Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas: 1992-03-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d., 1994-09-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 16 str., 147 str. 2 d., 1995-08-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 271 str. 2 d., 1995-11-30 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 271 str. 2 d., 1996-01-19 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 271 str. 2 d., 1998-12-03 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 271 str. 2 d., 16 str. 2 d., 271 str. 2 d., 1999-06-07 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 274 str. 2 d., 271 str. 2 d., 2004-06-17 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., 2005-09-07 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, 2006-09-25 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2005-09-07 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiui, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, teistumas išnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. 2011 m. kovo 14 d. apie 20 val., Šiauliuose, Vilniaus - Varpo gatvių sankirtoje, ties kavine „Varpas”, žinodamas, kad vietoje mobilaus ryšio telefono „Nokia E72” nukentėjusiajam G. G. parduoda mobilaus ryšio telefono „Nokia E72” muliažą už 220 litų, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą nedidelės vertės turtą - nukentėjusiajam G. G. priklausančius 220 litų.

Kaltinamasis R. K. teisiamojo posėdžio metu parodymus duoti atsisakė. Nurodė suprantantis jam pareikšto kaltinimo esmę, neigė savo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo.

Nukentėjusysis G. G. paaiškino, kad 2011-03-14 jis susipažino su R. K. ir parsivedė jį į namus. Kaltinamasis prisistatė jam R. K., kodėl - pasakyti negali. R. K. jam pasiūlė pirkti telefoną Nokia E72. Vakare R. K. atėjo pas jį į namus, su savimi turėjo telefoną, bet sakė, kad čia yra tik pavyzdys ir reikia nueiti paimti kitą veikiantį telefoną. Kartu nuėjo iki Varpo kavinės, kur R. K. nuėjo į kavinę ir paskui išėjęs padavė jam telefoną. Jis paaiškino, kad draugas parvežė iš užsienio parduoti telefonus. Pats į kavinės vidų nėjo, nes R. K. sakė palaukti lauke. Teigė, jog R. K. pardavė jam tikrą telefoną, o melagingus parodymus jis davė kerštaudamas R. K., kadangi būnant namuose, pastarasis bandė merginti jo sužadėtinę B. K.. Dėl to ant jo supyko ir apkaltino nebūtu dalyku, t. y. kad pardavė jam netikrą telefoną, nors iš tikrųjų telefonas buvo tikras. Grįžęs į namus telefono nerodė nei B. K., nei savo mamai. Nusipirktu telefonu nesinaudojo, nes jis jam buvo nereikalingas. Kodėl įsigijo telefoną, pasakyti negali, nežino. Už telefoną sumokėjo 220 litų. Į kavinę tą vakarą dar buvo kartą užėjęs, kadangi norėjo sužinoti, kas yra tas pardavėjas, kad iš jo galėtų nusipirkti daugiau telefonų. Nusipirktą telefoną neužilgo po įsigijimo pametė, tačiau kur - nežino. Policijai pateiktą muliažą teigė įsigijęs turguje sekančią dieną po įvykio. Muliažą nusipirko tikslu apkaltinti R. K.. Nusipirkto telefono netikrino. Kokiu tikslu tą pačią dieną B. K. demonstravo muliažą, paaiškinti negalėjo.

Liudytojas G. S. paaiškino, kad tą vakarą jis dirbo kavinėje. Į kavinę atėjo R. K. ir paklausė, ar kavinė nuomojama. Pasakė, kad ne, ir jis išėjo. Paskui, maždaug po 5 minučių į kavinę atėjo G. G. ir paklausė, ką prieš tai buvęs asmuo sakė. Jam pasakė, kad tas asmuo klausė, ar kavinė yra nuomojama. Paskui sakė, kad jis jam paskolino 200 litų. Tada jam pasakė, kad yra kvailas, jei paskolino pinigų, tačiau pastarasis atsakė, kad nebijo, nes jis yra jo kaimynas ir tuos pinigus atiduos. R. K. pasakė, kad kavinė nėra nuomojama, kadangi jis yra narkomanas, kaltinamasis pasirodė nepatikimas žmogus. Apie telefonus jokio kalbos nebuvo. Nukentėjusysis kavinėje užsisakė alaus, paprašė iškviesti taksi ir išvažiavo.

Liudytoja N. G. paaiškino, kad kaltinamasis yra jos kaimynas, o nukentėjusysis -sūnus. R. K. atėjus pas juos į namus, pasakė sūnui su juo neprasidėti, kadangi jis yra narkomanas ir neturi nei ką pirkti, nei parduoti. Sūnus nepatikėjo, pasakė, kad kaimynas jo negali apgauti. Jie nuėjo į kambarį, kuriame jis tuo metu gyveno su drauge. Po kokių 2 valandų išėjo. Grįžęs sūnus parsinešė mobilų telefoną, už kurį sakė sumokėjęs 320 litų. Pati matė tą telefoną, tačiau nelabai ką apie tuos telefonus supranta. Parsinešęs telefoną, sūnus pasakė, kad tai yra muliažas, nes juo nebuvo galima skambinti ir telefono vidus buvo tuščias. Kad telefono vidus buvo tuščias, matė ir ji pati. Šį telefoną tą patį vakarą matė ir B. K.. Parsinešus sūnui telefoną, prasidėjo pykčiai, buvo iškviesta policija. Sūnus tikėjosi, kad nusipirko tikrą telefoną, telefono pirkdamas nepatikrino.

Liudytoja B. K. paaiškino, kad G. G. yra jos sutuoktinis, tačiau šiuo metu teisme yra užvesta byla dėl santuokos nutraukimo. Kaltinamąjį R. K. pažįsta, nes jis buvo atėjęs pas vyrą į svečius ir buvo atsinešęs parduoti telefonų. Ji teigia sakiusi G. G., kad tai yra netikras telefonas, tačiau pastarasis užsispyrė ir jos nepaklausė. Vyrui patiko telefonas ir jis pasakė, kad eina, nes susitarė nueiti iki kažkokios kavinės Varpo gatvėje. Daugiau sutuoktinio ji nematė, o kai grįžo, buvo visas susinervinęs ir pasakė, kad jam davė ne tokį telefoną. Kad tas telefonas netikras, matėsi, nes nebuvo baterijos ir kita telefono pusė buvo užklijuota. Kai R. K. buvo išėjęs, ji G. G. sakė, kad tai netikras telefonas, bet jis pasakė, kad tai ne jos reikalas. Kadangi jis pirkosi tą telefoną sau, ji nesikišo ir vyras išėjo. Kiek sumokėjo už telefoną, nepamena.

Iš 2011-03-23 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad G. G. savo iniciatyva pateikė mobilaus ryšio telefono „Nokia E72“ muliažą (b. l. 7-10).

Iš 2011-03-28 apžiūros protokolo matyti, kad jame užfiksuota G. G. pateikto mobilaus ryšio telefono muliažo apžiūra (b. l. 11-12).

Iš 2011-03-28 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad G. G. atpažino R. K., kaip asmenį, iš kurio nusipirkto mobilaus ryšio telefoną „Nokia E72“, kuris kaip vėliau paaiškėjo yra tik mobilaus telefono muliažas (b. l. 17-20).

Iš 2011-03-28 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad B. K. atpažino R. K., kaip asmenį, su kurio G. G. 2011-03-14 susitiko parduotuvėje „Norfa“, o vėliau buvo atėjęs į namus ir siūlė pirkti telefoną. Po to G. G. su šiuo asmeniu išėjo pirkti telefono (b. l. 26-29).

Iš 2011-05-30 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad G. S. atpažino G. G., kaip asmenį, kuris 2011-03-14 buvo atėjęs į kavinę „Varpas“ ir teiravosi ar prieš jam ateinant į kavinę nebuvo užėjęs vyriškis, o R. K. atpažino, kaip asmenį, kuris 2011-03-14 buvo užėjęs į kavinę ir teiravosi ar galėtų ją išsinuomoti (b. l. 33-36, 37-39).

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu jie „priverčiami“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinai valdyti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo būdas. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-519/2006, 2K-387/2008, 2K-481/2010, 2K-620/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertinant įrodymus vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek nukentėjusiojo G. G., tiek liudytojų B. K., N. G., G. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams – daiktų apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis G. G. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paneigė, motyvuodamas, kad kaltinamąjį apkalbėjo dėl neva šio parodyto dėmesio tuo metu jo sužadėtine buvusiai B. K., tačiau tokios jo pasirinktos pozicijos nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Todėl teismas vadovaujasi liudytojų B. K., N. G., G. S. parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas jiems bylai svarbias aplinkybes, kurie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms, papildo vienas kitą visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei sudaro visumą, leidžiančią teismui nustatyti išsamią įvykio situacijos eigą. Priešingai, nukentėjusiojo G. G. teisminio nagrinėjimo metu pasirinktos pozicijos negalima susieti tarpusavyje su kitais objektyviais byloje ištirtais duomenimis, todėl teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiojo parodymais teismas nesivadovauja ir juos atmeta. Nukentėjusiojo teiginiai, kad jis neva ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo kaltinamąjį dėl neva jo rodomo dėmesio kartu namuose buvusiai sužadėtiniai yra visiškai nieko nepagrįsti. Nei tuo metu namuose buvusi liudytoja N. G., nei B. K. (sužadėtinė) tokių aplinkybių teismo posėdžio metu nepatvirtino. Priešingai šios liudytojos nurodė, kad kaltinamasis pas nukentėjusįjį atėjo su tikslu parduoti mobilaus ryšio telefoną, o nukentėjusysis jo pasiūlymu susigundė, nors abiejų liudytojų ir buvo bandomas atkalbėti. Nukentėjusysis kartu su kaltinamuoju išėjo pirkti telefono, o grįžęs į namus buvo susinervinęs, piktas, kadangi pastebėjo, jog telefono vidus yra tuščias, negalėjo juo paskambinti. Kad tą patį vakarą nukentėjusysis parsinešė mobilaus ryšio telefono muliažą, o ne tikrą telefono aparatą, teigė mačiusios abi minėtos liudytojos. Pastarųjų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės buvo nuoseklūs, išsamūs, neprieštarauja nei tarpusavyje, nei viena kitos parodymams, juos patvirtina kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šių liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo netikėti. Jos abi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė mačiusios, kad nukentėjusiojo įsigyto telefono vidus buvo tuščias, jame nebuvo baterijos, kita telefono pusė buvo užklijuota. Po šio įvykio nukentėjusysis kreipėsi į policiją pranešdamas apie tai, kad panaudodamas apgaulę, kaltinamasis jam pardavė mobilaus ryšio telefono muliažą, o ne tikrą mobilaus ryšio telefoną. Pateikė ikiteisminio tyrimo subjektams iš kaltinamojo įsigytą daiktą, kurį apžiūrėjus nustatyta, kad jis tikrai yra mobilaus ryšio telefono muliažas. Papildomai nukentėjusiojo teisme duotus parodymus paneigia ir jo paties teisme išdėstyti teiginiai, kurių negalima tarpusavyje susieti į logišką įvykių visumą. Jis teismui nurodė, jog grįžęs iš kaltinamojo telefono namiškiams nerodė, nors kaip jau buvo minėta aukščiau, šias aplinkybes paneigė liudytojos N. G., B. K.. Teigė, jog į kavinę „Varpas“ tą vakarą buvo užėjęs, kad sužinotų, kas yra telefonų pardavėjas, norėjo nusipirkti daugiau telefonų, tačiau teismo posėdžio metu net negalėjo paaiškinti kokiu tikslu įsigijo iš kaltinamojo tariamą tikrą telefono aparatą. Be to, tuo metu kavinėje dirbęs liudytojas G. S. patvirtino, kad nukentėjusysis užėjęs į kavinę teiravosi ar prieš jam ateinant į kavinę nebuvo užėjęs vyriškis, teigė jam paskolinęs pinigų, tačiau apie telefonų įsigyjimą nieko neužsiminė. G. G. nurodė, kad įsigytu telefonu nesinaudojo, kadangi jis jam nereikalingas, pasidėjo namuose sekcijoje. Tačiau tuo pačiu paneigė šias aplinkybes, teigdamas, jog neužilgo po įsigijimo telefoną pametė. Kur pametė, paaiškinti negalėjo. Policijai pateiktą muliažą paaiškino įsigijęs turguje sekančią dieną po įvykio. Tačiau kaip ir kokiu tikslu jau įvykio dieną B. K. demonstravo telefono muliažą, paaiškinti negalėjo. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, galima susieti ir vertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Priešingai, nukentėjusysis neigdamas savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vadovaujasi tik jam palankiais duomenimis, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Nors kaltinamasis neigė įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir teisiamojo posėdžio metu parodymus duoti atsisakė, tačiau jo kaltė pilnai įrodyta liudytojų parodymais, kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis. Sugalvojus planą parduoti nukentėjusiajam mobilaus ryšio telefono muliažą, kaltinamasis R. K., pasinaudodamas nuketėjusiojo neišprusimu, įtikino jį, jog parduodamas daiktas yra tikras mobilaus ryšio telefono aparatas, tokiu būdu apgaule pardavė pastarajam telefono muliažą. Kaltinamojo tikslą apgaule pasisavinti svetimą turtą (pinigus), patvirtina visa byloje nustatytų įvykių seka. Dar iki telefono muliažo pardavimo momento, kaltinamasis R. K., prisistatinėjo svetimu išgalvotu R. K. vardu. Šie duomenys patvirtina, kad kaltinamasis jau nuo pat pradžių veikė apgaule prieš nukentėjusįjį. Kaip pasitikėjimo garantą nurodė draugą, kuris neva perparduoda iš užsienio parsivežtus telefonus. Nusivedė nukentėjusįjį pas tariamą telefonų perpardavėją į kavinę „Varpas“, tačiau į vidų kartu eiti neleido, su tariamu draugu nuėjo pakalbėti vienas. Aplinkybės apie menamą draugą paneigtos liudytojo G. S. parodymais, kuris patvirtino, kad kaltinamasis buvo užėjęs į kavinę ir teiravosi ar galėtų ją išsinuomoti, tačiau jokios kalbos apie jokius telefonus nebuvo. Pastarasis suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo asmens apsisprendimui dėl tariamo mobilaus ryšio telefono aparato įsigijimo. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad kaltinamasis elgėsi apgaulingai, su tikslu pasisavinti nedidelės vertės svetimą turtą, todėl veika teisingai kvalifikuota Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d.

Motyvuojamoji dalis

Skirdamas kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į tai, jog R. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 str.), anksčiau teistas (b. l. 49-53), tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka (b. l. 56, 57-69), nedirbantis (b. l. 74, 75), nėra jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, R. K., skirtina straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas.

Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. G. pareiškė 220 litų civilinį ieškinį dėl jam padarytos turtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgus į tai, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė, nurodydamas, jog iš kaltinamojo įsigijo tikrą mobilaus ryšio telefoną, o ne muliažą, melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu teigė davęs kerštaudamas R. K., teismo posėdžio metu kaltinamajam jokių pretenzijų dėl padarytos turtinės žalos nereiškė, žalos atlyginimo priteisti nebeprašė, todėl tokia pasirinkta nukentėjsusiojo pozicija laikytina kaip atsisakymas nuo civilinio ieškinio. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, t. y. civiliniam ieškovui atsisakius ieškinio, ieškinio atsisakymas priimtinas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutraukiamas.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeistina, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 2 d., 304 str., 305 str., 307 str., 308 str.,

nusprendžia:

R. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 3 d. ir nubausti jį 10 (dešimt) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 4 d., 6 d. 5 p.).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nekeisti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Daiktinius įrodymus – mobilaus ryšio telefono „Nokia E72” muliažą, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.