Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-454-227/2016

Teisėjas Giedrius Avinas Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01442-2015-6

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gegužės 5 d.

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. M. atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-103-724/2016, kuria atmestas pareiškėjos T. M. skundas dėl Visagino 1 – jo notarų biuro notarės A. S. veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų išsamiai nebekartoja.

Skundas dėl notarės veiksmo buvo paduotas CPK 511 straipsnio tvarka. Skundo nagrinėjimo dalykas – notarės veiksmo arba atsisakymo atlikti veiksmą teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir pasisakyti, ar notarės atsisakymas atlikti notarinį veiksmą – tvirtinti pareiškėjos T. M. su pirkėju M. K. pasirašytą sklypo, esančio sodininkų bendrijoje „Pavasaris“ adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, buvo teisėtas ir pagrįstas. Notarė tokį atsisakymą motyvavo tuo, kad žemės sklypas įgytas santuokos metu ir priklauso buvusiems sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, todėl jį parduodant reikalingas pareiškėjos buvusio sutuoktinio sutikimas.

Sprendžiant dėl notaro veiksmų teisėtumo būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo pasisakyta, kad tokia notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. S. skundą dėl notaro atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, bylos Nr. 3K-3-219/2011). Taigi notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, priešingai nei teigia apeliantė, žemės sklypas įgytas pareiškėjos santuokos ((duomenys neskelbtini)) metu. Pateikti dokumentai įrodo, kad jis nupirktas 1998-12-17 Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi Nr. P45/98-3588) ir tą pačią dieną šios sutarties pagrindu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre T. M. vardu.

Pareiškėja teigia, kad sklypas yra įgytas iš jos asmeninių lėšų iki santuokos sudarymo, todėl laikytinas jos asmenine nuosavybe, ką, jos teigimu, patvirtina sodininkų bendrijos „Pavasaris“ 2015-09-15 pažyma, registro išrašas ir 1992 m. sklypo planas, kuriuose nurodoma, kad sklypo savininkė yra pareiškėja. Teigia, kad Lietuvos taupomojo banko mokėjimo 1992-12-14 pranešimas, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad 1992-12-14 pareiškėja nupirko sklypą pagal Ignalinos rajono valdybos 1992-12-15 potvarkį Nr. 223v. Taip pat teigia, kad aplinkybę, jog žemės sklypas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise patvirtina 2015-11-19 Visagino miesto apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr.2-1309-844/2015, kuriuo atsisakyta atmestas jos prašymas nustatyti, jog ji ginčo sklypą yra įgijusi asmeninės nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį, ir pažymėta, kad žemės sklypas pagal pirkimo-pardavimo sandorį priklauso pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise. Su šiais apeliantės teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pažymėtina, kad turto įsigijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu. Pagal šiuo metu galiojančio CK nuostatas taip pat yra preziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai.

Nuosavybės teisė į registruotiną turtą- žemės sklypą įgyjama nuo sutarties sudarymo. Taip pat tokią sutartį reikalinga įregistruoti viešajame registre, kad ją būtų galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis . Kaip nustatyta byloje žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis sudaryta 1998-12-17 , t.y. pareiškėjos santuokos metu. Todėl pagrįstai Teismas sprendė, kad sklypas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepriklausomai nuo ti, kad jis įregistruotas tik T. M. vardu. Jos ir R. C. santuoka nutraukta Visagino miesto apylinkės teismo 2002-09-17 sprendimu. Nutraukiant santuoką, sutuoktinių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esantis turtas nedalintas, nes bylos šalys nurodė, jog turto, esančio bendroje jungtinėje nuosavybėje, nėra. Taip pat minėtu sprendimu nebuvo nustatyta, kad žemės sklypas pareiškėjai priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes ir tokio reikalavimo nebuvo.

Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad ji 1992-12-14, t.y. dar iki santuokos sudarymo, iš asmeninių lėšų nusipirko sklypą pagal Ignalinos rajono valdybos 1992-12-15 potvarkį Nr. 223v. ir kad dėl pareigūnų kaltės sutartis buvo įforminta vėliau , galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Tokiu atveju pareiškėja turėtų kreiptis ieškiniu į teismą bei reikšti atitinkamą reikalavimą kitoje civilinėje byloje. Ta aplinkybė, jog Visagino miesto apylinkės teismas 2015-11-19 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-1309-844/2015, pažymėjo, kad žemės sklypas pagal pirkimo-pardavimo sandorį priklauso pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjos prašymą nustatyti, kad ji yra įgijusi nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijamąja senatimi, negali būti pagrindas įregistruoti žemės sklypą kaip pareiškėjos asmeninę nuosavybę. Minėtoje byloje buvo sprendžiama, ar žemės sklypas yra ieškovės T. M. asmeninė nuosavybė pagal įgyjamąją senatį, o ne dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Todėl sutiktina su Teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokio juridinio fakto, kurio pagrindu T. M. ir R. C. bendroji jungtinė nuosavybės teisė būtų pasibaigusi ir būtų atsiradusi asmeninė T. M. nuosavybės teisė į norimą parduoti žemės sklypą.

Įvertinus tai, kad šiuo metu buvusių sutuoktinių turtas nėra padalintas, taip pat nėra priimto teismo sprendimo dėl turto pripažinimo asmenine pareiškėjos nuosavybe, pagrįstai Teismas sprendė, kad žemės sklypas yra valdomas bendros dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendros dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72 str., 4.73 str.), kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru susitarimu. Kadangi byloje nėra duomenų, jog bendroji dalinė nuosavybės teisė būtų pasibaigusi ir kad žemės sklypas priklausytų asmeninės nuosavybės teise vienai pareiškėjai, pripažintina, kad notarė, nesant bendrasavininkio sutikimo (CK 4.88 str) ir nesant sprendimo, jog žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, pagrįstai atsisakė tvirtinti žemės sklypo perleidimo sandorį. Todėl Teismui nebuvo pagrindo pripažinti notarės atsisakymo atlikti notarinį veiksmą neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Nutarties keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.