikti ir atiduoti pastarajam skolą už kitą asmenį, apie 15 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Perkūnkiemio ir Leičių gatvių sankryžoje, įlipęs į automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas jokio teisėto pagrindo reikalavo iš J. P. atiduoti tariamą skolą ir sakydamas, kad gali pasiimti pusbroliui K. K. priklausantį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1 160 eurų, atvirai reikalavo atiduoti tariamą skolą grasindamas sudeginti K. K. priklausantį automobilį, jei per valandą nebus sumokėti pinigai; po to pamėgino ištraukti automobilio raktelius iš užvedimo spynelės, tačiau J. P. atmušus jo ranką ištraukė iš kelnių kišenės daiktą, panašų į pistoletą, ir, uždengęs jį kitos rankos delnu, grasino peršauti J. P. koją, tada, paėmęs automobilio raktelius, jiems išlipus iš automobilio, toliau reikalavo per valandą sumokėti pinigus žadėdamas tuomet grąžinti automobilį, po to suduodamas pistoleto rankena per galvą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kuris atvyko į automobilių aikštelę, tokiu būdu grasindamas panaudoti fizinį smurtą, sugadinti ir sunaikinti minėtą automobilį panaudodamas psichinę prievartą atvirai savo naudai vertė J. P. mokėti jam neapibrėžto dydžio pinigų sumą, savavališkai pasiėmė ir valdė minėtą automobilį, kol 2021 m. rugsėjo 26 d., apie 20.50 val., buvo policijos pareigūnų sulaikytas vairuojantis automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Žirmūnų g. 64, Vilniuje. Šiais savo veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.
2. Be to, D. J. nuteistas už tai, kad neblaivus vairavo transporto priemonę, o būtent: jis būdamas neblaivus, kai jam nustatyta daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas, 2021 m. rugsėjo 26 d., apie 20.30 val., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – K. K. priklausantį lengvąjį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo Perkūnkiemio – Leičių gatvės sankryžos iki automobilių aikštelės, esančios Vilniuje, Žirmūnų g. 64, kur apie 20.50 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir 20.52 val. jam nustatytas 1,86 promilių, o 21.18 val. – 1,68 promilių neblaivumas. Šiais savo veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
3. D. J. apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti bylą iš naujo, jį išteisinti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį arba paskirti jam švelnesnę bausmę.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. P. akivaizdžiai melavo apklausoje ir papildomoje apklausoje davė tolygius parodymus, o teisiamajame posėdyje jo duoti parodymai neatitiko prieš tai duotų parodymų.
3.2. Taip pat prašoma iškviesti į teismo posėdį S. O., kuri turi bylai reikšmingų parodymų, tačiau nebuvo apklausta.
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. J. gynėjas advokatas Kazimiras Poplovuchinas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas vertindamas nukentėjusiojo K. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio tyrimo metu, dėl jam priklausančio automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tinkamai įvertino jo stovį, vertę 300-400 eurų, t. y. mažiau nei rinkos vertė, ir tai nebuvo brangus automobilis, iš kurio būtų galima pasipelnyti, ir, laikytina, nebuvo tiesioginis pasikėsinimo objektas. Dėl to teismo motyvas, kad tai buvo kaip priemonė pagąsdinti nukentėjusįjį J. P., yra nepagrįstas ir išeina už pateikto kaltinimo ribų.
4.2. Gynėjas pabrėžia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas D. J. davė tolygius ir vienodus parodymus, kad jis neturėjo tyčios ar tikslo užvaldyti, atimti iš J. P. K. K. priklausantį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nenaudojo jokio smurto, jokiu ginklu negrasino.
4.3. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino N. G. ir D. Z. parodymų konstatuodamas kaip asmenis, kurie yra suinteresuoti padėti kaltinamajam išvengti atsakomybės. Gynėjo teigimu, toks sprendimas nenurodant pateiktų aplinkybių neatitikimo bylos medžiagai yra nepagrįstas.
4.4. Apelianto teigimu nukentėjusiojo J. P. parodymus reikia vertinti objektyviai ir kritiškai, atsižvelgti į tai, kad J. P. negalėjo paaiškinti, kodėl apsukdamas automobilį aikštelėje nepasišalino iš įvykio vietos, kodėl būdamas automobilio salone skambino savo draugui V. ir kvietė atvykti, o neskambino policijai ir nepranešė apie įvykį, kodėl atvykus tyrimo nenustatytam V. su dviem vaikinais jis išvažiavo kartu su jais iš įvykio vietos nepranešdamas policijai, kodėl jis 2022 m. rugsėjo 26 d., 18.26 val., pranešdamas apie įvykį policijai apie automobilio vagystę nurodė, kad nepažįstami asmenys iš jo pavogė jo automobilį, nors žinojo D. J. gyvenamąją vietą bei jo telefono numerį.
4.5. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad tarp D. J. ir J. P. kilo ginčas dėl neteisės reguliuojamų santykių, t. y. tarp narkotinių medžiagų vartotojo D. J. ir narkotinių medžiagų platintojo J. P., t. y. dėl įstatymo draudžiamos veikos. Pateiktas kaltinimas D. J. paremtas nukentėjusiojo J. P. parodymais nevertinant kitų baudžiamosios bylos duomenų.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdyje nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas Kazimiras Paplovuchinas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Kazimiro Poplovuchino apeliaciniai skundai atmetami
7. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, nuteistojo D. J. veikos kvalifikuotos tinkamai ir už jas paskirtos bausmės yra proporcingos ir teisingos, subendrintos tinkamai. Nuteistasis D. J. ir jo gynėjas apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis D. J. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
8. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad D. J. buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir prašo nuteistąjį dėl šio kaltinimo išteisinti. Teisėjų kolegija su šiuo skunduose nurodytu argumentu nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina D. J. kaltę dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.
9. BK 181 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
10. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Pagal turto prievartavimo teisinį apibrėžimą šiuo nusikaltimu gali būti pripažinti tik be teisėto pagrindo reiškiami reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. vasario 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65/2009). Turto prievartavimo pagrindinis objektas – nuosavybė, turtinės teisės ar turtiniai interesai, dalykas – turtinė nauda, kurios kaltininkas siekia (sau ar kitiems asmenims) versdamas kitą asmenį perduoti turtą (pvz., pinigus), suteikti turtinę teisę ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus. BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtą neturi teisėto pagrindo, tai reiškia, kad turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolos sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę.
11. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-976/2017, 7.13 papunktis, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka, nei vienam jų nesuteikiant prioriteto. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė D. J. pateiktą įvykių versiją. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.
13. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad J. P. melavo duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, neatitiko anksčiau duotų parodymų. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas nukentėjusysis J. P. laikėsi iš esmės nuoseklios pozicijos. Nukentėjusysis J. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad, radęs praleistą skambutį, perskambino D. J., kuris nori susitikti ir atiduoti skolą. J. P. atvykus į sutartą vietą, prie automobilio priėjo ir atsisėdo į priekinę keleivio vietą D. J.. Tuomet jis paklausė, ar J. P. turi grąžos, bet nenurodė, kiek pinigų planavo duoti. J. P. pasakius, kad pinigus galima išsikeisti parduotuvėje, D. J. nurodė, kad dabar J. P. jam yra skolingas pinigų, kad jis gali išvis pasiimti automobilį ir sudeginti, jeigu nebus atiduota skola. Be to, D. J., išsitraukęs iš kišenės daiktą, panašų į ginklą, grasino J. P. peršauti koją bei, atėmęs automobilio raktelius, teigė, kad automobilį grąžins tuomet, kai jam bus grąžinta skola. Tokių parodymų nukentėjusysis iš esmės laikėsi ir vėlesnėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas teisiamajame posėdyje. Taigi J. P. parodymai dėl esminių dalykų yra nuoseklūs. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių J. P. parodymų neatitikimų tikrovei ar jo parodymų prieštaringumo.
14. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad automobilis nelaikytinas tiesioginiu pasikėsinimo objektu, dėl to tai nelaikytina gąsdinimo priemone ir išeina už kaltinimo ribų. Reikia pabrėžti, kad turto prievartavimo vienas iš esminių ir šiuo atveju aktualių požymių – neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant fizinį smurtą ar psichinę prievartą. Šiuo atveju automobilis buvo panaudotas kaip priemonė nuteistojo išsakytiems reikalavimams įvykdyti. Nuteistasis, kaip buvo nustatyta byloje, perėmė iš J. P. automobilį ir grasindamas jį sudeginti, t. y. naudodamas psichinę prievartą, reikalavo neapibrėžtos pinigų sumos. Taigi turtinis reikalavimas buvo nukreiptas į neapibrėžtą pinigų sumą, o automobilis buvo atimtas siekiant užtikrinti neteisėto reikalavimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad reikalavimas atiduoti tariamą skolą buvo išreikštas panaudojant grasinimus atimti, sudeginti automobilį. Nedidelės vertės automobilio užvaldymas, priešingai negu teigia gynėjas, neturi reikšmės padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir neperžengia kaltinimo ribų. Iš J. P. apklausų matyti, kad susitikimas tarp D. J. ir J. P. įvyko dėl skolos santykių. Tokią aplinkybę, kad J. P. atvažiavo tam, kad būtų grąžinta skola jam, nurodė ir pats nuteistasis bei liudytoja N. G. teisiamojo posėdžio metu. D. J. turėjo grąžinti J. P. 50 Eur skolą už suteiktus remonto darbus jo draugei. Byloje nenustatyta duomenų, kad nuteistasis D. J. turėtų reikalavimo teisę, kylančią iš civilinių teisinių santykių, į J. P. turtą. Taigi grasinimas sudeginti automobilį ir reikalavimas sumokėti pinigus apylinkės teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip turto prievartavimas.
15. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad grasinimai atimti ar sudeginti nedidelės vertės automobilį negali būti naudojami kaip viena iš (realių) gąsdinimo priemonių. Grasinimo formos gali būti įvairios ir grasinimas yra realus, kai daro poveikį nukentėjusiojo valiai. Kiekvienu atveju grasinimo realumas nustatomas atsižvelgiant į situacijos grėsmingumą, kuri įvertinama pagal nusikaltime dalyvaujančių asmenų skaičių, jų elgesį, nebūtinai tiesioginius grasinimus, bet ir dviprasmiškas užuominas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2014). Nagrinėjamu atveju nedviprasmiškai aiškiai buvo išreikšta, kad nesumokėjus pinigų, nuteistasis gali paimti automobilį ir jį sudeginti, taip pat gali peršauti koją. Nukentėjusysis J. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. J. iš kelnių kišenės išsitraukė daiktą, panašų į ginklą, ir grasino, kad gali peršauti koją. Po kiek laiko nuteistasis parodė, kad automobilis jam nereikalingas, jis gali sudeginti jį, jeigu nebus sumokėti pinigai. Tokius J. P. parodymus patvirtino ir kitas nukentėjusysis K. K., kuris parodė, kad J. P. jam paskambino ir pasakė, kad iš jo atėmė automobilį, grasino ginklu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2011). Dėl šios priežasties pakankamai nedidelė automobilio vertė negali būti lemiamas veiksnys vertinant, kad grasinimas nėra realus.
16. Nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad nuteistasis D. J. davė nuoseklius parodymus, kad jis neturėjo tyčios ar tikslo užvaldyti, atimti automobilį. Teisėjų kolegija nesutinka, jog nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs ir teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis D. J. savo kaltės nepripažino. Teigė, kad įvykio dieną būtent J. P. pirmasis paskambino ir pareikalavo grąžinti pinigus už įsigytas narkotines medžiagas. D. J. parodė, kad atvyko į sutartą vietą ir, atsisakęs sumokėti J. P., sulaukė grasinimų iš J. P.. Pamatė automobilyje, tarp sėdynių, padėtą ginklą, todėl išsigando, kad gresia pavojus. Tuomet išlipus iš automobilio atvyko J. P. draugai, kurie grasino, pradėjo pulti, šaukė, kad sumuš. J. P. pagrasino, kad peršaus koją. Papildomai tyrimo metu apklausiamas D. J. laikėsi anksčiau savo duotų parodymų, taip pat parodė, kad J. P. nė karto neskambino, nerašė, o pats nukentėjusysis jam skambino ir rašė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu D. J. laikėsi tos pačios pozicijos, kad J. P. skambino pirmas, reikalavo gražinti skolą, iš jo sulaukė grasinimų. Susitikimo metu, įsėdęs į automobilį, pamatė daiktą, panašų į ginklą, todėl išsigando ir, ištraukęs automobilio raktus iš spynelės, numetė juos ant galinės sėdynės bijodamas, kad nebūtų išvežtas. Apie grasinimus, kad J. P. peršaus koją, girdėjo ir liudytojai N. G. ir D. Z.. Apygardos teismas pažymi, kad nors nuteistasis laikėsi panašių parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tačiau jo parodymų nepatvirtina J. P., K. K., D. Z. parodymai bei kiti byloje esantys duomenys, o, priešingai, juos paneigia. Nukentėjusysis J. P. viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos ir patvirtino, kad nuteistasis pirmasis jam skambino, vėliau susitikus grasino peršauti koją, atimti automobilį ir jį sudeginti, jeigu nebus sumokėta tariama skola. Tokius parodymus patvirtino ir nukentėjusysis K. K. parodydamas, kad J. P. jam paskambino ir pasakė, kad automobilį iš jo pavogė, kad nepažįstamas asmuo jam grasino ginklu ir atėmė automobilį. Liudytojas D. Z. parodė, kad atėjo į svečius pas D. J., kartu gėrė alkoholinius gėrimus, matė, kad D. J., išėjęs į lauką, su kažkuo kalbėjosi, vėliau grįžo namo ir po kurio laiko jie kartu išvažiavo automobiliu. Savo parodymais D. Z. nepatvirtino nei nuteistojo D. J., nei teisiamajame posėdyje duotų N. G. parodymų (šios liudytojos parodymai įvertinami žemiau) dėl neva išsakytų J. P. grasinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo parodymai neatitinka BIRT ataskaitų žiūryklės, mobiliojo ryšio telefono išklotinių analizės, kurių duomenys plačiau aptariami šios nutarties 19 punkte. Sutinkama, kad D. J. neturėjo tikslo atimti automobilį, tačiau automobilis buvo paimtas kaip priemonė, kuri turėjo užtikrinti turtinių reikalavimų įvykdymą. Pažymima ir tai, kad D. J. nuteistas ne dėl automobilio pagrobimo vagystės ar plėšimo būdu, o dėl turto prievartavimo, kuris pasireiškė neteisėtu reikalavimu perduoti neapibrėžtą pinigų sumą, užvaldant automobilį ir jį pasitelkiant kaip vieną iš psichinės prievartos priemonių.
17. Atkreipiamas dėmesys, kad esant prieštaravimams tarp nuteistojo D. J. ir nukentėjusiojo J. P. parodymų, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes remdamasis kitais byloje esančiais įrodymais.
18. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog J. P. grasino jam, nepatvirtino šioje byloje apklausti liudytojai.
18.1. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju nukentėjusysis K. K. parodė, kad įvykio dieną jam paskambino J. P. ir pasakė, kad su juo nori pasikalbėti kitas asmuo. Vyriškas balsas pakvietė atvykti pasikalbėti „ne telefonu“, bet jis atsisakė. Po kiek laiko gavo žinutę iš J. P., kad iš jo atėmė ar pavogė automobilį. Iškart paskambino pagalbos numeriu 112 ir policijos pareigūnai pranešė apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, o J. P. vakare, apie 22.00 val., pranešė, kad automobilis atsirado ir jis yra policijoje. Tokių parodymų K. K. laikėsi ir teisiamojo posėdžio metu. Jis parodė, kad J. P. jam paskambino ir pasakė, kad automobilį iš jo pavogė, kad nepažįstamas asmuo jam grasino ginklu ir atėmė automobilį, tada K. K. paskambino 112 ir pranešė apie automobilio vagystę. Su J. P. telefonu susikalbėti nepavyko, tada D. J. paėmė ragelį, sakė, kad atvažiuotų į vietą, nes kitaip J. P. bus blogai, jam buvo grasinama.
18.2. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama liudytoja N. G. nurodė, kad įvykio dieną vyko išgertuvės, pas ją atvyko D. J.. Išgertuvių metu D. J. kažkas paskambino, jis išėjo į lauką. Po kiek laiko N. G. su D. Z. išėjo į lauką pažiūrėti, kur yra D. J.. Jis stovėjo, bendravo su kitu vyriškiu, po kiek laiko grįžo namo. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. J. susilaukė grasinimų, girdėjo, kad kažkuris iš vaikinų grasino, kad peršaus kojas D. J.. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino teisiamajame posėdyje N. G. duotų parodymų kaip patikimų, atsižvelgus į parodymų prieštaravimą nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, jų kaitą, nenuoseklumą, suinteresuotumą artimam žmogui palengvinti teisinę padėtį. Apibendrinant matyti, jog liudytoja N. G. ikiteisminio tyrimo metu apie grasinimus nuteistajam nieko nepasakojo, tokie jos parodymai atitinka nukentėjusiųjų parodymus, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi būtent šiais jos parodymais.
18.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. Z. parodė, kad įvykio dieną bute vyko išgertuvės. Išgertuvių metu D. J. išėjo į lauką pakalbėti su draugu, jie buvo automobilių aikštelėje, už namo. Po kiek laiko D. Z. kartu su N. G. išėjo į lauką, parūkė ir grįžo namo, o D. J. liko lauke kalbėtis. Vėliau kartu su D. J. sėdo į automobilį ir išvyko. Apklausiamas teisiamajame posėdyje D. Z. laikėsi iš esmės tų pačių parodymų. Liudytojas parodė, kad atėjo į svečius pas D. J., jie truputį išgėrė. Vėliau D. J. išėjo į lauką, jis su N. G. išėjo parūkyti į lauką, matė, kaip D. J. su kažkuo kalbėjosi, vėliau jie išėjo namo. Po to N. G. vėl išėjo parūkyti ir grįžo kartu su D. J.. Vėliau jis kartu su D. J. išvyko automobiliu. Taigi šis liudytojas nei pats girdėjo nuteistajam išsakytus grasinimus, nei nuteistasis jam apie tai pasakojo, nors toks nuteistojo elgesys, atsižvelgiant į tai, jog po automobilio perėmimo jie kartu juo važiavo, būtų logiškas ir tikėtinas. Priešingai, anot liudytojo D. Z., nuteistasis jam apie šį automobilį nieko nepasakojo.
18.4. Taigi D. J. nurodytos aplinkybės dėl jo atžvilgiu J. P. išsakyto grasinimo nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl teisėjų kolegija jo parodymus šioje dalyje ir apskritai visus parodymus, kaip pagrįstai tą padarė apylinkės teismas, vertina kritiškai.
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į kitus byloje esančius duomenis. Kaip matyti iš įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės analizės, įvykio dieną, 12.36 val., būtent nuteistasis D. J. pirmasis skambino nukentėjusiajam J. P.. Po kiek laiko, 14.39 val., 14.52 val., J. P. skambino nuteistajam D. J.. Parodymų, atitinkančių skambučių išklotinių analizę, nuosekliai laikėsi nukentėjusysis J. P., o D. J. parodymai šiems duomenims prieštarauja. Taip pat nustatyta, kad įvykio dieną, 15.02 val., 21.16 val., J. P. skambino K. K.. 21.26 val. K. K. skambino nukentėjusiajam J. P.. Šias aplinkybes apklausose patvirtino tiek nukentėjusysis J. P., tiek ir K. K.. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog šių nukentėjusiųjų parodymus tvirtina byloje esantys objektyvūs įrodymai, o tai, įvertinus ir jų parodymų nuoseklumą, reiškia, kad jų parodymai yra patikimi, todėl jais buvo pagrįstai vadovaujamasi nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes.
3. Nuteistasis prašė į teismo posėdį iškviesti liudytoją S. O., kuri nuteistojo teigimu turi reikšmingų duomenų nagrinėjamai bylai, bet nebuvo apklausta. Apeliacinės instancijos teisme šis nuteistojo prašymas buvo tenkintas ir liudytoja S. O. buvo apklausta. Teisiamojo posėdžio metu ji parodė, kad J. P. jos prašė liudyti aplinkybes dėl neva jai žinomų aplinkybių dėl nusikaltimo padarymo prieš J. P., kurias ji galimai sužinojo iš nuteistojo. Tačiau jai jokios nusikaltimo aplinkybės nėra žinomos ir ji atsisakė tai daryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios liudytojos parodymai nei paneigia, nei patvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o galimai buvęs toks nukentėjusiojo J. P. prašymas savaime nelemia jo parodymų melagingumo ar nepatikimumo, nepaneigia nustatytų įvykio faktinių aplinkybių.
4. Teisėjų kolegija nesutinka su gynėju, kad nuteistojo D. J. kaltė buvo grindžiama vien tik nukentėjusiojo J. P. parodymais nevertinant kitų įrodymų. Skundžiamame nuosprendyje buvo išsamiai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai ir bendra įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bylos aplinkybes atsižvelgė į nuteistojo, liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, į jų tarpusavio sąsajas bei asmenų tarpusavio santykius, kurie gali turėti įtakos įrodymų patikimumui. Teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė pagrįstą išvadą, kodėl vadovavosi nukentėjusiųjų J. P. ir K. K. parodymais, kitais byloje esančiais duomenimis bei kodėl atmetė nuteistojo D. J. bei liudytojų N. G. ir dalį D. Z. parodymų. Aukščiau paminėtus nukentėjusiųjų J. P. ir K. K. parodymus patvirtino ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys. Be to, viso proceso metu nukentėjusiojo parodymai išliko nuoseklūs, logiški. Nors gynėjo teigimu nukentėjusysis J. P. negalėjo duoti paaiškinimų į kai kuriuos klausimus, tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių J. P. išsamiai pasisakė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl teismas, palyginęs jo parodymus su kitais byloje esančiais duomenimis, pagrįstai pripažino juos patikimais. Tuo tarpu aukščiau paminėti nuteistojo D. J. bei liudytojų N. G. ir D. Z., kurie yra tarpusavyje pažįstami asmenys, parodymai buvo prieštaringi, neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
5. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai nevertino N. G. ir D. Z. parodymų nenurodydamas neatitikimų bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino N. G. ir D. Z. parodymus. D. Z. parodymai buvo atmesti ir jais nesivadovauta, kadangi jie nepatvirtino nuteistojo parodymų ir nedavė reikšmingos informacijos. N. G. parodymai buvo vertinti kritiškai ir atmesti dėl jos galimo suinteresuotumo padėti kaltininkui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pastebima, kad ir N. G. parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu N. G. nepatvirtino D. J. duodamų parodymų. Teisminio nagrinėjimo metu jau davė kitokius parodymus ir teigė, kad D. J. susilaukė grasinimų, girdėjo, kad kažkuris iš vaikinų grasino, kad peršaus kojas D. J.. Atsižvelgus į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir nesivadovavo liudytojų N. G. ir D. Z. parodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
6. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog D. J. padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs tiek paties nuteistojo D. J., tiek nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl D. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.
Dėl bausmės
7. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, kad D. J. paskirtos bausmės ir galutinė, subendrinta bausmė už BK 181 straipsnio 1 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, yra proporcinga ir nėra per griežta. Apeliaciniuose skunduose nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.
8. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo
9. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. birželio 17 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (12.32Mr) PT-4905. Pažymoje nurodoma, kad iš D. J. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 125 Eur.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, numato, jog tik iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį. Šiuo atveju D. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjamas jo ir gynėjo apeliaciniai skundai. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti D. J. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant ir į tai, kad D. J. nedirba, šiuo metu suimtas, turės atlikti ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. J. (D. J.) ir jo gynėjo advokato Kazimiro Poplovuchino apeliacinius skundus atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą netenkinti.