- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-676-569/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00278-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių prekybos namai“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ametus 1“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių prekybos namai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių prekybos namai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ametus 1“ dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šiaulių prekybos namai“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ametus 1“ 6481,30 Eur skolą, 31,59 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bendros priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
3. Teismas sprendė, kad iš šalių sudarytos sutarties 7 dalies 4 punkto matyti, jog šalys buvo numačiusios dvi sąlygas, kada grąžinamas užstatas, ar jo dalis, t. y., pirma, kai sutartis yra pasibaigusi ir yra atsiskaityta visiškai pagal sutartį, ir antra, kai nuomojamoms patalpoms nepadaryta jokia žala arba už žalą yra tinkamai atlyginta.
4. Teismas pažymėjo tai, kad ieškinys teisme priimtas 2020 m. sausio 21 d., Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra surašytas 2020 m. sausio 29 d., o tam tikras ieškovo turėtas išlaidas, dėl neva patirtos žalos, pagrindžiantys įrodymai yra išrašyti 2020 m. vasario 17 d. – 2020 m. kovo 2 d., t. y. po ieškinio teisme priėmimo dienos, tačiau ieškovė neteikė teismui patikslinto ieškinio, nurodydama dar vieną ieškinio pagrindą, t. y. tikėtinai patirtą turtinę žalą, nors tokia ieškovės teisė numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 141 straipsnyje. Ieškovė pasiūlė atsakovei kreiptis į teismą dėl užstato grąžinimo. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovė yra labai nenuosekli tiek teikdama teismui ieškinį, tiek dubliką, tiek teismo posėdyje palaikydama ieškinio reikalavimus visa apimtimi, nors ir nurodydama kitas atsakovės skolos sumas, nei nurodytos ieškinyje. Be to, į bylą yra pateiktos dvi analogiškos PVM sąskaitos faktūros, tačiau su skirtingomis nurodytomis sumomis. Vieną yra pateikusi atsakovė, o kitą –ieškovė, abi jos išrašytos ieškovės, tai patvirtina ieškovės nenuoseklumą.
5. Teismas vertino, kad pagal nuomos sutarties sąlygas sulygto dydžio piniginio užstato sumokėjimo paskirtis – užtikrinti atsakovės (nuomininko) įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą, t. y. užstatas yra prievolės pagal patalpų nuomos sutartį užtikrinimas. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnis), tačiau sutarties 7 dalies 4 punkte nustatytas užstatas negali būti kvalifikuojamas kaip avansas, nes, kaip pirmiau nurodyta, užstato paskirtis yra užtikrinti prievolių pagal patalpų nuomos sutartį tinkamą vykdymą, bet ne iš anksto apmokėti dalį nuomos mokesčio.
6. Teismas sprendė, kad teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 4.198 straipsnis).
7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sutartyje nenumatyta ir negali būti numatyta išankstinė žalos nurašymo ne ginčo būdu tvarka, nes žalos egzistavimas ir jos dydis paaiškėja tik po sutarties sudarymo, be to, žalos dydis negali būti užtikrinamas plečiamai (CK 6.500 straipsnis).
8. Teismas sprendė, kad ieškovė, tinkamai nepareiškusi pretenzijos – CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka nepatikslinusi ieškinio ir nepakeitusi ieškinio pagrindo, užkirto sau kelią patenkinti savo reikalavimus dėl galimos žalos atlyginimo iš įkeistos sumos šioje byloje, dublike suformuluota žala nelaikoma reikalavimu ją priteisti, todėl atsakovės sumokėtas 3968,16 Eur užstatas negali būti pripažįstamas kaip tikėtinos žalos teisėta užtikrinimo priemonė, o ieškovė negali besąlygiškai užskaityti užstato galimos žalos atlyginimui.
9. Teismas darė išvadą, jog tam, kad užstatas būtų grąžintas atsakovei, atsakovė privalo būti įvykdžiusi visiškai visas prievoles ieškovei. Be to, aiškinant sutarties 7 straipsnio 4 punkte numatytą nuomotojo teisę sutarčiai pasibaigus pasilikti užstatą ar jo dalį įskaitymui į nuomininko nesumokėtas sumas atlikti, darytina išvada, kad įskaitymą iš užstato ieškovė turi teisę atlikti tik tuo atveju, jei pasibaigus sutarčiai atsakovė yra likusi skolinga ieškovei ir yra nesumokėjusi nuomos ir/ar komunalinių mokesčių, ir/ar neatlyginusi žalos, jei tokia padaryta ir nėra tarp šalių ginčo tiek dėl pačios žalos padarymo fakto, tiek dėl jos dydžio.
10. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė pirmiausia turi visiškai atsiskaityti su ieškove, ir tik tuomet ieškovė grąžins užstatą, nes toks sutarties 7 dalies 4 punkto aiškinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, suteiktų ieškovei nepagrįstą pranašumą atsakovės atžvilgiu, nes susidarytų tokia situacija, kad atsakovė papildomai ieškovei sumokėtų užstato dydžio sumą, kurią po 5 darbo dienų ieškovė grąžintų, kas, be kita ko, reikštų, kad ieškovė be jokio pagrindo, esant pasibaigusiems sutartiniams santykiams, neatlygintinai naudotųsi atsakovės pinigais. Dėl išdėstyto teismas sprendė, kad atsakovė laikytina visiškai atsiskaičiusi su ieškove tik tuomet, kai po paskutinio mokėjimo pagal sutartį liktų ieškovei sumokėti tik užstato dydžiui lygi ar mažesnė suma (CK 6.193 straipsnis).
11. Teismas darė išvadą, kad ieškinio priėmimo dienai atsakovė nebuvo visiškai atsiskaičiusi su ieškove pagal sutartį, todėl, atsižvelgiant į tai, kad užstatas buvo skirtas įsipareigojimų pagal sutartį užtikrinimui, ieškovė pagrįstai į atsakovės mokėtiną sumą ieškinio priėmimo dienai neužskaitė 3668,16 Eur sumos.
12. Teismas byloje nustatė, kad įsipareigojimus pagal sutartį atsakovė sistemingai pažeidinėdavo, šį faktą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl 5430,86 Eur, o ne dėl 5512,89 Eur sumos priteisimo, į ieškinio sumą neįtraukdama užstato dydžio.
13. Teismas darė išvadą, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu, t. y. po ieškinio priėmimo, yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove už pagal sutartį priklausančius mokėjimus (nuoma, komunaliniai mokesčiai, delspinigiai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
14. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Šiaulių prekybos namai“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Šiaulių prekybos namai“ ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės UAB „Ametus 1“ ieškovei UAB „Šiaulių prekybos namai“ 3117,42 Eur skolos sumą; priteisti iš atsakovės UAB „Ametus 1“ ieškovei UAB „Šiaulių prekybos namai“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bendros 3117,42 Eur priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės ieškovei visas pirmoje instancijoje bei apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai labai susiaurino pačių atsakovės prievolių pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį apimtį – sprendime (sprendimo 36 p.) suvesdamas jas vien tik į nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių mokėjimą.
14.2. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje šalys (apeliantė ir atsakovė) būtent ir susitarė, kad atsakovės sumokėtas užstatas ir yra skirtas „įsipareigojimų pagal šią sutartį užtikrinimui“ (nuomos sutarties 7 str. 4 p.), t. y. būtent visų įsipareigojimų pagal sutartį, o ne tik nuomos ir/ar komunalinių mokesčių sumokėjimo užtikrinimui.
14.3. Atsakovė nevykdė nuomos sutarties sąlygų, ne kartą raginama neatvyko pasirašyti patalpų priėmimo-perdavimo akto (jo nėra pasirašiusi iki šiol), kuriame būtų įvertinta išnuomotų patalpų būklė, neatstatė patalpų būklės į buvusį jų stovį, nors apeliantė ragino atsakovę tai padaryti. Todėl apeliantė pati buvo priversta savo lėšomis patalpas atstatyti į jų buvusį stovį ir dėl to patyrė 2 080,48 Eur nuostolį. Kadangi atsakovė nebuvo atsiskaičiusi su apeliante pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, apeliantė turėjo teisę pasilikti užstatą ir iš jo atlikti įskaitymus patirtoms išlaidoms padengti.
14.4. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Tačiau teismas savo sprendimu šį sutarties laisvės principą paneigė. Nors nė viena iš šalių ir neginčijo negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygų, neprašė jų pripažinti negaliojančiomis, teismas savo sprendime (sprendimo 43 p.) nurodė, kad nesutinka su apeliantės argumentais, kad atsakovė pirmiausia turi visiškai atsiskaityti su apeliante, ir tik tuomet ieškovė grąžins užstatą, nes toks aiškinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, suteiktų apeliantei nepagrįstą pranašumą atsakovės atžvilgiu, nes susidarytų tokia situacija, kad atsakovė papildomai apeliantei sumokėtų užstato dydžio sumą, kurią po 5 darbo dienų apeliantė grąžintų, kas, be kita ko, reikštų, kad apeliantė be jokio pagrindo, esant pasibaigusiems sutartiniams santykiams, neatlygintinai naudotųsi atsakovės pinigais. Tokie teismo sprendime nurodyti argumentai yra niekuo nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
14.5. Teismas sprendimu konstatavo, jog atsakovės sumokėtas užstatas yra skirtas tik nuomos ir komunalinių mokesčių įskaitymui. Tuo ir vėl yra pažeidžiamas sutarties laisvės principas – šalių teisė laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Juk šalys aiškiai susitarė, kokiam tikslui yra skirtas užstatas – visų mokėjimų pagal nuomos sutartį užtikrinimui, o ne tik nuomos ir komunalinių mokesčių sumokėjimo užtikrinimui.
Šalies argumentai
14.6. Pateikdama teismui savo ieškinį, apeliantė reikalavimo dėl žalos atlyginimo (atlyginti apeliantės patirtas patalpų atstatymo į buvusį jų stovį išlaidas) nereiškė. Pirma, todėl, kad ieškinio pateikimo teismui momentu (2020-01-16) atsakovė dar nebuvo atlaisvinusi nuomojamų patalpų ir apeliantė iki to laikotarpio pabaigos negalėjo įvertinti patalpų būklės bei žinoti kokio dydžio bus išlaidos patalpų atstatymui į buvusį jų stovį. Antra, jau po ieškinio teismui pateikimo, apeliantei pačiai savo lėšomis atstačius patalpas į jų buvusį stovį ir pareikalavus iš atsakovės atlyginti apeliantės tam patirtus kaštus, atsakovė į apeliantės reikalavimą iš viso nereagavo ir jokio savo atsakymo jam nepateikė. Todėl apeliantė visai pagrįstai laikė, kad, vadovaujantis negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygomis, atsakovės sumokėtas užstatas yra skirtas ir žalos patalpoms atlyginimo (atlyginti apeliantės patirtas patalpų atstatymo į buvusį jų stovį išlaidas) užtikrinimui, jo pakanka tokioms išlaidoms padengti, todėl reikšti ieškinio reikalavimo dėl žalos patalpoms atlyginimo nereikia, nes jas galima padengti iš turimo užstato.
14.7. Gavęs apeliantės dubliką ir matydamas pateiktą informaciją apie apeliantės patirtas patalpų atstatymo į buvusį jų stovį išlaidas bei apeliantės poziciją, kad atsakovės sumokėtas užstatas yra ir šių išlaidų atlyginimo užtikrinimo priemonė, teismas, vadovaudamasis CPK 138 straipsniu, galėjo nurodyti ieškovei pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau to nenurodė.
14.8. Teismas sprendime nurodo, kad „ieškovas yra labai nenuoseklus tiek teikdamas teismui ieškinį, tiek dubliką, tiek teismo posėdyje palaikydamas ieškinio reikalavimus pilna apimtimi, nors nurodydamas kitas atsakovo skolos sumas, nei nurodytos ieškinyje“. Tačiau kuo tas ieškovės nenuoseklumas pasireiškė, teismas nenurodo. Atsakovei mokant dalimis tam tikras sumas jau po ieškinio pateikimo teismui, atsakovės skolos suma teismo posėdžio metu skyrėsi nuo ieškovės pradiniame ieškinyje nurodytos sumos. Ieškovė teismo posėdžio metu tą ir nurodė. Todėl neaišku, kur gali būti įžvelgiamas ieškovės nenuoseklumas.
14.9. Teismas sprendime nurodo, kad į bylą yra pateiktos dvi analogiškos PVM sąskaitos faktūros, tačiau su skirtingomis nurodytomis sumomis. Tą aplinkybę, kodėl yra dvi sąskaitos su skirtingomis sumomis, apeliantė jau buvo paaiškinusi savo dublike.
14.10. Teismas sprendime nurodė neteisingas ieškovės išrašytų už nuomą PVM sąskaitų sumas bei neįtraukė delspinigių pažymų. Jei teismas nebūtų padaręs skaičiavimo klaidų, būtų aišku, kad ieškovės pareikšto ieškinio suma buvo teisinga: 21 824,88 eurų (ieškovės išrašytų sąskaitų už nuomą suma) + 5 508,39 eurų (ieškovės išrašytų sąskaitų už komunalines paslaugas suma) + 82,11 eurų (ankstesnių delspinigių suma) + 31,59 eurų (ieškovės papildomai priskaičiuotų delspinigių suma) - 21 934,08 eurų (atsakovės 2020m. sausio 20 dienai sumokėta suma) = 5 512,89 eurų. Su tuo, kad ieškovė buvo nurodžiusi teisingą skolos sumą sutinka ir atsakovė, nurodydama, kad ginčo dėl skaičių nekyla.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Ametus 1“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš apeliantės atsakovės patirtas 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
15.1. Apeliantė pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo pateikė 2020 m. sausio 21 d., ši data laikytina ieškinio pateikimo diena. Tuo tarpu visi kiti apeliantės teiginiai dėl vėliau pateiktos PVM sąskaitos faktūros už komunalinius mokesčius (2020-01-31 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) ) bei, neva, dėl nuomotų patalpų būklės atstatymo į buvusią padėtį atsiradusios žalos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi apeliantė teismui pateiktame ieškinyje reikalavimų dėl jų nereiškė, šioje dalyje CPK nustatyta tvarka ieškinio netikslino.
15.2. Apeliantė pirmosios instancijos teisme tiek savo ieškinyje, tiek dublike aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodžiusi, jog ieškinys yra pareikštas dėl atsakovės įsiskolinimo už nuomą ir komunalines paslaugas. Pareiškimu dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo tik sumažino reikalaujamos priteisti skolos dydį 1 000 Eur verte, tačiau nei paties ieškinio reikalavimų pagrindo, nei ieškinyje keliamų reikalavimų laikotarpio netikslino. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog civilinės bylos nagrinėjimo ribas ir dalyką sudaro tik atsakovės įsipareigojimai apeliantei (pagal PVM sąskaitas faktūras), atsiradę dar iki 2020 m. sausio 16 d.
15.3. Apeliantės išlaidos patalpų „atstatymui į buvusią padėtį“, tiek ir PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) atsirado jau po bylos iškėlimo teisme ir reikalavimai susiję su šiomis sumomis į ieškinį nebuvo įtraukti. Atsižvelgiant į tai, apeliantės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl, neva, atsakovės skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) ir/ar pareigos atlyginti apeliantės žalą dėl patalpų remonto nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką ir ribas, todėl yra nenagrinėtinos, o apeliantės visi argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, atmestini kaip nepagrįsti.
15.4. Teismo sprendimo dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog sprendžiant klausimą dėl skolos dydžio svarbu vertinti ir avansu sumokėto užstato sumas yra pagrįsta ir teisinga.
15.5. Nepagrįstai apeliantės argumentai, jog atsakovės avansu sumokėto užstato paskirtis buvo pirmiausiai atlyginti galimą apeliantės patirtą žalą, todėl ji turėjo teisę iš atsakovės avansu sumokėto užstato vienašališkai išskaityti, neva, pačios apeliantės patirtas išlaidas už nuomotų patalpų būklės atstatymą ir būtent dėl to atsakovė šia suma vis dar yra skolinga apeliantei. Apeliantės, neva, patirta žala dėl nuomotų patalpų būklės atstatymo, šios žalos dydžio bei žalos atlyginimo, taip pat atsiradusi skola dėl 2020 m. sausio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų toliau nėra pasisakoma.
15.6. Nepagrįstai apeliantė teigia, jog sutarties šalių valia buvo tokia, kad atsakovės avansu sumokėtas užstatas būtų naudojamas ne nuomos mokesčiui ar komunaliniams mokesčiams padengti, o pirmiausia užtikrinti apeliantės galimai patirtos žalos atlyginimą. Sutarties šalys tiek sutartyje, tiek vėliau 2019 m. lapkričio 28 d. pasirašytame sutarties pakeitime aiškiai ir nedviprasmiškai numatė, jog iš atsakovės avansu sumokėto 3 968,16 Eur dydžio užstato gali būti dengiami atsakovės mokėjimai už patalpų nuomą ir/ar komunalinių paslaugų mokesčius.
15.7. Net jei apeliantė būtų turėjusi teisinį pagrindą bylos nagrinėjimo metu atlikti įskaitymą, apeliantė vis tiek nebūtų galėjusi iš atsakovės avansu sumokėto 3 968,16 Eur dydžio užstato išskaityti 2 080,68 Eur dydžio žalos ir 845,77 Eur dydžio skolos sumos, kadangi šios sumos atsirado vėliau, nei kiti atsakovės įsipareigojimai, įskaitant nagrinėjamus šioje byloje.
15.8. Nors atsakovė ir vėlavo tinkamai laiku atlikti mokėjimus apeliantei, tačiau visada siekė tarpusavio bendradarbiavimo, neslėpė ir neneigė, jog yra skolinga apeliantei, bei stengėsi šią skolą kuo greičiau padengti, be to, sutiko, jog jos avansu sumokėtas užstatas būtų panaudotas jau esamoms skoloms padengti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Byloje kilo ginčas dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo.
Faktinės bylos aplinkybės
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Šiaulių prekybos namai“ ir atsakovė UAB „Ametus 1“ 2019 m. sausio 4 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri 2019 m. lapkričio 28 d. pakeista (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė išnuomojo atsakovei iki 2020 m. sausio 31 d. negyvenamąsias patalpas (parduotuvę), adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti ieškovei patalpų nuomos 1984,08 Eur mokestį bei komunalinių paslaugų mokesčius (Sutarties 7 dalies 1 punktas, 5 punktas). Sutartis nutraukta nuo 2020 m. sausio 13 d. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2020 m. sausio 2 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už patalpų nuomą už 21857,88 Eur sumą. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras už komunalines paslaugas už 5508,39 Eur sumą, viso išrašyta sąskaitų iki ieškinio priėmimo dienos už 27 333,27 Eur sumą. 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. vasario 8 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 3968,16 Eur užstatą, vadovaujantis Sutarties 7 dalies 3 punktu, kuriame numatyta, kad užstato dydis yra lygus dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžiui. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 27 d. iki 2020 m. sausio 20 d., t. y. iki ieškinio priėmimo dienos, atsakovė sumokėjo ieškovui 21934,00 Eur sumą. Byloje nustatyta, kad delspinigių suma ieškinio priėmimo dienai buvo 31,59 Eur. Viso atsakovės skola ieškovei, kartu su delspinigiais, ieškinio priėmimo dieną buvo 5430,86 Eur. Po ieškinio priėmimo, atsakovė 2020 m. sausio 22 d. sumokėjo ieškovei 1000 Eur, 2020 m. vasario 25 d. per penkis kartus sumokėjo 1334,71 Eur sumą, viso po ieškinio priėmimo atsakovė sumokėjo 2334,71 Eur sumą. Byloje yra duomenys, kad 2020 m. gegužės 25 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 55,76 Eur kaip nuomos mokesčio likutį. Ieškovė pateikė teismui 2020 m. sausio 29 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir kitus rašytinius įrodymus, kuriais ji įrodinėja, kad ieškovės nuomotoms patalpoms atsakovė padarė 2080,48 Eur žalą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl ieškovės pateiktų sąskaitų ir juose nurodytų sumų bei atsakovės atliktų mokėjimų sumų ginčo nėra, ginčas yra tik dėl atsakovės sumokėto ieškovei 3968,16 Eur užstato, kokiems įsipareigojimams įvykdyti jį galima panaudoti.
20. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai labai susiaurino pačių atsakovės prievolių pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį apimtį – sprendime suvesdamas jas vien tik į nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių mokėjimą. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje šalys (apeliantė ir atsakovė) būtent ir susitarė, kad atsakovės sumokėtas užstatas ir yra skirtas „įsipareigojimų pagal šią sutartį užtikrinimui“ (nuomos sutarties 7 str. 4 p.), t. y. būtent visų įsipareigojimų pagal sutartį, o ne tik nuomos ir/ar komunalinių mokesčių sumokėjimo užtikrinimui.
21. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp apeliantės ir atsakovės 2019 m. sausio 4 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, įskaitant visus jos pakeitimus 7 straipsnio 4 punkte šalys susitarė, kad: „Per 10 (dešimt) kalendorinių dienų po (duomenys neskelbtini) Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo Nuomininkas sumoka Nuomotojui 2 (dviejų) mėnesių Nuomos mokesčio dydžio užstatą, t. y. 3 968,16 Eur (trys tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai ir 16 euro centų), kaip savo įsipareigojimų pagal Šią Sutartį užtikrinimą pavedimu į šioje Sutartyje nurodytą Nuomotojo banko sąskaitą. Užstatas Nuomininkui grąžinamas nuomos Sutarčiai pasibaigus su sąlyga, kad Nuomininkas yra visiškai atsiskaitęs su Nuomotoju pagal Šią Sutartį ir, kad nuomojamoms Patalpoms nepadaryta jokia žala arba už žalą yra tinkamai atlyginta. Nuomotojas turi teisę pasilikti užstatą ar jo dalį įskaitymui į tokias Nuomininko nesumokėtas sumas atlikti. Sutarčiai pasibaigus ir Šalims pasirašius Patalpų priėmimo-perdavimo aktą, jei Šalys nesusitaria kitaip ir jei nėra kitų pravalomų mokėjimų, užstatą Nuomotojas privalo grąžinti Nuomininkui per 5 (penkias) darbo dienas po Patalpų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo.“
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 36 punkte nurodė, kad, teismo vertinimu, pagal nuomos sutarties sąlygas sulygto dydžio piniginio užstato sumokėjimo paskirtis – užtikrinti atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą, t. y. užstatas yra prievolės pagal patalpų nuomos sutartį užtikrinimas. Sprendimo 40 punkte pažymėjo, kad įskaitymą iš užstato ieškovė turi teisę atlikti tik tuo atveju, jei pasibaigus sutarčiai, atsakovė yra likusi skolinga ieškovei ir yra nesumokėjusi nuomos ir/ar komunalinių mokesčių, ir/ar neatlyginusi žalos, jei tokia padaryta ir nėra tarp šalių ginčo tiek dėl pačios žalos padarymo fakto, tiek dėl jos dydžio. Atsižvelgiant į tai nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas labai susiaurino pačių atsakovės prievolių pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį apimtį – sprendime suvesdamas jas vien tik į nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių mokėjimą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įskaitymą iš užstato ieškovė turi teisę atlikti tuo atveju, jei, pasibaigus sutarčiai, atsakovė yra likusi skolinga ieškovei, t. y. nesumokėjusi nuomos ir/ar komunalinių mokesčių, ir/ar neatlyginus žalos, jei tokia padaryta ir nėra tarp šalių ginčo tiek dėl pačios žalos padarymo fakto, tiek dėl jos dydžio.
24. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pagal tarp šalių sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį šalys susitarė, kad atsakovės sumokėtas užstatas yra skirtas įsipareigojimų pagal šią sutartį užtikrinimui (nuomos sutarties 7 str. 4 p.), t. y. būtent visų įsipareigojimu pagal sutartį, o ne tik nuomos ir/ar komunalinių mokesčių sumokėjimo užtikrinimui. Tačiau pažymi, kad ieškovė, norėdama užstato sumą įskaityti už žalą, turėjo atlikti vienašalį įskaitymą.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas prievolių pasibaigimo įskaitymu teisinio reglamentavimo taikymo (aiškinimo) praktiką, yra nurodęs, kad įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje prievolės pabaiga įskaitymu apibrėžta kaip įskaitymas vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014, ir joje nurodyta praktika).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju žala turėjo būti įvertinta, nurodant, kokia žala padaryta, už kokią sumą atliktas įskaitymas ir apie tokį įskaitymą pranešta atsakovei. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė atsakovei pateikė pranešimą ar pretenziją, kuria atsakovė būtų informuota apie apeliantės reiškiamą reikalavimą dėl žalos, šios žalos dydžio pagrindimą, reikalavimą šią konkretaus dydžio žalą atlyginti, duomenis apie atliktą įskaitymą. Nesant atliktam įskaitymui, užstato pinigai skirtini dengti atsakovės mokėjimus už patalpų nuomą ir/ar komunalinių paslaugų mokesčius. Pažymėtina, kad ir atsakovė, negavusi reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pagrįstai tikėjosi, jog užstato pinigai bus skirti mokesčiams padengti.
27. Apeliantė taip pat teigia, kad, pateikdama teismui savo ieškinį, reikalavimo dėl žalos atlyginimo (atlyginti apeliantės patirtas patalpų atstatymo į buvusį jų stovį išlaidas) nereiškė. Pirma, todėl, kad ieškinio pateikimo teismui momentu (2020-01-16) atsakovė dar nebuvo atlaisvinusi nuomojamų patalpų ir apeliantė iki to laikotarpio pabaigos negalėjo įvertinti patalpų būklės bei žinoti kokio dydžio bus išlaidos patalpų atstatymui į buvusį jų stovį. Antra, jau po ieškinio teismui pateikimo, apeliantei pačiai savo lėšomis atstačius patalpas į jų buvusį stovį ir pareikalavus iš atsakovės atlyginti apeliantės tam patirtus kaštus, atsakovė į apeliantės reikalavimą iš viso nereagavo ir jokio savo atsakymo jai nepateikė. Todėl apeliantė visai pagrįstai manė, kad, vadovaujantis negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygomis, atsakovės sumokėtas užstatas yra skirtas ir žalos patalpoms atlyginimo užtikrinimui, jo pakanka tokioms išlaidoms padengti, todėl reikšti ieškinio reikalavimo dėl žalos patalpoms atlyginimo nereikia, nes jas galima padengti iš turimo užstato. Pirmosios instancijos teismas, gavęs apeliantės dubliką ir matydamas pateiktą informaciją apie apeliantės patirtas patalpų atstatymo į buvusį jų stovį išlaidas bei apeliantės poziciją, kad atsakovės sumokėtas užstatas yra ir šių išlaidų atlyginimo užtikrinimo priemonė, vadovaudamasis CPK 138 straipsniu galėjo nurodyti ieškovei pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau to nenurodė. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina kaip nepagrįstus.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys, 405, 417, 418 straipsniai). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymai (CPK 42 straipsnio 1 dalis) nustato ir tokią dispozityvumo principo išraišką kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą).
29. Nagrinėjamu atveju apeliantės ieškinio dalykas ir pagrindas aiškiai suformuluoti, todėl teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju teismas neprivalėjo apeliantei taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantė naudojosi šia įstatymo suteikta teise ir tikslino ieškinį – patikslinto ieškinio sumą, t. y. savo nuožiūra suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą.
30. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
31. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
32. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
33. Atsakovė UAB „Ametus 1“ prašo iš ieškovės priteisti 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, iš ieškovės UAB „Šiaulių prekybos namai“ priteistina atsakovei UAB „Ametus 1“ 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Šiaulių prekybos namai“ atsakovei UAB „Ametus 1“ 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.