Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-833-755/2017

Teisėjas Vitalijus Abramovičius Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19404-2017-7

2017 m. spalio 31 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Minibank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-25966-905/2017 pagal kreditoriaus UAB „Minibank“ pareiškimą skolininkei J. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius UAB „Minibank“ prašė teismo priteisti iš skolininkės J. P. 295,38 Eur skolą, 54 procentų dydžio fiksuotas metines palūkanas, skaičiuojamas nuo panaudoto kredito sumos, t. y. 79,73 Eur, taip pat UAB „Perlo kreditai“ sumokėtą komisinį mokestį (10 procentų nuo panaudoto kredito sumos), t. y. 30 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo pareiškimo teismui padavimo dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys 2015-02-09 sudarė Vartojimo kredito sutartį. UAB „Minibank“ suteikė skolininkei išduotai „Perlo/piniginė.lt“ mokėjimo kortelei 300 Eur kredito limitą, kuriuo skolininkė įgijo teisę naudotis. Skolininkė iš šios mokėjimo priemonės nusiėmė (pasiskolino) 295,38 Eur sumą. Pasinaudojusi kreditu, skolininkė įsipareigojo kiekvieno mėnesio 18 dieną mokėti susikaupusias 54 procentų dydžio fiksuotas metines palūkanas, o pasibaigus kortelės galiojimo laikui – grąžinti kreditą. Tačiau suėjus numatytam palūkanų mokėjimo terminui, jų nemokėjo, į raginimus neatsakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

9. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Minibank“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

10. Kreditorius prašė priteisti iš skolininkės 295,38 Eur skolą, 54 procentų dydžio fiksuotas metines palūkanas, skaičiuojamas nuo panaudoto kredito sumos, t. y. 79,73 Eur, taip pat UAB „Perlo kreditai“ sumokėtą komisinį mokestį (10 procentų nuo panaudoto kredito sumos), t. y. 30 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo pareiškimo teismui padavimo dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą. Teismas sprendė, kad kreditoriaus prašomos priteisti 54 procentų dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas – aiškiai nepagrįstas. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada.

11. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį, teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Minėtame straipsnyje vienas iš atsisakymo priimti pareiškimą pagrindų yra jo aiškus nepagrįstumas, tai yra akivaizdus kreditoriaus reiškiamų reikalavimų neatitikimas egzistuojančioms materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms pažeistų teisių gynimo būdus ir galimybes. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, kad pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir visi išvestiniai reikalavimai (jei tokie buvo pareikšti) (CPK 436 straipsnio 2 dalies 6-8 punktai), į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, o teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), nulemia tai, jog tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų atsisakyti jį priimti kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kad skolininkui suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo, nepaneigia teismo pareigos pareiškimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir, teismo vertinimu, negarantuoja skolininko teisių apsaugos nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo pareiškimo. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 54 procentų dydžio palūkanas laikytinas aiškiai nepagrįstu, nes tokios palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis (CK 1.5 straipsnis). Kaip matyti, skolininkė yra vartotoja, vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Apelianto teigimu, susitarimas dėl palūkanų normos įtvirtintas sutartimi, taikyta palūkanų norma sutarties sudarymo metu neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos, susitarimas dėl palūkanų normos yra įtvirtintas sutartimi ir nepažeidžia įstatymuose nustatytų reikalavimų. Nors šalys dėl palūkanų susitarė sutartyje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nustatant palūkanas šalių susitarimu išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; ir kt.). Ta aplinkybė, kad šalių sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo nustatytų maksimalių metinės palūkanų normos, kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatytas skolininkei palūkanų dydis buvo sąžiningas jos atžvilgiu.

13. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nenumatyta, todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, pareiškėjas turi teisę pasinaudoti ieškinio institutu.

14. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys, jog apelianto nurodomos Klaipėdos apygardos teismo 2010-01-20 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-301-253/2010 bei šios nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, todėl ja vadovautis pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.