- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-07
- Bylos Nr.
- 2S-1368-370/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06591-2009-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- R. N.
- Atsakovas
- M. N.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2S-1368-370/2009
2009 m. spalio 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Albinos Pupeikienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-07-27 nutarties civilinėje byloje Nr. N2-10318-777/2009 pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui M. N. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašo nustatyti atsakovo ir šalių nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką. Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-02-15 sprendimu nutraukus šalių santuoką buvo patvirtinta šalių sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su ieškove bei atsakovo teisė su sūnumi bendrauti be apribojimų pagal išankstinį susitarimą. Šiuo metu dėl bendravimo tvarkos yra kilęs ginčas. Ieškovė 2008 m. birželį su vaikais išvyko atostogauti pas tėvus į Airiją, kurioje nusprendė pasilikti ilgesniam laikui. Tokį sprendimą ieškovė priėmė šeimos labui, t. y. siekdama maksimaliai patenkinti nepilnamečių vaikų interesus. Tiek šalių sūnus, tiek ieškovės duktė iš ankstesnių santykių lanko mokyklą, jie turi geras gyvenimo sąlygas, būtinas jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, yra užtikrinta teisė į jų gyvenamąjį būstą, į tinkamą laisvalaikį ir poilsį, vaikai grįžti gyventi į Lietuvą nenori. Ieškovė nekliudo sūnui bendrauti su atsakovu, jie visą laiką bendravo ir bendrauja ryšio priemonėmis, ji siūlė atsakovui atvykti pas sūnų, taip pat neprieštaravo, kad per mokyklines atostogas vaikas grįžtų į Lietuvą ir pasisvečiuotų pas atsakovą, jo tėvus. Atsakovas apkaltino ją vaiko pagrobimu, nors pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-02-15 sprendimą nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, todėl jos kelionė (išvykimas) už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų negali būti laikoma vaiko grobimu. Ieškovės įsitikinimu atsakovas piktnaudžiaudamas savo teisėmis, tyčia nori pakenkti jos ir nepilnamečių vaikų gyvenimo kokybei, jo veiksmai neatitinka nepilnamečio sūnaus interesų. Atsakovas nesiekia įgyvendinti savo pareigos bendrauti su vaiku, todėl ieškovė norėdama užtikrinti vaiko teisę bendrauti su tėvu ir susidariusią situaciją sureguliuoti, t. y. apibrėžti atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – leisti jai išvežti šalių nepilnametį vaiką į užsienio valstybę. Nurodė, kad šiuo metu yra priimta Airijos Aukštesniojo teismo teisėjo Garretto Sheehano 2009-05-01 nutartis, kurios vykdymas yra sustabdytas, kol Lietuvos teismas nuspręs dėl atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos. Atsakovui pradėjus procesą dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą yra ribojama vaiko judėjimo laisvė, t. y. vaikas gali grįžti į Lietuvą, tačiau jis nebegalėtų išvykti į užsienio valstybę, taip pat ir Airiją, kur jis šiuo metu gyvena, lanko mokyklą. Esant tokiai padėčiai ji būtų priversta grįžti gyventi į Lietuvą, kur ji neturi darbo ir yra labai maža tikimybė, kad dėl esamos ekonominės situacijos darbą jai pavyktų surasti. Grįžusi į Lietuvą ji neturėtų pajamų, o iš atsakovo nereguliariai teikiamo išlaikymo išlaikyti nepilnamečio vaiko, patenkinti jo teisėtų interesų ji negalėtų. Atsakovas neduoda sutikimo nepilnametį vaiką išvežti į užsienio valstybę, kad ten jis galėtų mokytis, gyventi, galėtų laisvai judėti, išvykti iš Airijos ir grįžti į Airiją. Atsižvelgdama į nepilnamečio vaiko interesus, į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta yra Airijoje, ten jis lanko mokyklą, šiuo metu vaiko asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Airijoje ir tai labiausiai atitinka vaiko interesus, prašo taikyti anksčiau nurodytą laikinąją apsaugos priemonę.
Atsakovas priešieškiniu teismo prašo ieškovės ieškinį atmesti, pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-02-15 sprendimu patvirtintą šalių sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu bei iš motinos priteisiant vaikui išlaikymą iki pastarojo pilnametystės. Nurodė, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas, ieškovė pažeidė jo ir Lietuvos pilietybę turinčio sūnaus teises, įsipareigojimą leisti netrukdomai bendrauti atsakovui su sūnumi bei teismo sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurioje nurodyta, jog sūnus gyvena su motina, kurios gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Ieškovė pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje suformuluotus principus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 35/2002-06-21 nuostatas. Ieškovė, vos pasibaigus skyrybų bylai slapta nuo atsakovo išveždama vaiką į užsienio šalį, padarė didelę žalą vaikui ir atsakovui, nes sūnus faktiškai neteko galimybių bendrauti su tėvu, jis prievarta buvo atskirtas nuo atsakovo ir išvežtas iš tėvynės. Ieškovės ieškinio teiginiai rodo, kad ji ir šiuo metu nesiruošia vaiko sugrąžinti į Lietuvą bei prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – leisti išvežti vaiką į užsienį, kai sūnus jau išvežtas į Airiją, o Airijos Aukštesniojo teismo teisėjas 2009-05-01 priėmė nutartį ir įsakė grąžinti sūnų į Lietuvą. Ieškovė nėra pajėgi užtikrinti jo sūnaus auklėjimą ir normalų ugdymą, piktybiškai ignoruoja tėvo ir sūnaus teisę bendrauti, prieš atsakovo valią apgyvendina sūnų Airijoje, taip atimdama jo teisę gyventi tėvynėje, kalbėti ir mokytis lietuviškai, augti ir gyventi lietuviškoje aplinkoje, bendrauti su seneliais. Be to, ieškovė turi ir dar vieną vaiką, todėl suprantama, kad dėl ieškovės finansinės padėties atsakovo sūnui yra sudėtinga gyventi Airijoje. Atsižvelgiant, kad sūnus yra Lietuvos pilietis ir jo tėvynė yra Lietuva, į tai, kad jo tėvas gyvena Lietuvoje, turi gyvenamąjį plotą, darbą bei yra pajėgus tinkamai išauklėti ir užauginti sūnų, jo gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu. Be to, pažymi, kad jo ir sūnaus santykiai buvo ir bus labai šilti ir artimi. Ieškovė galės bendrauti su sūnumi, pasiimdama jį pusei visų atostogų laikotarpio. Nurodė, kad ieškovė privalo padėti išlaikyti sūnų ir atsižvelgiant į jos pajamas, galimybes, į atsakovo uždarbį, vaiko poreikius. Atsakovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti ieškovę nedelsiant grąžinti sūnų į Lietuvą ir perduoti jį atsakovui, iki įsiteisės sprendimas šioje byloje. Iki įsiteisės sprendimas šioje byloje, priteisti iš ieškovės atsakovui sūnaus laikiną išlaikymą po 550 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Įpareigoti ieškovę išlaikymą mokėti nuo sūnaus grąžinimo į Lietuvą ir perdavimo atsakovui. Nurodė, kad siekiant sūnaus ir jo teisių apsaugos, siekiant, kad jo bei sūnaus santykiai dar labiau nebūtų nutolinami, ieškovė privalo nedelsdama grąžinti vaiką į Lietuvą ir perduoti atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009-07-27 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, o atsakovo tenkino iš dalies – įpareigojo ieškovę nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 30 dienų, šį terminą skaičiuojant nuo nutarties priėmimo dienos, grąžinti sūnų M. N. į Lietuvą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-07-27 nutartį panaikinti ir išsprendus klausimą iš esmės atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, o ieškovės – tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta, pažeidžianti nepilnamečio vaiko interesus. Teismas iš esmės ne taikė laikinąsias apsaugos priemones, o ėmėsi užsienio valstybės teismo nutarties, kurios vykdymas yra sustabdytas, vykdymo Lietuvoje. Taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra visiškai nesusijusi su byloje pareikštais reikalavimais, tiek ieškinio, tiek priešieškinio. Įstatyme yra aiškiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jei pareikštas ieškinys (priešieškinis) būtų patenkintas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas gynė atsakovo interesus, kurių gynimas galimas pareiškiant reikalavimus ieškinyje, o ne prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas savo teisę į interesų gynimą yra realizavęs – jis kreipėsi į užsienio valstybės teismą dėl įpareigojimo grąžinti nepilnametį vaiką į Lietuvą, byloje įsiteisėjusio ir vykdytino teismo sprendimo šiuo metu nėra. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išsprendė analogišką atsakovo prašymą. Užsienio teisme nagrinėjant atsakovo reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į Lietuvą, atsakovas tokio pat prašymo kitam teismui pateikti negalėjo, o pateikus, jis teismo turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė pažeidė atsakovo teisėtus interesus. Teismo sprendimu nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, ieškovei nenustatyti jokie ribojimai dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo konkrečiame mieste ar valstybėje. Ieškovė negali būti nepagrįstai ir neteisėtai įpareigota grįžti gyventi į Lietuvą. Dėl savo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ieškovė nurodo, kad leidimas ieškovei išvežti nepilnametį vaiką į užsienio valstybę atitiktų nepilnamečio sūnaus interesus: nebus ribojama vaiko teisė judėti, kol bus nagrinėjam civilinė byla ir nustatyta tiksli bendravimo su juo tvarka, vaikas galėtų laisvai ir netrukdomai grįžti į Lietuvą, išvykti į šiuo metu jo gyvenamąją vietą Airijoje, kur galėtų mokytis ir gyventi.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovės prašymas nesąžiningas, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes ji prašo leisti laikinai išvykti į Airiją, kai iš ieškinio turinio matyti, jog sūnų be jokių leidimų yra išvežusi į Airiją ir nesiruošia grįžti į Lietuvą. Ieškovė pažeidė šalių susitarimą ir būdama Airijoje toliau pažeidinės santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Teismo nutartis, kuria ieškovė įpareigota grąžinti vaiką į Lietuvą ir tik po to spręsti visus kitus ieškinio ir priešieškinio klausimus, yra teisinga bei pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai preziumavo, jog atsakovė išvykdama į Airiją ir ten apsigyvendama atliko priešingus teisei veiksmus, o konkrečiai – pažeidė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-02-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-68-777/2008 patvirtintos šalių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatas. Minėta sutartimi vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, ieškovė neįsipareigojo nekeisti gyvenamosios vietos ar keitimą derinti su atsakovu. Ta aplinkybė, kad santuokos nutraukimo ir sutarties dėl pasekmių patvirtinimo metu ieškovė gyveno Lietuvoje, neapribojo jos konstitucinių teisių laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą tiek Lietuvoje, tiek už Lietuvos ribų. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 str.). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išankstinei išvadai, kad buvo pažeista nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Teismo patvirtintoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nustatyta, kad atsakovas su sūnumi bendrauja be apribojimų pagal išankstinį susitarimą. Gyvenamosios vietos pakeitimas, ar tai reikštų apsigyvenimą kitame mieste ar valstybėje, automatiškai nereiškia vaiko ir tėvo bendravimo teisių pažeidimo. Esant šiuolaikinėms galimybėms laisvai kirsti valstybių sienas, išvystytai transporto ir ryšių infrastruktūrai, geografinio atstumo įtaka bendravimo galimybėms mažėja. Be to, galima situacija, kai iki gyvenamosios vietos kitoje valstybėje bus mažesnis atstumas, nei iki gyvenamosios vietos, pasirinktos kitame mieste, bet Lietuvos teritorijoje. Taigi pati savaime aplinkybė, kad ieškovė pasirinko gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, automatiškai nereiškia vaiko ir tėvo bendravimo teisių pažeidimo, nors pažeidimo fakto ir nepaneigia – šios aplinkybės reikšmė byloje gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, ji turi būti įvertinta sprendžiant šalių ieškiniuose pareikštus reikalavimus dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas manyti, jog nesiėmus atsakovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės – vaiko grąžinimo į Lietuvą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti tuo atveju, jeigu pareikštas atsakovo priešieškinio reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo bus patenkintas. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė savo galimomis neigiamomis pasekmėmis vaikui yra neadekvati tikimybei, kad ši laikinoji apsaugos priemonė apskritai yra būtina, t. y. kad ne tik atsakovo ieškinys bus patenkintas, bet ieškovė dar ir vengs jį vykdyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šalių sūnaus gyvenamosios vietos, taip pat bendravimo tvarkos su vaiku pakeitimas, visų pirma, susijęs su vaiko interesais, aplinkybė, kad vyksta toks ginčas, turi daryti kiek įmanoma mažiau įtakos nepilnamečio vaiko nusistovėjusiam gyvenimo būdui, aplinkai, bendravimo su abiem tėvais tvarkai, šių klausimų reglamentavimas turi būti nuoseklus ir neturėtų būti staigiai keičiamas, o jei keičiamas – tik dėl ypatingai svarbių aplinkybių. Todėl nesuprantamas pirmosios instancijos teismo priimtas priešingas sprendimas – įpareigoti ieškovę vaiką sugrąžinti į Lietuvą, kas iš esmės reiškia vaiko, o atsižvelgiant į aplinkybę, kad teismas atmetė atsakovo prašymą, iki įsiteisės sprendimas šioje byloje perduoti vaiką atsakovui, ir ieškovės gyvenamosios vietos priverstinį keitimą. Ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu privalės gyventi Lietuvoje, neteks darbo Airijoje. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl šių ieškovės argumentų yra formalūs ir pagrįsti vien spėjimu, kad ieškovei nekils jokių sunkumų tik todėl, kad ji ir iki išvykimo į Airiją gyveno Lietuvoje ir sugebėdavo čia sūnumi tinkamai pasirūpinti. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė dar turi nepilnametę dukrą, kuria privalo rūpintis, vadinasi, taip pat parsivežti į Lietuvą. Esant nustatytai aplinkybei, kad šiuo metu vaikų gyvenamoji vieta yra Airijoje, kur jie lanko mokyklą, pirmosios instancijos teismo įpareigojimo niekaip negalima laikyti atitinkančiu paties teismo teiginius apie situacijos stabilizavimo būtinumą bylos nagrinėjimo metu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę – ieškovės įpareigojimą grąžinti vaiką į Lietuvą, todėl ši skundžiamos nutarties dalis naikintina.
Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl minėtos laikinosios apsaugos priemonės taikymo nepagrįstai rėmėsi Airijos Aukštesniojo teismo 2009-05-01 nutarties išvadomis, kad grąžinimas į Lietuvą nesukels vaikui fizinės ar psichinės žalos ir nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog vaiko grąžinimas jį pastatytų į kitą netoleruotiną situaciją. Visų pirma, šios ir Airijoje nagrinėjamos bylų ir dalykas, ir pagrindas yra skirtingi, antra, Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nustatyti reikalavimai rizikai dėl galimos žalos vaikui yra minimalūs, t. y. vaikas gali būti negrąžintas į kilmės valstybę tik esant didelei rizikai, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Konvencijos 13 str. 1 d. (b) p.). Šioje byloje spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas turi vadovautis prioritetinio vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, vaiko teisės turi būti aiškinamos plačiau (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., CK 3.3 str. 1 d.) nei konkrečius teisinius santykius reglamentuojančioje specialioje konvencijoje.
Atmestini ieškovės atskirojo skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas netenkino jos prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – leisti ieškovei išvežti šalių nepilnametį vaiką į užsienio valstybę. Pirma, kaip jau buvo minėta, šiuo metu ieškovei nėra jokių teisinių kliūčių važiuoti su vaiku į bet kurią užsienio valstybę ir juo labiau laisvai ir netrukdomai grįžti į Lietuvą, tam jai nereikalingas atskiras atsakovo sutikimas ar teismo leidimas. Antra, ieškovė nurodo, kad leidimas jai reikalingas vaikui išvykti į šiuo metu jo gyvenamąją vietą Airijoje, kur vaikas galėtų mokytis ir gyventi, nors pati pripažįsta, kad vaikas ir taip šuo metu gyvena ir mokosi Airijoje. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis ieškovės prašymas nepagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netenkino (CPK 144 str. 1 d.).
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis keistina panaikinant jos dalį, kuria ieškovė įpareigota grąžinti sūnų į Lietuvą, ir šį atsakovo prašymą atmetant (CPK 337 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti taip: ieškovės ir atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.