Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto UAB „Sostinės kreditai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Sostinės kreditai“ pareiškimą skolininkui A. G. dėl turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, suinteresuoti asmenys – J. G., antstolis D. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skolininkas atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Atslipime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo J. G. prašė atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad su sutuoktiniu A. G. 7 metus neveda bendro ūkio ir nežino apie jo prievoles kreditoriams, kurios dėl to turi būti pripažintos asmeninėmis prievolėmis. Aplinkybes dėl gyvenimo skyrium ir dėl to, kad nei sutuoktinės, nei vaikų finansiškai neišlaiko, teismo posėdyje patvirtino pats skolininkas A. G.. A. G. prisimta prievolė negali būti laikoma bendra sutuoktinių prievole, kadangi ji buvo prisiimta sutuoktinei J. G. nežinant, nesant jos sutikimo ir nebuvo skirta šeimos poreikiams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Byloje įrodyta ir šalių neginčijama, kad skolininkas A. G. ir suinteresuotas asmuo J. G. 1990-08-25 sudarė santuoką, tačiau faktiškai nustojo kartu gyventi nuo 2005 m. Antstolis, vykdydamas išieškojimą pagal Vilniaus rajono 3 notarų biuro vykdomuosius įrašus Nr. 3617 ir 7397 dėl skolos išieškojimo solidariai iš A. G. ir N. M. pareiškėjo naudai, 2012-08-01 priėmė patvarkymą dėl turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje nustatymo ir areštavo skolininko A. G. vardu registruotą turtą – transporto priemonę ir skolininko sutuoktinės J. G. pinigines lėšas.

CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos <...> pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalį, sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu.

CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Pagal CK 3.120 straipsnio, reglamentuojančio sutuoktinių atsakomybę pagal vieno iš sutuoktinių prievoles, išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies. CPK 666 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, jog išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Iš ieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis).

Vienas iš argumentų, kuriuo teismas grindė skundžiamą nutartį yra tas, kad skolininkas A. G. vartojimo kredito nenaudojo bendriems šeimos interesams. Kaip teisingai byloje nustatyta, skolininko A. G. prievolė yra asmeninė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Byloje įrodyta, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi nuo 2005 m., bendro ūkio neveda, skolininkas A. G. teismo posėdyje parodė, kad J. G. apie vartojimo kreditą nežinojo, kreditas atiteko N. M., kuriai skolininkas A. G. tepadėjo jį gauti (b.l. 44), todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti sutuoktinių prievolės bendrumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent dėl to, jog skolininko sutuoktinis pagal prievolės teisinę prigimtį nėra skolininkas, vykdytina CPK 667 straipsnio procedūra, priešingu atveju išieškojimas būtų galimas iš bendro sutuoktinių turto ar suinteresuoto asmens J. G. turto.

Pagal CPK 667 straipsnį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Jei per antstolio nustatytą terminą toks prašymas nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia. Byloje esantys įrodymai tvirtina,jog antstolis CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka pasiūlė pareiškėjui kreiptis į su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo.

Pirmosios instancijos nustatė, kad skolininkas A. G. ir suinteresuotas asmuo J. G. yra susituokę, tačiau remdamasis CK 3.67 straipsnio 2 dalis nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Pagal CK 3.67 straipsnio, reglamentuojančio santuokos nutraukimo įtaką sutuotkinių turtinėms teisėms, 2 dalį, sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Šioje byloje nėra jokių duomenų apie skolininko ir suinteresuoto asmens J. G. santuokos nutraukimą ar separaciją. Be to, nėra jokių duomenų apie sutuoktinių turtui taikytino bendrosios junginės nuosavybės teisinio režimo pabaigą, vedybų ar povedybinės, o taip pat turto pasidalinimo sutarties sudarymą įstatymo nustatyta tvarka, ir tai byloje nėra ginčijama. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad sutinteresuoto asmens J. G. pajamos, gaunamos po santuokos sudarymo iš jos darbinės veiklos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kurioje nustatytina skolininko dalis.

Tačiau iš skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje gali būti išieškoma tik nustačius, jog skolininko asmeninio turto išiešklojimui nepakanka. Antstolio 2012-08-01 patvarkymo turinys liudija, kad antstolis areštavo skolininko vardu registruotą, bet santuokoje įgytą transporto priemonę. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2,7 punktus, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, taip pat sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, apie skolininko A. G. asmeninį turtą, nors iš bylos medžiagos matyti, kad teismas šių aplinkybių nesiaškino, o teismo išvados nėra pagrįstos nei skolininko, nei jo sutuoktinės paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), nei kitais įrodymais byloje, tuo tarpu civilinėje byloje dėl skolininko turto, kuris yra bendroji su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo, jeigu skolininkas yra sutuoktinis, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, ar turtas įgytas santuokoje, ar jis priklauso skolininkui ir kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, t.y. bylos nagrinėjimo dalykas yra nuosavybės atsiradimo pagrindai ir nuosavybės teisės subjektai.

Kaip minėta, vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu nustatoma skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Kad galėtų padalyti sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, teismas privalo nustatyti bendrą sutuoktinių turtą ir vieno ir kito asmeninį turtą (CK 3. 118 straipsnio 1 dalis). Tik nustatęs visą turimą ir valdomą sutuoktinių turtą, teismas gali nustatyti vieno sutuoktinio dalį visoje bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, tačiau tik tokiu atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimų patenkinimui nepakanka asmeninio skolininko turto. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokį turtą skolininkas turi ir valdo asmeninės nuosavybės teise ir, ar tokio turto apskritai yra, taip pat nenustatė, koks turtas yra įgytas kaip sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nors nagrinėjamu atveju privalėjo tai padaryti.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas siekė nustatyti skolininko pajamų dalį vien sutuoktinės J. G. iš darbinės veiklos gaunamose pajamose. Toks reikalavimas suformuluotas ydingai, nes teismas turi nustatyti nustatyti skolininko dalį visoje bendrojoje nuosavybėje (CK 3.127 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo prašymą, turėjo svarstyti trūkumų šalinimo instituto taikymo galimybę pareiškimo dalykui tinkamai suformuluoti.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK ir CPK teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, dėl šių pažeidimų byla išspręsta neteisingai. Kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimčių ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai padarius apeliacinės instancijos teisme, byloje dalyvaujantiems asmenims būtų apribota galimybė pasinaudoti procesu žemesnės ir tik po to aukštesnės instancijos teisme, skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.