Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo dėl įstaigos struktūrinių pertvarkymų teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas į darbą VMSA priimtas nuo 2010-02-23 (t. I, b. l. 53–54, 60), Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2015-06-17 priėmė sprendimą Nr. 1-60 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ (t. I, b. l. 68–69), VMSA direktorius 2015-06-18 priėmė įsakymą Nr. 40-176 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“ (t. I, b. l. 71–75), 2015-06-19 ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl galimo darbo sutarties nutraukimo (t. II, b. l. 98), VMSA direktorius 2015-10-22 priėmė įsakymą „Dėl A. K. atleidimo iš darbo“ Nr. 41-636, kuriuo ieškovas – Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas 2015-10-31 atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų) (t. I, b. l. 52).

DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą; DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai; DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti šio Kodekso 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius.

DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jei darbuotojo nepertraukiamasis stažas toje darbovietėje nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimties mėnesių – jam išmokama keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Pažymėtina, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį (t. I, b. l. 35–38), ieškovas prašė senaties terminą atnaujinti (t. I, b. l. 78–79, t. II, b. l. 23–34), paaiškindamas, kad po atleidimo iš darbo jis sužinojo naujų aplinkybių, susijusių su jo atleidimu iš darbo, ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai, atleidimo iš darbo diena nesutapo su skundžiamo įsakymo jam įteikimo diena, tai jį, asmenį, kuris neturi teisinio išsilavinimo, suklaidino, be to, skundžiamame įsakyme nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015-10-22 priėmė skundžiamą įsakymą, kurio pagrindu ieškovas iš darbo atleistas 2015-10-31, su skundžiamu įsakymu ieškovas buvo supažindintas 2015-10-26 (t. I, b. l. 52), taigi, ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą su juo sužinojo 2015-10-26. Pagal DK 300 straipsnio 1 dalį, jeigu darbuotojas nesutinka su <...> atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą <...>. Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovui nesutinkant su atleidimu iš darbo, jis atleidimą iš darbo turėjo teisę ginčyti per 1 mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo 2015-10-26. Terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia (DK 26 straipsnio 1 punktas). Vadovaujantis nurodyta DK nuostata, paskutinė termino diena ieškiniui pateikti buvo 2015-11-27, o ieškovas pateikė teismui ieškinį 2015-11-30, taigi, ieškovas į teismą kreipėsi praleisdamas DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pavėlavo ieškinį pateikti tik 3 dienomis, jis yra darbuotojas – silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, ieškinį teismui rengė be advokato pagalbos, teisinio išsilavinimo neturi, laiko, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties, todėl atnaujina jam ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad DK 129 straipsnio nuostatų analizė patvirtina, jog darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukta dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito; taip pat būtina nustatyti, ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014). Pabrėžtina, kad darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad parengtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ (toliau – sprendimo projektas), Vilniaus miesto savivaldybės taryba svarstė 2015-16-17 įvykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje Nr. 5 (t. IV, b. l. 4). Iš parengto sprendimo projekto 2015-06-16 aiškinamojo rašto (t. I, b. l. 62–67) matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą inicijavo VMSA vadovai, rengė VMSA vadovai, Teisės, Finansų ir Personalo departamentai, siūlomų struktūros pertvarkymų pagrindiniai tikslai buvo prioritetinių veiklos krypčių išskyrimas, valdymo efektyvumas ir veiklos kokybė, funkcinių ryšių pagrįstumas, valdymo išlaidų, tarp jų darbo užmokesčiui ir valstybiniam socialiniam draudimui, mažinimas, todėl buvo pasiūlyta centralizuoti viešųjų pirkimų funkciją, panaikinti Ekonomikos ir investicijų departamentą bei Aplinkos ir energetikos departamentą, patvirtinus naują struktūrą sumažinti didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių nuo 937 iki 874 pareigybių (etatų), detalizuojant pokyčius departamentų struktūroje taip pat paaiškinama, kad siūloma prie esamos Finansų departamento struktūros iš naikinamo Ekonomikos ir investicijų departamento prijungti Turto valdymo skyrių bei Verslo licencijavimo ir leidimų skyrių su esamomis funkcijomis. Išrašas iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-06-17 posėdžio Nr. 5 protokolo Nr. 2-5 (t. IV, b. l. 4) patvirtina, kad sprendimo projektui Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė, todėl buvo priimtas Tarybos 2015-06-17 sprendimas, kurio 1 punktu patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir VMSA struktūra, 2 punktu patvirtintas didžiausias leistinas VMSA valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius – 874, ir 4.1 punktu pavesta VMSA direktoriui Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atlikti darbo organizavimo pakeitimus, pertvarkyti Administracijos departamentų ir jų skyrių bei skyrių, neįeinančių į departamentų sudėtį, vidaus struktūrą, neviršijant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto darbo užmokesčio fondo ir nustatyto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus (t. I, b. l. 68–70). VMSA direktoriaus 2015-06-18 įsakymu nuo 2015-11-01 buvo panaikinta dalis VMSA pareigybių, tarp kurių ir visos 55 pareigybės, buvusios Ekonomikos ir investicijų departamente (tame tarpe ir Turto valdymo skyriuje buvusi ieškovo pareigybė) bei įsteigtos 258 pareigybės, tarp kurių 10 Finansų departamento Turto valdymo skyriaus pareigybių (t. I, b. l. 71–75, t. II, 108–112). Vėliau VMSA direktoriaus 2015-06-18 įsakymas buvo ne kartą keičiamas, pildomas (t. II, b. l. 113–126), vienas iš pakeitimų buvo 2015-08-24 (t. II, b. l. 118–121), kuomet buvo nuspręsta įsteigti dar vieną Finansų departamento Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės etatą (karjeros valstybės tarnautojas, A lygio 12 kategorija). Sistemiškai palyginus naikinamų pareigybių ir įsteigiamų pareigybių sąrašus (t. I, b. l. 72–75, t. II, 108–126), iki Tarybos 2015-06-17 sprendimo galiojusią VMSA struktūrą (t. I, b. l. 61) ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusią VMSA struktūrą (t. I, b. l. 70) matyti, kad nuo 2015-11-01 panaikinti Ekonomikos ir investicijų bei Aplinkos ir energetikos departamentai, pokyčiai įvykdyti ir kitų departamentų struktūrose. Iki struktūrinių pokyčių 2015-06-19 pareigybių skaičius VMSA buvo 936, po struktūrinių pertvarkymų – 873, t. y. sumažėjo 63 etatais (t. IV, b. l. 7), dėl struktūrinių pokyčių VMSA darbo santykius nutraukė su 39 darbuotojais, iš kurių 24 buvo karjeros valstybės tarnautojai ir 15 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį (t. IV, b. l. 5). Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų aukščiau nustatytais tikslais – išskirti prioritetines veiklos kryptis, pagerinti valdymo efektyvumą ir veiklos kokybę, sumažinti valdymo išlaidas, tarp kurių ir išlaidas, skirtas darbo užmokesčiui ir valstybiniam socialiniam draudimui mokėti (t. I, b. l. 62–67).

Pastebėtina, kad ieškovas dirbo Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiuoju specialistu darbo sutarties pagrindu. Pasikeitus struktūrai, šio departamento bei jame esančio Turto valdymo skyriaus neliko ir buvo sukurtas naujas Turto valdymo skyrius Finansų departamente. Ginčo dėl to, kad panaikinto Turto valdymo skyriaus funkcijos perėjo naujai įsteigtam Turto valdymo skyriui Finansų departamente, byloje nėra. Iki struktūrinių pakeitimų Turto valdymo skyriaus, kurį sudarė du poskyriai – Privatizavimo poskyris ir Valdymo poskyris, funkcijų vykdymą užtikrino 16 darbuotojų, iš kurių 13 buvo valstybės tarnautojai, o 3 darbuotojai, tame tarpe ir ieškovas, dirbo darbo sutarčių pagrindu (t. III, b. l. 73). Naujai įsteigtas Turto valdymo skyrius Finansų departamente jau nebuvo padalintas į poskyrius, atsakovė sprendė, kad Turto valdymo skyriaus funkcijoms vykdyti pakaks mažiau darbuotojų, todėl įsteigė 11 pareigybių, iš kurių tik 2 pareigybės buvo skirtos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis (t. III, b. l. 26).

Teismas palyginęs iki struktūrinių pakeitimų galiojusius Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareiginius nuostatus (t. II, b. l. 105–107) su naujai įsteigto Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareiginiais nuostatais (t. II, b. l. 189–198) daro išvadą, kad visos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto funkcijos išliko, tiesiog buvo perskirstytos – šių funkcijų vykdymui Turto valdymo skyriuje įsteigti jau ne trys etatai, kaip kad buvo panaikintame Turto valdymo skyriuje, o du etatai – atsakovė sprendė, kad toks etatų skaičius šioms funkcijoms vykdyti yra pakankamas. Pažymėtina, kad struktūrinių įstaigos valdymo pokyčių ekonomiškumo ar/ir veiklos efektyvumo aspektu teismas nevertina, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, teismas neturi įgaliojimų vertinti etatų mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, tai yra, negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011).

Taigi, įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad VMSA struktūriniai pertvarkymai įforminti kompetentingo organo sprendimu, kuris buvo vykdomas, atsakovės struktūros pakeitimai realūs, jais buvo siekiama optimizuoti VMSA darbą, todėl jų negalima laikyti fiktyviais.

Teismas pabrėžia, kad darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nutraukti neterminuotą darbo sutartį darbdavio iniciatyva galima, prieš tai darbuotoją atitinkamai įspėjus ir jeigu darbuotojo negalima perkelti į kitą darbą. Šios dvi sąlygos privalomos atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį. DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys – įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Teismas, spręsdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, turi patikrinti, ar įspėjimas atitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Įspėjime turi būti nurodytos konkrečios svarbios darbo santykių nutraukimo priežastys, o ne pakartojamos abstrakčios DK 129 straipsnio formuluotės. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Informacija yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms (teismui ir kt.), kurios sprendžia, ar struktūrinių pertvarkų metu nebuvo pažeistos darbuotojo teisės. Tuo atveju, kai darbuotojas įspėjamas apie atleidimą iš darbo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, įspėjime turi būti detaliai nurodyta, nuo kada, kokio masto, kurių struktūrinių padalinių (ar jų dalių), kurių darbuotojų darbo organizavimą ar kitokio pobūdžio (jį konkrečiai nurodant) pertvarkymai bus atliekami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).

Ieškovo teigimu, įspėjimo turinys buvo neinformatyvus, jam nebuvo aišku, kaip ir kokie struktūriniai pertvarkymai bus vykdomi, kaip tai palies konkrečiai jį (t. II, b. l. 30), su kuo teismas sutinka. Nagrinėjamu atveju įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovui surašytas ir jam įteiktas 2015-06-19 (t. II, b. l. 98), tai yra, jau po sprendimo dėl struktūrinių pertvarkymų priėmimo, prieš daugiau nei keturis mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo, šiame įspėjime buvo nurodyta, kad darbo sutartis su juo gali būti nutraukta ne anksčiau kaip nuo 2015-10-31 dėl to, kad vadovaudamasis Tarybos 2015-06-17 sprendimu VMSA direktorius 2015-06-18 įsakymu nuo 2015-11-01 panaikino VMSA Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybę ir etatą, įspėjime taip pat buvo nurodyta, kad jei dėl tam tikrų aplinkybių iki 2015-10-31 nebus pasibaigęs dviejų mėnesių įspėjimo terminas, atleidimo iš darbo data bus perkelta. Teismo vertinimu, atsakovė įspėjime nurodydama, kad darbo sutartis su ieškovu gali būti nutraukta ne anksčiau kaip nuo 2015-10-31 dėl to, kad nuo 2015-11-01 naikinama VMSA Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybė ir etatas, tinkamai nurodė ieškovui galimo atleidimo iš darbo priežastį, galimo atleidimo iš darbo datą, atsiskaitymo tvarką, tačiau teismas sutinka su ieškovu, kad iš jam įteikto įspėjimo turinio, net ir susipažinus su Tarybos 2015-06-17 sprendimo, VMSA direktoriaus 2015-06-18 įsakymo turiniu, ieškovui negalėjo būti aišku, kokie konkrečiai struktūriniai pertvarkymai bus vykdomi. Akcentuotina, kad net ir Tarybos 2015-06-17 sprendimo 2015-06-16 aiškinamajame rašte (t. I, b. l. 62–67) išsamiai ir aiškiai nebuvo konkretizuota, kokiose konkrečiai administracijos struktūros dalyse bus mažinamas dirbančiųjų skaičius. Pabrėžtina, kad vien pats faktas apie skyriaus, kuriame dirbo ieškovas, panaikinimą, dar nereiškia, kad darbuotojas visais atvejais bus atleistas. Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad įspėjimo turinys buvo nepakankamai išsamus, aiškus ir detalus, ieškovas neturėjo galimybės spręsti ir įsitikinti, kad nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs, todėl jo teisė žinoti, kaip ir kokie numatomi VMSA struktūriniai pokyčiai bus vykdomi, buvo pažeista. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2016-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2485-803/2016).

Dėl darbuotojo pirmenybės teisės likti darbe ir darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą vykdymo

Pažymėtina, kad nors ieškovas nurodė, kad dirbo savivaldybėje daugiau nei 15 metų, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas pas atsakovę dirbo laikotarpiu nuo 2010-02-23 iki 2015-10-31 (t. I, b. l. 53–54, 60), t. y. nepilnus 6 metus, todėl DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta garantija jam netaikytina, kitų aplinkybių, suteikiančių jam pirmenybės teisę likti darbe teismas nenustatė.

DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą. Ši nuostata reiškia, jog darbdavys privalo per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, t. y. iki pat atleidimo iš darbo dienos, ieškoti galimybės darbuotoją perkelti į kitą darbą. Kitas darbas yra laisva darbo vieta ar pareigos, atitinkančios darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir reikiamais atvejais – sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti perkeltas – bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Pagal DK 129 straipsnį darbuotojo kvalifikacija, kuri reikalaujama siūlomame darbe, yra darbuotojo pasirengimo dirbti laipsnis. Jį apibūdina darbuotojo teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai ir patirtis. Kvalifikacija nėra tapati išsimokslinimui, nes tai tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių ją ir sudaranti prielaidas turėti atitinkamos srities teorinių žinių. Jeigu darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą ir nepažeidžia DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl kito darbo siūlymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).

Atsakovė neginčijo, kad įspėjimo laikotarpiu ieškovui jokio kito darbo nesiūlė. Jos teigimu, per visą ieškovo įspėjimo apie atleidimo iš darbo laikotarpį ji objektyviai neturėjo laisvų pareigybių, kurias per visą įspėjimo laikotarpį galėtų pasiūlyti ieškovui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės argumentai dėl tinkamai įgyvendintos pareigos pasiūlyti ieškovui kitas pareigas, prieštarauja vieni kitiems – viena vertus, atsakovė nurodo, kad nebuvo laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų ieškovas, kita vertus, atsakovė nurodo, kad ankstesni ieškovo veiksmai – kategoriškas atsisakymas užimti žemesnes pareigas – lėmė tai, kad jai tapo aiški ieškovo pozicija dėl nesutikimo užimti žemesnes pareigas ir ji negalėjo jam pasiūlyti laisvų pareigybių, kadangi lygiaverčių pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų ieškovas, įstaigoje nebuvo (t. I, b. l. 93). Teismo vertinimu, toks atsakovės argumentavimas įrodo, kad visgi laisvų darbo vietų įstaigoje buvo, tačiau jų atsakovė ieškovui nesiūlė tik todėl, kad laisvos pareigos buvo žemesnės nei užėmė ieškovas. Pabrėžtina, kad atsakovė visiškai nepagrįstai susiaurino savo pareigą pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą – vien tai, kad ieškovas vieną kartą atsisakė atsakovės jam siūlomų žemesnių pareigų savaime nereiškia, kad jis taip pat vertins ir kitus atsakovės pasiūlymus, todėl ji privalėjo siūlyti ieškovui visas – tiek lygiavertes, tiek ir žemesnes laisvas pareigybes, kurios atitiko jo kvalifikaciją ar kurias jis sugebėtų dirbti.

Teismas jau aukščiau nustatė, kad panaikinus Turto valdymo skyriaus pareigybes Finansų departamente Turto valdymo skyriuje buvo įsteigtos dvi vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės (2 etatai). Palyginus šių pareigybių pareiginius nuostatus (t. II, b. l. 189–196) su pareiginiais nuostatais, pagal kuriuos dirbo ieškovas (t. II, b. l. 105–107), teismas nustatė, kad po struktūrinių pokyčių atsakovė ieškovo vykdytą funkciją atstovauti VMSA bankrutuojančių įmonių kreditorių susirinkimuose dėl pareikštų finansinių reikalavimų nustatė tik vienam vyriausiajam specialistui (dirbančiam pagal darbo sutartį), šiam etatui nepavedė vykdyti butų privatizavimo procedūras, o kitam įsteigtam šiame skyriuje dirbančiam vyriausiajam specialistui (dirbančiam pagal darbo sutartį), priešingai, pavedė vykdyti butų privatizavimo procedūras, tačiau jam nepavedė funkcijos atstovauti VMSA bankrutuojančių įmonių kreditorių susirinkimuose dėl pareikštų finansinių reikalavimų – iki VMSA struktūrinių pokyčių Turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas, dirbantis pagal darbo sutartį, atliko abi šias funkcijas, kitos šių dviejų įsteigtų etatų funkcijos buvo tokios pačios, kaip ir ieškovo, jiems buvo keliami tokie patys kaip ir iki struktūrinių pertvarkymų specialūs reikalavimai, todėl teismas daro išvadą, kad ieškovo kvalifikacija akivaizdžiai atitiko aukščiau minėtus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybių reikalavimus, šias pareigas jis, jei jos būtų laisvos, galėtų užimti. Teismas nustatė, kad vieną naujai įsteigtame Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę užėmė D. G., kuriai suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis treji metai (t. III, b. l. 26, 34–41), iki šių atostogų pabaigos jos vietą užėmė D. M., kuri nuo 2014-09-08, t. y. dar iki struktūrinių pertvarkymų, buvo priimta į darbą D. G. vaiko priežiūros atostogų terminui (t. III, b. l. 26, 42), todėl teismas sutinka su atsakove, kad su D. M. ir D. G. ji darbo santykius DK 129 straipsnio pagrindu nutraukti negalėjo (DK 132 straipsnio 2 dalis). Antrąją vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę naujai įsteigtame Turto valdymo skyriuje užėmė J. A. (t. III, b. l. 26–33), atsakovė nurodė, kad ji augina vaiką iki trijų metų, todėl su ja taip pat darbo santykiai DK 129 straipsnio pagrindu negalėjo būti nutraukti (DK 132 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas su tuo nesutinka, nes šios darbuotojos vaikui trys metai suėjo 2015-10-22 (t. III, b. l. 26), todėl 2015-11-01 įsigaliojus Tarybos 2015-06-17 sprendimui jos atžvilgiu DK 132 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nebegaliojo. Visgi, teismas, įvertinęs tai, kad J. A. 2015-11-01 augino vaiką iki keturiolikos metų, bei atsižvelgęs į Tarybos 2015-06-17 sprendimu patvirtintų struktūrinių pertvarkymų tikslus bei jau aukščiau įvertinęs struktūrinių pertvarkymų metu atsakovės atliktą Turto valdymo skyriaus darbuotojų funkcijų perskirstymą, daro išvadą, kad darbdavė, vadovaudamasi DK 129 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai įvykusių struktūrinių pertvarkymų nelaikė ypatingu atveju, leidžiančiu su J. A. nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu. Taigi, aukščiau nurodytoms darbuotojoms sutikus su darbo sutarties pakeitimais atsakovė pagrįstai laikė, kad įsteigtos Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, 2 pareigybės nėra laisvos, pareigos jų siūlyti ieškovui ji neturėjo.

Teismas ieškovo argumentus, kad įsteigtame Turto valdymo skyriuje įsteigtos vyriausiojo specialisto – valstybės tarnautojo pareigybės funkcijos iš esmės buvo tokios pačios kaip ir jo atliekamos funkcijos, o VMSA, įsteigdama būtent valstybės tarnautojų etatus, o ne darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, tik siekė nutraukti darbo santykius su juo, atmeta kaip nepagrįstus – iš įsteigtų Turto valdymo skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų matyti, kad nors dalis valstybės tarnautojų funkcijų buvo tokios pačios, kita dalis funkcijų – analitinė, šios funkcijos, teismo vertinimu, nėra tik smulkesnės, nereikšmingos, kaip kad teigia ieškovas, nes būtent šios funkcijos įgalina atsakovę analizuoti ir vertinti viso Turto valdymo skyriaus darbo efektyvumą ir veiklos kokybę, nustatyti egzistuojančias problemas, toks, beje, ir buvo vienas iš struktūrinių pertvarkymų tikslų, be to, šias analitines funkcijas, kaip ir esmines ieškovo funkcijas valstybės tarnautojai Turto valdymo skyriuje vykdė ir iki struktūrinių pertvarkymų (t. III, b. l. 93–125, 127–129), ieškovo teiginiai, kad tokių funkcijų Turto valdymo skyriuje dirbantys valstybės tarnautojai neatlieka, deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad į įsteigtą Turto valdymo skyrių buvo perkelti tik tie valstybės tarnautojai, kurie iki struktūrinių pokyčių dirbo panaikintame Turto valdymo skyriuje (t. III, b. l. 26, 73). Be to, teismas nenustatė, kad atleidusi ieškovą iš darbo atsakovė Turto valdymo skyriuje būtų įsteigusi papildomą, be aukščiau minėtų 2 etatų Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę ar būtų keitusi kai kurių Turto valdymo skyriaus valstybės tarnautojų pareigybes iš valstybės tarnautojų į dirbančių pagal darbo sutartis pareigybes – vien ta aplinkybė, kad praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams atsakovė priėmė į darbą G. F. terminuotos darbo sutarties pagrindu Turto valdymo skyriuje (t. II, b. l. 15–16) nėra pagrindas paneigti aukščiau teismo padarytą išvadą. Teismas taip pat sutinka su atsakove, kad ji turi teisę toliau tobulinti ir optimizuoti VMSA darbą, todėl tai, kad 2016-07-07, praėjus daugiau nei metams nuo Tarybos 2015-06-17 sprendimo, buvo patvirtinta nauja VMSA struktūra (t. II, b. l. 56–59), savaime nereiškia, kad ankstesni Tarybos 2015-06-17 sprendimu įvykę struktūriniai pertvarkymai buvo neteisėti. Teismas pabrėžia, kad ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima darbdavė, todėl tik ji pati sprendžia, kiek etatų ir kokių konkrečiai, jai reikės skyriaus funkcijoms užtikrinti. Taigi, teismas, padaręs išvadą, jog struktūriniais pertvarkymais įsteigta Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybė nebuvo ir nėra analogiška ieškovo pareigybei, sutinka su atsakove, kad ieškovas kaip darbuotojas, dirbęs pagal darbo sutartį, į valstybės tarnautojo pareigas negalėjo būti perkeltas, kadangi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas numato, jog į valstybės tarnybą patenkama tik konkurso būdu, tačiau, pabrėžtina, pareigos pagal darbo sutartį ieškovui turėjo būti siūlomos.

Bylos nagrinėjimo metu teismas įpareigojo atsakovę pateikti duomenis, kokios laisvos pareigybės (darbo sutarčių pagrindu) buvo VMSA ieškovo įspėjimo laikotarpiu, jei jos buvo užimtos, kas jas užėmė ir kodėl, atsakovės vertinimu, ji neturėjo pareigos siūlyti šių pareigų ieškovui. Iš atsakovės pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovo įspėjimo laikotarpiu VMSA buvo laisvos 13 pareigybių (darbo sutarčių pagrindu), iš kurių 6 Tarybos 2015-06-17 sprendimu taip pat nuo 2015-11-01 buvo panaikintos (t. IV, b. l. 5), todėl atsakovė pagrįstai jų nesiūlė ieškovui, į 6 pareigybes darbo sutarčių pagrindu buvo priimti nauji, VMSA nedirbę asmenys (t. III, b. l. 47), tačiau teismas įvertinęs šių pareigybių aprašymuose nustatytus šių pareigybių specialiuosius reikalavimus (t. III, b. l. 74–85) bei į bylą pateiktus ieškovą charakterizuojančius duomenis (t. I, b. l. 163–169, 179–197), sutinka su atsakove, kad 5 iš šių 6 pareigybių ji ieškovui neturėjo pareigos siūlyti, tačiau, teismo vertinimu, ieškovas galėjo užimti Personalo departamento archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę (t. III, b. l. 84–85) – šiai pareigybei keliamas reikalavimas turėti ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą bei būti tik susipažinusiam (o ne išmanyti) su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais, tuo tarpu ieškovas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, todėl, teismo vertinimu, jis atitinka šiai pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus ir atsakovė turėjo pareigą šias pareigas siūlyti ieškovui, tačiau to nepadarė. Atsakovė nurodė, kad tryliktąją buvusią laisvą Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybę struktūrinių pertvarkymų metu pasiūlė L. K., nes ji VMSA dirbo daugiau nei 20 metų, todėl teismas daro išvadą, kad pasiūlydama šią pareigybę L. K. atsakovė vadovavosi DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, ieškovas, gi, kaip jau teismas nustatė aukščiau, tokios pirmumo teisės neturėjo, todėl sprendžia, kad atsakovė, pirmiausia nepasiūlydama šios pareigybės ieškovui, nepažeidė DK nuostatų.