- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-445-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00508-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Virginijus Kairevičius, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- J. J.
- Suinteresuotas asmuo
- Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui, VĮ Valstybinių miškų urėdijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ritos Kisielienės ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal J. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Šalčininkų regioniniam padaliniui, VĮ „Turto bankui“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. J. J. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį (duomenys neskelbtini) – pastatą su pamatais, aprašytus ir pažymėtus 2017-12-11 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo parengtame esamų patalpų plane.
2. Pareiškime nurodė, teisme paaiškino, kad nuo 1999-05-07 (nuo 1999-05-07 iki 2017-02-02 – pareiškėjo tėvas J. J., o nuo 2017-02-02 iki šiol – pats pareiškėjas) sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) – pastatą su pamatais, aprašytus ir pažymėtus 2017-12-11 valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo parengtame esamų patalpų plane. Pareiškėjo tėvas J. J. po įvykusio aukciono 1999-05-07 įsigijo pastatą – dyzelinę su pamatais, inv. Nr. 1 (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisių į pastatą Nekilnojamojo turto registre dėl įvairių kliūčių neįregistravo. 2009-07-29 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010 buvo nustatytas faktas, kad pareiškėjo tėvas J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjo tėvui J. J. – jo turtą paveldėjo pareiškėjas kartu su seserimi J. V. ir motina E. J.. Pareiškėjas atsitiktinai sužinojo, kad 2016-09-15 UAB Korporacija „Matininkai“ parengė kadastro duomenų bylą, kurią kartu su 2016-11-09 prašymu valstybei nuosavybės teise priklausančio turto patikėtinis Šalčininkų miškų urėdija (po reorganizavimo Valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija) pateikė Vilniaus filialui, ir šių dokumentų pagrindu 2016-11-22 Nekilnojamojo turto registre pastatas – dyzelinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išregistruotas kaip sunaikintas. Tačiau pareiškėjo valdomi Nekilnojamieji daiktai tikrai nėra sunaikinti ir realybėje egzistuoja, todėl siekdamas tai įrodyti – pareiškėjas 2017-10-03 kreipėsi į Vilniaus filialą dėl Nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų ir kadastro darbų bylos sudarymo. 2017-12-11 Vilniaus filialas parengė Nekilnojamųjų daiktų esamų patalpų planą, patvirtinantį, kad pareiškėjo tėvui J. J. priklausę ir pareiškėjo paveldėti Nekilnojamieji daiktai egzistuoja ir jokiu būdu nėra sunaikinti. 2017-10-05 Pareiškėjas pateikė Vilniaus filialui prašymą dėl netikslių Registro duomenų ištaisymo, tačiau Vilniaus filialas pareiškėjo prašymą patenkinti atsisakė. Pareiškėjas šį atsisakymą apskundė centriniam registratoriui, kuris paliko galioti Vilniaus filialo sprendimą. Nesutikdamas su šiais sprendimais, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tuomet 2018-03-23 teisme buvo gautas Vilniaus Filialo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, kartu su kuriuo Vilniaus filialas pateikė teismui su skundo nagrinėjimu susijusią medžiagą – iki tol nepaisant net kelių pareiškėjo prašymų ši medžiaga pareiškėjui nebuvo pateikta. Išanalizavęs šią medžiagą, pareiškėjas nustatė, kad 2016-11-09 Šalčininkų miškų urėdijos prašymu ir pagal 2016-09-15 UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016-11-22 parengtą kadastrinių matavimų bylą 2016-11-22 Nekilnojamojo turto registre buvo išregistruotas kaip sunaikintas pastatas – dyzelinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). UAB Korporacijos „Matininkai“ pateiktose Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninio ortofotografinio žemėlapio 2009-2010 m. ir 2015-2016 m. ištraukose pažymėta sunaikinto pastato preliminari vieta ir matmenys (6,17 x 5,06 m) nesutampa su Vilniaus filialo 2017-12-11 parengtame Plane nurodyto pastato tikslia vieta ir matmenimis (4,74 x 8,34 m). Pareiškėjui paaiškėjus, kad skundžiamais sprendimais buvo išregistruotas sunaikintas pastatas, o ne pareiškėjo valdomi Nekilnojamieji daiktai, t. y. kad sunaikintas pastatas – dyzelinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo visai kitoje vietoje nei pareiškėjo valdomi nekilnojamieji daiktai – pareiškėjas atsisakė savo skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris dėl to priėmė nutartį. Taigi, tapo aišku, kad ir priimant 2009-07-29 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010 įvyko techninė klaida, kuomet buvo nustatyta, jog pareiškėjo tėvas J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. į sunaikintą pastatą, o ne į iš tiesų valdytus nekilnojamuosius daiktus. Viešai prieinamos 1995-2016 m. ortofotonuotraukos patvirtina, kad pareiškėjas nekilnojamuosius daiktus realiai prižiūri, rūpinasi jų išsaugojimu (buvo pakeistas stogas). Pareiškėjas nekilnojamuosius daiktus faktiškai valdo iki pat šios dienos, todėl konstatuotina, kad neregistruoto ir valstybei ar savivaldybei nepriklausančio nekilnojamojo turto valdymas, įgyvendinamas pareiškėjo, iki šio pareiškimo pateikimo dienos tęsiasi daugiau kaip 10 metų. Nekilnojamieji daiktai, nors ir neįregistruoti, tačiau natūroje egzistuoja ir yra valdomi pareiškėjo. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, nekilnojamieji daiktai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, ir jie nėra registruoti viešame registre nei valdytojo (Pareiškėjo), nei apskritai jokio kito asmens vardu; pareiškėjas nekilnojamuosius daiktus įgijo sąžiningai, ir taip pat sąžiningai juos valdo visą valdymo laiką iki šiol. Pareiškėjas, įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į šiuos daiktus, ir nežino apie jokias kliūtis, trukdančias įgyti jam šiuos daiktus nuosavybėn; pareiškėjas visą valdymo laiką nekilnojamuosius daiktus valdė teisėtai, nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų, atvirai ir nesislapstydamas, nepertraukiamai ir niekada nebuvo praradęs šių daiktų valdymo ar kitaip nustojęs juos valdyti, visą valdymo laiką nekilnojamuosius daiktus valdo kaip savo, valdymas tęsiasi jau ilgiau nei 10 metų. Tėvas, tuo metu kai pirko tą pastatą, gyveno Šalčininkuose, urėdijoje jis dirbo virš 30 metų. Fiziškai jis pirko vieną pastatą, o dokumentai buvo dėl visai kito pastato. Tėvas turėjo labai daug pastatų, kurių dalis taip pat buvo nesutvarkyta.
Atsiliepimas
3. Suinteresuoto asmens VĮ Valstybinių miškų urėdijos Šalčininkų regioninio padalinio atstovė paaiškino, kad pareiškėjo tėvas dirbo Šalčininkų miškų urėdijoje Girios girininkijoje girininku. Pareiškėjas prašo pripažinti tėvo nuosavybės teises į turtą, kuris 2017 m. gruodžio 4 d. aprašytas parengtame registrų centro darbuotojų patalpų plane, nurodytas pastatų aprašymas ir jų bendras plotas. Tačiau 1992 metais Rusijos Federacijos vyriausybė perdavė Lietuvos Respublikos vyriausybei turtą, kuris buvo kariuomenės miestelyje. 1998 metais Generalinė miškų urėdija įpareigojo atlikti viso turto teisinę registraciją, todėl yra viso turto, kuris buvo Girios girininkijoje ir kuris buvo perduotas miškų urėdijai valdyti, sąrašas. Atsižvelgiant į Generalinės miškų urėdijos reikalavimus, visas perduotas turtas buvo įregistruotas registrų centre, yra duomenys, kad registracija buvo atlikta 1998 m. vasario 12 d. ir tas turtas, kuris buvo perduotas pagal sąrašą yra įregistruotas duomenų bazėje. Tame turto sąraše buvo turtas-dyzelinė, ji turėjo inventorinį numerį, buvo suformuota byla projektavimų biure, byloje nurodyta dyzelinės techninė charakteristika, jos plotas 25,86 kvadratiniai metrai, dyzelinei taip pat buvo suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini), yra šio turto aprašymas, ir kaip jis pažymėtas plane, tuo pačiu indeksu ir plotu. Į Šalčininkų miškų urėdijos balansą dyzelinė buvo įtraukta, suteiktas inventorinis numeris (duomenys neskelbtini). Atliekant inventorizaciją pagal įstatymą visada sudaromi inventorizacijos dokumentai, yra ilgalaikio turto inventorizacijos aprašas, būtent šis turtas įtrauktas į šitą aprašą. Vėliau miškų urėdijos komisija pripažino, kad šitas turtas nereikalingas, buvo parengtas Šalčininkų miškų urėdijos įsakymas turto pardavimui iš aukciono, šitas turtas buvo įtrauktas į parduodamo turto sąrašą ir parduotas pareiškėjo tėvui J. J., kuris įsigijo dyzelinę su nurodytais parametrais ir apmokėjo už ją, o dyzelinė buvo išbraukta iš urėdijos balanso. Per tris mėnesius savininkas, t. y. pareiškėjo tėvas J. J. turėjo šį turtą registre įregistruoti savo vardu, bet tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjo tėvas J. J. kreipėsi į Šalčininkų rajono apylinkės teismą su pareiškimu pripažinti faktą, kad jis yra šito turto savininkas, šiame pareiškime buvo nurodyta turto, kurį jis ir įsigijo, charakteristika. Teismas pareiškėjo prašymą patenkino. Remiantis šiuo sprendimu J. J. kreipėsi į registrų centro nuosavybės teisei įregistruoti, bet jo prašymas nebuvo patenkintas remiantis teisės norma, kad negalima atstatyti nuosavybės teisių į turtą, kuris priklauso valstybei, nors faktiškai šis turtas nebuvo urėdijos nuosavybėje nuo pardavimo momento. Prasidėjus procesui dėl urėdijų reorganizavimo, pradėjo tikrinti visus dokumentus, pažiūrėjo, kad urėdija turi tokį turtą, kurio faktiškai nėra, tuomet urėdijos ūkvedys kreipėsi į registrų centrą su prašymu pripažinti, kad tai yra ne urėdijos turtas, bet J. J. turtas, bet registrų centro darbuotojai paaiškino, kad gali kreiptis tik turto savininkas. Miškų urėdija kreipėsi į matininkus, užsakė matavimus, atvykus į vietą matininkai pamatė, kad šio turto (dyzelinės) fiziškai nėra. Todėl į kokį turtą nori atstatyti nuosavybės teises pareiškėjas nėra žinoma, kadangi tokio turto, kuris aprašytas pareiškėjo pateiktame plane miškų urėdijos balanse niekada nebuvo, urėdija šio pastato niekada nenaudojo, iš karinio padalinio urėdijos nuosavybėn jis perduotas nebuvo, aukcione taip pat parduotas nebuvo. Pareiškėjo tėvas J. J. girininkijoje dirbo apie 30 metų, taip pat ir tuo metu, kai kreipėsi dėl nuosavybės pripažinimo. Dirbdamas Girios girininkijoje visus tuos metus jis gerai žinojo koks turtas priklauso girininkijai, todėl galėjo žinoti ir žinojo, ką perka, nes šio turto charakteristika ir nurodoma inventorizacinėje byloje. Visas turtas Girios girininkijos yra sąraše, tame tarpe ir dyzelinė. Mano, kad 2010 metais nagrinėjamoje byloje turėjo būti pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą įregistruoti nuosavybę, o ne pripažinti nuosavybę. 1998 metais šis turtas (dyzelinė) buvo inventorizuotas paskutinį kartą, 1999 metais turtas buvo parduotas, yra kasos pajamų orderis, turtas išbrauktas urėdijos iš balanso, bet registre urėdija liko šio turto valdytoja, kadangi J. J. jo neįregistravo savo vardu per nustatytą terminą.
4. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus atstovė nurodė, kad pareiškime nurodytas statinys (x koordinatė (duomenys neskelbtini), y koordinatė (duomenys neskelbtini)) yra valstybinės žemės sklype, kuris nesuformuotas ir neprivatizuotas. Duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys kreiptųsi į Šalčininkų skyrių su prašymu suformuoti žemės sklypų po minėtu statiniu ir jį privatizuoti, Šalčininkų skyrius neturi. Dėl sunaikinto pastato nieko negali pasakyti, visas tas plotas yra laisvas, nesuformuota valstybinė žemė.
5. Suinteresuoto asmens Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos atstovė paaiškino, kad šis turtas niekada nepriklausė savivaldybei, jeigu jis būtų apleistas, būtų perduotas VĮ Turto bankui, todėl jokių duomenų apie šį turtą neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu nusprendė: Atmesti pareiškėjo J. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) – pastatą su pamatais, aprašytus ir pažymėtus 2017-12-11 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo parengtame esamų patalpų plane.
Šalies argumentai
7. Teismas nurodė, kad iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-741-604/2010 matyti, kad pareiškėjo J. J. tėvas J. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui VĮ Šalčininkų miškų urėdijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kuriame prašė nustatyti jo, J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį 1999 m. gegužės 7 d. įgijimo į pastatą (duomenys neskelbtini), pastato charakteristika: ilgis 6,17 m., plotis 5,06 m., bendras plotas – 31,22 kv. m., sienos – betono blokų, stogas šiferio, vienaukštis, atskirtas nuo kitų statinių. 2009 m. liepos 29 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu (pagal teismų sistemos Liteko duomenis – 2010 m. liepos 30 d.) J. J. pareiškimas buvo patenkintas ir nustatytas faktas, kad J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) 2011 m. sausio 25 d. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas sprendimu atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre, atsisakė J. J. registruoti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą -dyzelinę 7H1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes į šį daiktą įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė bei valstybės įmonės Šalčininkų miškų urėdijos patikėjimo teisė (e. b. l. 47). Iš UAB Korporacija „Matininkai“ parengtų dokumentų matyti, kad pastatas dyzelinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sunaikintas (b. l. 51-54). Pagal 2018 m. kovo 19 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenis pastatas dyzelinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 7H1/b yra sunaikintas ir išregistruotas 2016-09-15, nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdė Šalčininkų miškų urėdija (e. b. l. 23-29).
8. Šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. J., mirusio J. J. įpėdinis, pareiškime nurodė ir teisme paaiškino, kad visiškai atsitiktinai paaiškėjo, kad priimant Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010 įvyko techninė klaida, kuomet buvo nustatyta, kad pareiškėjo tėvas įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į sunaikintą pastatą, o ne į iš tiesų valdytus nekilnojamuosius daiktus. Pagal jo pateiktą 2017 m. gruodžio 11 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo parengtą patalpų planą pastatas, į kurį pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, yra (duomenys neskelbtini), jo bendras plotas 47.46 kv. m., susideda iš patalpų P-1, 11.46 kv. m., R-2, 17.75 kv. m., ilgis—8.38 m, plotis 4.72 m (e. b. l. 6-18). Pareiškėjas, kaip mirusio tėvo J. J. įpėdinis, įrodinėja, kad jo tėvas J. J. buvo būtent šio daikto, o nesunaikinto, kurio buvo unikalus numeris (duomenys neskelbtini), sąžiningas ir teisėtas valdytojas, nes būtent šį daiktą 1999-05-07 įsigijo iš VĮ Šalčininkų miškų urėdijos ir daugiau negu 10 metų atvirai ir nepertraukiamai valdė šį daiktą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Tačiau iš duomenų, esančių šioje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010, matyti, kad pareiškėjo tėvas 1999 m. gegužės 7 d. apmokėjo už aukciono tvarka įsigytą iš VĮ Šalčininkų miškų urėdijos pastatą, kuriam pagal 1997 m. rugpjūčio 20 d. inventorizavimo bylos duomenis buvo atlikti kadastriniai matavimai, suteiktas indeksas 7H1/B (pagal tuo metu galiojusią tvarką), aprašytas iš kokių medžiagų pastatytas, nustatytas jo susidėvėjimas. Be to, pagal 1998 m. lapkričio 26 d. Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkijos ilgalaikio turto inventorizacijos aprašą, kurio sudaryme dalyvavo pats pareiškėjo tėvas J. J., kuris ir buvo atsakingas už Girios girininkijos turtą, kaip dirbantis miškų urėdijoje Girios girininkas, šis turtas buvo inventorizuotas (dyzelinės inventorinis Nr. 1-13-105). Po šio pastato įsigijimo aukcione, VĮ Šalčininkų miškų urėdija perdavė 1999 m. gegužės 7 d. J. J. šį pastatą, kurio inventorinis Nr. 1-13-105, pagal abiejų šalių pasirašytą aktą ir kaip patvirtina esanti prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010 miškų urėdijos pateikta buhalterinė pažyma, po šio pastato pardavimo pastatas nebuvo apskaitomas urėdijos balanse.
10. Byloje surinkti įrodymai: pareiškėjo pateikti dokumentai, VĮ Šalčininkų miškų urėdijos pateikti dokumentai, suinteresuoto asmens VĮ Valstybinių miškų urėdijos Šalčininkų regioninio padalinio atstovės paaiškinimai, miškų urėdijos darbuotojo apklauso liudytoju parodymai patvirtina, kad nurodytas pareiškėjo pareiškime plane pastatas, į kurį jis prašo pripažinti tėvo nuosavybę VĮ Šalčininkų miškų urėdijai perduotas nuosavybėn bei apskaitytas jos balanse nebuvo. Šis pastatas ir pastatas (dyzelinę), kurį 1999 m. aukciono būdu įsigijo jo tėvas iš VĮ Šalčininkų miškų urėdijos, yra skirtingi pastatai. Be to, pareiškėjo tėvas civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010, prašė pripažinti, kad jis įsigijo nuosavybės teisę (nupirkdamas aukcione) į dyzelinės pastatą, nes nurodė būtent dyzelinės matmenis ir kitas charakteristikas, o ne kito pastato, kurį nurodo šiuo metu pareiškėjas. Kadangi pastatas, kurio nuosavybės teisių įgijimą pagal įgyjamąją senatį prašo nustatyti pareiškėjas nėra tas pats pastatas (dyzelinė), kurį 1999 m. gegužės 7 d. aukcione įsigijo pareiškėjo tėvas J. J., dėl to pripažinti faktą, jog pareiškėjo tėvas teisėtai 1999 m. gegužės 7 d. įsigijo iš VĮ Šalčininkų miškų urėdijos ir valdė šį kitą mūrinį pastatą virš 10 metų nėra pagrindo. Duomenų apie tai, kad nurodytas pareiškime turtas priklausytų valstybei arba savivaldybei nėra, viešai paskelbus prieš 30 dienų prieš teismo posėdį apie bylos iškėlimą, kitų suinteresuotų asmenų, pretenduojančių į šį pastatą taip pat neatsirado, tačiau pastatas nėra identifikuotas, nustatyti tik jo matmenys, todėl apribota galimybė patikrinti nekilnojamojo turto registre duomenis apie jo savininką ar valdytoją. Kokiu būdu, pagrindu pareiškėjo tėvas pradėjo valdyti bei kokį terminą valdė šį pastatą, byloje duomenų nėra, todėl spręsti, kad valdymas prasidėjo sąžiningai ir teisėtai, nėra pagrindo, o nenustačius šių aplinkybių negalima pripažinti, kad pareiškėjo tėvas yra įgijęs nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (Lietuvos Respublikos CK 4.47 str. 11 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019-06-27 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-2668-371/2019 kaip nepagrįstą; patenkinti J. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į nekilnojamuosius daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) – pastatą su pamatais, aprašytus ir pažymėtus 2017-12-11 valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo parengtame esamų patalpų plane. . Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pareiškėjas viso bylos nagrinėjimo metu akcentavo ne tiek tai, kad jo tėvas suklydo aukcione pirkdamas pastatą (ar tai būtų dyzelinė, ar išlikęs ir Pareiškėjo iki šiol realiai valdomas pastatas), bet labiau tai, kad priimant 2009-07-29 (pagal teismų sistemos Liteko duomenis – 2010-07-30) Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-741-604/2010 – įvyko techninė klaida, kuomet buvo nustatyta, jog Pareiškėjo tėvas J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą-dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ne į iš tiesų jo valdytą pastatą. Visi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir išgirsti liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad net ir civilinės bylos Nr. 2-741-604/2010 nagrinėjimo metu – Pareiškėjo tėvas iš tiesų taip pat siekė nustatyti nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą būtent į tą patį iki šiol išlikusį pastatą (bet ne į sunaikintą dyzelinę), nes tik šį pastatą Pareiškėjo tėvas realiai ir valdė.
11.2. Pareiškėjo įvardijama techninė klaida civilinės bylos Nr. 2-741-604/2010 nagrinėjimo metu greičiausiai įvyko todėl, kad sunaikinta dyzelinė tuo metu vis dar buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, o realiai valdomas pastatas – niekada nebuvo įregistruotas; sunaikinta dyzelinė buvo naudojama Rusijos Federacijos vyriausybės ir vėliau perduota Lietuvos Respublikos vyriausybei, kuri po to perdavė ją Girios girininkijai valdyti, tuo tarpu jokių duomenų apie disponavimą realiai Pareiškėjo valdomu pastatu niekur užfiksuota nėra; geografinės pastatų vietos buvo labai arti viena kitos, ir net pareiškėjui atriboti sunaikintos dyzelinės vietą nuo realiai valdomo pastato vietos pavyko tik po išsamios informacijos iš Registrų centro gavimo, nes iki tol pareiškėjas klydo manydamas, kad realiai egzistuojantis bei jo valdomas pastatas ir yra dyzelinė. Pareiškėjas vykusiame bylos nagrinėjimo procese niekada nesiekė įrodyti, kad šie pastatai yra tapatūs.
11.3. Ginčo pastato su pamatais valdymą tiek pareiškėjas, tiek jo tėvas siejo būtent su aukcionu dėl dyzelinės įsigijimo. Būtent nuo to aukciono pabaigos pareiškėjo tėvas sąžiningai bei atvirai ir užvaldė šį ginčo pastatą, į kurį niekada (nei iki tol, nei tuo metu, nei po to) ir niekas neturėjo daugiau už jį teisių.
11.4. Sprendimo motyvai dėl to, kad ginčo „pastatas nėra identifikuotas, nustatyti tik jo matmenys, todėl apribota galimybė patikrinti nekilnojamojo turto registre duomenis apie jo savininką ar valdytoją” – yra visiškai nesuprantami. Jei ginčo pastatas būtų buvęs identifikuotas, ir jei Nekilnojamojo turto registre būtų galima patikrinti jo savininką ar valdytoją – nei Pareiškėjui, nei jokiam kitam asmeniui net nebūtų prasmės siekti įgyti nuosavybę įgyjamosios senaties būdu, nes tai pažeistų LR CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintą apribojimą (įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus).
Motyvuojamoji dalis
11.5. Byloje nėra nė vieno įrodymo susijusio su pareiškėjo nesąžiningumu. Pareiškėjo įsitikinimu, yra tenkinamos visos sąlygos, jog būtų nustatytas nuosavybės teisės į valdomą pastatą su pamatais įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.
12. VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu su skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti, o 2019 m. birželio 27 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, jog teismas aiškiai konstatavo, kad pareiškėjo tėvas nupirko pastatą - dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė patvirtinta ir 2009 m. liepos 29 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-741-604/2010, kai buvo nustatytas faktas, kad pareiškėjo tėvas J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą - dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus nėra aišku kokiu pagrindu Pareiškėjas pradėjo valdyti nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) - ūkinį pastatą su pamatais, aprašytą ir pažymėtą 2017-12-11 VĮ Registrų centras parengtame esamų patalpų plane (toliau - Pastatas). Teigti, kad Pastato valdymas yra prasidėjęs sąžiningai ir teisėtai negalima. Be to, neįrodyta, kad Pastatas buvo teisėtai, atvirai, sąžiningai bei nepertraukiamai valdomas visą LR CK nustatytą terminą, Pareiškėjas tik nurodo, kad Pastato valdymas matyti iš ortofotonuotraukų, Pastato valdymas nėra išviešintas, neaišku, ar Pastatas buvo teisėtai, atvirai, sąžiningai bei nepertraukiamai valdomas visą LR CK nustatytą terminą, Nenurodoma kokiomis aplinkybėmis ir kada prasidėjo Pastato valdymas. Pastatas neidentifikuotas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
14. Byloje nustatyta, kad 1992 m. gruodžio 2 d. akto Nr. 69 pagrindu Rusijos Federacijos vyriausybės įgaliotinis perdavė, o Lietuvos Respublikos įgaliotinis priėmė karinio dalinio karinio miestelio Nr. 29, esančio R., Lietuvos Respublikoje, kareivines – gyvenamąjį fondą, komunalinius statinius ir įrangą bei 10283,6 ha teritoriją, šis aktas patvirtintas 1992 m. gruodžio 4 d. (e. b. l. 61). Pagal Generalinės miškų urėdijos prie Lietuvos Respublikos Žemės ir miškų ūkio ministerijos l. e. p. Generalinio miškų urėdo G. G. 1998 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. 12 buvo pripažinta nuosavybės teisė Šalčininkų miškų urėdijai į pastatus pagal 2 priedą bei įsakyta nustatyta tvarka atlikti statinių teisinę registraciją (e. b. l. 62). Šiame 2 priede nurodytas sąrašas pastatų, kuriems pripažinta nuosavybės teisė Šalčininkų miškų urėdijai, iš šio sąrašo Girios girininkijoje pripažinta nuosavybė į 8 pastatus: administracinį pastatą (18¹/mP) (duomenys neskelbtini), kontrolinį punktą (2B//P) (duomenys neskelbtini), 3 garažus 3G1/P, 4G1/P, 5G1/P, esančius (duomenys neskelbtini), administracinį pastatą 6B/mP, dyzelinė 7H1/B, siurblinė 8H/P, esančius (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 65). Iš prijungtoje byloje Nr. 2-741-604/2010 esančių įrodymų matyti, kad pagal 1998 m. lapkričio 26 d. Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkijos ilgalaikio turto inventorizacijos aprašą už turtą atsakingas asmuo girininkas J. J. ir ekonomistė R. P. sudarė šio turto aprašą, pagal kurį inventorizavo Girios girininkijos turtą, tame tarpe ir dyzelinę, kuriai buvo suteiktas inventorinis numeris (duomenys neskelbtini) (įrašo numeris 3) (b. l. 10-11). Šalčininkų miškų urėdijos urėdo 1999 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 93 buvo įsakyta parduoti aukcione urėdijos nenaudojamą turtą, iš jo taip pat dyzelinę, inv. Nr. (duomenys neskelbtini), pradinę kainą 1500 Lt (b.l. 5). 1999 m. gegužės 7 d. pareiškėjo tėvui J. J. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija LAA Nr. 3659310 už įsigytą dyzelinę su pamatais, inv. Nr. (duomenys neskelbtini)už 900 Lt, kurią jis apmokėjo ir buvo išrašytas 1999 m. gegužės 7 d. kasos pajamų orderis, serija SAC Nr. 07287585 (b.l. 6-7). Pagal 1999 m. gegužės 7 d. aktą Šalčininkų miškų urėdija perdavė J. J. pastatą, inv. Nr. (duomenys neskelbtini), akte nurodyta, kad perduodamo turto būklė yra bloga, aktą pasirašė urėdijos atstovas ir J. J. (b.l. 8). Iš šioje byloje esančio pastato plano matyti, kad pastato 7H1/B matmenys yra: plotis 5.06 m, ilgis 6.17 m (išorinės sienos), vidinės sienos -plotis 4.56 m., ilgis 5.67 m (sudaro 25.86 kv.m.) (b.l.6). Pagal VĮ Šalčininkų miškų urėdijos pateiktą 2010-07-27 pažymą Nr. (2.37) 27-261 dyzelinė su pamatais (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)) miškų urėdijos buhalterinėje apskaitoje 1999-05-07 atvaizduota kaip ilgalaikio turto pardavimas ir urėdijos balanse neapskaitoma.
15. Iš civilinės bylos Nr. 2-741-604/2010 matyti, kad pareiškėjo J. J. tėvas J. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui VĮ Šalčininkų miškų urėdijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kuriame prašė nustatyti jo, J. J., asmeninės nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį 1999 m. gegužės 7 d. įgijimo į pastatą (duomenys neskelbtini), pastato charakteristika: ilgis 6,17 m., plotis 5,06 m., bendras plotas – 31,22 kv. m., sienos – betono blokų, stogas šiferio, vienaukštis, atskirtas nuo kitų statinių. 2009 m. liepos 29 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu (pagal teismų sistemos Liteko duomenis – 2010 m. liepos 30 d.) J. J. pareiškimas buvo patenkintas ir nustatytas faktas, kad J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – dyzelinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).
16. Šioje byloje J. J. teigia, kad jo tėvas, o vėliau jis pats, įgyjamosios senaties būdu po 1999-05-07 įvykusio aukciono nepertraukiamai valdo kitą didesnį, visiškai greta dyzelinės buvusį, pastatą.
17. Tačiau, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017).
18. Tačiau tuo atveju jei pareiškėjas pastato valdymą sieja su pastato įsigijimu 1999-05-07 įvykusio aukciono metu ir teigia kad už jį, o ne už dyzelinę, sumokėjo (nusipirko) jo tėvas, tai reiškia, kad pareiškėjas buvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu – pagal sandorį ir todėl vien dėl šios priežasties jo prašymas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą negali būti tenkinamas.
19. Be to Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 str. 3 d. numato imperatyvų draudimą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Dėl to nuosavybė teisė įgyjamąja senatimi negali būti pripažįstama į daiktus, priklausančius valstybei ar savivaldybei, nepriklausomai nuo to, kad valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nuosavybės teisės neįgyvendina, t. y. jos neregistruoja, nesirūpina daiktu ar jo neprižiūri, o daiktą nepertraukiamai valdo privatus asmuo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo privatizuoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Ši norma yra draudžiamoji, jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas. Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.
20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1992 m. gruodžio 2 d. akto Nr. 69 pagrindu Rusijos Federacijos vyriausybės įgaliotinis perdavė, o Lietuvos Respublikos įgaliotinis priėmė karinio dalinio karinio miestelio Nr. 29, esančio Rūdninkuose, Lietuvos Respublikoje, kareivines – gyvenamąjį fondą, komunalinius statinius ir įrangą bei 10283,6 ha teritoriją, šis aktas patvirtintas 1992 m. gruodžio 4 d. (e. b. l. 61). Pareiškėjo minima dyzelinė ir pastatas kurį jis siekia įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (jei tai ir buvo atskiri pastatai) yra / buvo greta vienas kito tame pat sklype kaip ir visi Lietuvos Respublikai perduoti karinio miestelio pastatai ir tai reiškia, kad pareiškėjas siekia įgyti valstybės turtą.
21. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti priešingai, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.