Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. bandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 sprendimą Nr. 21S33462 (toliau – Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1651 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyveno (duomenys neskelbtini). Norėdama saugumo bei siekdama išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir prašo Lietuvoje prieglobsčio.

3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja Sprendimą skundė atsakovo Komisijai, tačiau ši 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 6K-1651 skundą atmetė.

4. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, teigia, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą suteikti prieglobstį.

5. Pareiškėjos įsitikinimu, iš esmės atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių. Pareiškėja mano, kad atsakovas neįvertino to, kad ji yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visą laiką buvusi priklausoma nuo kitų šeimos narių. Atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ji nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

6. Pareiškėja mano, jog padidintą individualią riziką patvirtina (duomenys neskelbtini).

7. Atsakovas nors ir rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau- EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, tačiau realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors akivaizdu, jog objektyviai vertindamas situaciją, privalėjo. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Atsakovas uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

10. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Nerasta informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią pareiškėjai kylančią grėsmę pagal kilmės valstybės informaciją laikė tikėtina, bet daugiau hipotetinio pobūdžio, nes pasakojimas prieštarauja įprastai (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, pareiškėjos deklaruojamą baimę vertino išskirtinai kaip hipotetinio pobūdžio ir nelaikė jos visiškai pagrįsta.

11. Tos pačios aplinkybės atsakovo buvo vertintos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, nes pareiškėja nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Migracijos departamentas atsižvelgdamas į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje - (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjos pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo vertinti to kaip persekiojimo, sudarančio pagrindą suteikti prieglobstį, kilmės valstybėje. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos teiginius, surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant (duomenys neskelbtini).

18. Pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą. Tačiau ji yra darbingo amžiaus jauna moteris, (duomenys neskelbtini) yra likę jos artimieji, su kuriais artimai bendravo ir palaiko ryšius; ji visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Dėl to teismas konstatavo, kad neegzistuoja individualių aplinkybių, dėl kurių jai gresia pavojus. Paskutinė pareiškėjos gyvenamoji vietovė (duomenys neskelbtini) nėra riziką didinantis veiksnys. Taigi nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

19. Pareiškėja nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio bendros žinios, niekaip nesusijusios su pareiškėjos asmeniniais išgyvenimais. Teismo vertinimu, pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, todėl jai pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga.

20. Teismas pripažino pagrįstu Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau nesutiko su jo išvada taikyti pareiškėjai maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes laikė tai neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendime nepateikta argumentų, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi įteisinti savo buvimą ar Lietuvoje būtų padariusi kokių nors teisės pažeidimų, kad keltų grėsmę valstybės saugumui. Dėl to teismas pakeitė Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi teismas pakeitė sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tai teismas konstatavo ir pagrindą keisti sprendimo dalį dėl perspėjimo apie draudimą įvedimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Dėl to teismas pakeitė perspėjimo laikotarpį. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

III.

21. Pareiškėja R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti vertėjo dalyvavimą posėdyje.

23. Atsakovas tinkamai neįvykdė savo pareigos surinkti naujausią aktualią kilmės šalies informaciją. (duomenys neskelbtini). Aplinkybės dėl gyvenimo pabėgėlių stovykloje sąlygų nebuvo nagrinėtos nei vienos iš institucijų, kartu ir teismo, nors tai yra esminis klausimas vertinant, ar nėra sąlygų papildomai apsaugai tuo pagrindu, jog, gražinus pareiškėją į kilmės šalį, ji ir vėl bus priversta gyventi nežmoniškomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų apie pabėgėlių stovyklas (duomenys neskelbtini). Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjos baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik aktualius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik taip galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėja susidurs kilmės valstybėje. (duomenys neskelbtini).

25. Nors atsakovas rėmėsi EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė, šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo jos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors privalėjo.

29. Pareiškėja įvardijo grėsmę (duomenys neskelbtini), bet ši jai kylanti grėsmė, remiantis kilmės valstybės informacija, yra daugiau hipotetinio pobūdžio nei reali, nesuderinama su kilmės šalies informacija. Įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

30. Pagal Įstatymo 71 straipsnį pareiškėjai tenka pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Šiuo atveju nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjos persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jos individualių savybių. Taigi nenustatytas individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjos pasakojimas yra nenuoseklus, paremtas bendra nesaugia padėtimi kilmės valstybėje, o ne individualiomis pareiškėjos aplinkybėmis.

31. Migracijos departamentas surinko su pareiškėjos individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Įvertinęs surinktą informaciją, atsakovas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėja yra moteris, pagal ESPA ataskaitą, gali padidinti riziką patirti smurtą, tačiau pareiškėja yra darbingo amžiaus jauna moteris, (duomenys neskelbtini) yra likę jos artimieji, su kuriais artimai bendravo ir palaiko ryšius, ji visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), ji pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, todėl tikėtina, kad (duomenys neskelbtini). Dėl to nebuvo konstatuota, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus. Be to, apklausos metu pareiškėja nenurodė kitų priežasčių, išskyrus (duomenys neskelbtini), dėl kurių ji gali patirti persekiojimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

36. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

38. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

40. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

42. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Prašymo suteikti prieglobstį priežastimi pareiškėja įvardijo ir tai, kad (duomenys neskelbtini), nors apeliaciniame skunde dėl šios priežasties argumentų nenurodo.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą išvadą, kad esminė pagrindinė pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies priežastis yra asmeninio pobūdžio, netenkinančios gyvenimo sąlygos kilmės šalyje, noras geresnio gyvenimo, turėti galimybę užsidirbti. LVAT praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui (žr., pvz., 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

45. Tiek atsakovas, tiek ir teismas įvertino ir pareiškėjos įvardytą norą savarankiškai spręsti dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas, rinko ir analizavo informaciją kilmės valstybės informaciją, pagal kurią nustatė, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas, remdamasis kilmės valstybės informacija (duomenys neskelbtini), pripažino tikėtiną tokią prieglobsčio prašytojai kylančią grėsmę, tačiau laikė ją daugiau hipotetinio pobūdžio nei realią. Atsakovas Sprendime pažymėjo ir tai, kad pagal kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas iš esmės pritarė atsakovo vertinimui, kad tokia pareiškėjos baimė pagrįstai laikyta išskirtinai hipotetinio pobūdžio, neviškiai pagrįsta.

46. Teismas nurodė, kad pareiškėja nenurodė individualių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) susiduria ar susidurtų (deportacijos atveju) su realia persekiojimo rizika. Iš Migracijos departamentas Sprendimo turinio matyti, kad tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios leistų daryti prielaidą, jog pareiškėjai jos gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėja kaip vieną iš priežasčių, dėl kurios ji galėtų patirti persekiojimą, nurodė ir (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas tyrimo metu nerado ir pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad (duomenys neskelbtini). Pati pareiškėja patvirtino, kad ji asmeniškai nepatyrė persekiojimų ar grasinimų.

47. Įvertinus prieglobsčio prašytojos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) nerasta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog apklausų metu ji nurodė, kad jos artimi giminaičiai nukentėjo, todėl egzistuoja Įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje numatyta prezumpcija, tačiau tokie teiginiai iš tiesų neatitinka byloje nustatytų duomenų – pareiškėja nebuvo nurodžiusi ar įvardijusi kokių nors konkrečių jos artimųjų, kurie būtų nukentėję dėl (duomenys neskelbtini).

48. Pareiškėja taip pat neįvardijo individualių priežasčių, didinančių jos persekiojimo dėl l(duomenys neskelbtini) tikimybę. Pareiškėja apklausų metu pareiškėja nurodė, jog jai asmeniškai niekas nėra grasinęs, ji asmeniškai nesusidūrė su veiksmais, kurie galėtų būti prilyginti persekiojimui. Ji nurodė tik tai, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš esmės bendro pobūdžio pareiškėjos teiginiai apie (duomenys neskelbtini) nepaneigia atsakovo vertinimo, jog pareiškėja neatitinka sąlygų prieglobsčiui ar papildomai apsaugai skirti, numatytų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose.

49. Pasisakydama apie pareiškėjos teiginius, jog (duomenys neskelbtini) grėsmė yra preziumuojama, teisėjų kolegija pritaria tiek pirmosios instancijos teismui, tiek atsakovui, kurie nurodė, jog aplinkybė, jog pareiškėja patenka į EPPB ataskaitoje nurodytą padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, per se (savaime) nereiškia, kad jie yra persekiojami, kadangi ne visi minėto profilio asmenys susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Tokiais atvejais individualiai turi būti vertinama persekiojimo rizikos tikimybė, atsižvelgiant, be kita ko, į tokias riziką didinančias aplinkybes, kaip kilmės vietovė, turimi asmens dokumentai, lytis. Individualiai vertindamas pareiškėjos situaciją, atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į pareiškėjos individualias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo padaryta išvada, kad, įvertinus pareiškėjos pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, pareiškėja galėtų saugiai gyventi (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas išsamiai vertino pareiškėjos situaciją pagal EPPB išskirtus padidintos rizikos asmenų profilius, tai teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviais ir nepagrįstai pareiškėjos skundo argumentus, jog toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliekamas.

50. Vertindama pareiškėjos argumentus dėl netinkamai surinktos kilmės šalies informacijos, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad atsakovas įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), taip pat analizavo (duomenys neskelbtini) grėsmę. Migracijos departamentas rėmėsi (duomenys neskelbtini) ataskaita, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia šių išvadų dėl beatodairiško smurto lygio. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, keldama klausimą dėl atsakovo pareigos rinkti naujausią aktualią kilmės šalies informaciją netinkamo vykdymo, nurodo, kad atsakovas netyrė ir nevertino aplinkybių dėl gyvenimo pabėgėlių stovykloje sąlygų, neįvertino, kad kilmės šalis nededa realių pastangų padėti (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus, nes pareiškėjos prašymas nebuvo grindžiama tokiomis aplinkybėmis, pareiškėja neteigė ir nenurodė, kad (duomenys neskelbtini).

51. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėja nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, todėl jai nepagrįstai buvo perkelta pareiga teisiškai kvalifikuoti šias aplinkybes. Įstatymo 71 straipsnyje numatyta prieglobsčio prašytojo pareiga prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, „kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3880-415/2019 ir kt.). Taigi, pareiškėjai teko pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Apklausos metu pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie jos asmeninę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o jos teiktus paaiškinimus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis įvertino ir kvalifikavo Migracijos departamentas ir teismas teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjos persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jos individualių savybių.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

53. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos atsakovo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.