Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovai A. B., N. N. ir K. N. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės A. B. naudai 46 330 Eur neturinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų, ieškovo N. N. naudai – 49 235 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų, ieškovo K. N. naudai – 46 330 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. T. N. mėgino rasti užuovėją poilsio zonoje Vilniaus centre, Žvėryno rajone, kuomet ji pasitiesė paklodę Neries pakrantėje, netoli Latvių gatvės, kur į Vingio parką veda pėsčiųjų tiltas. Įvykio liudininkės E. T. teigimu, moteris buvo visiškai atsipalaidavusi ir nelaimės tikrai nesitikėjo – apie 17:23 val. virš jos galvos buvusio medžio sutrūnijęs kamienas lūžo ir krito tiesiai ant vilnietės. Dėl šio nelaimingo atsitikimo T. N. (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovų teigimu, atsakovo kaltė pasireiškia tuo, kad sutrūnijęs medis nebuvo laiku nupjautas, todėl sukėlė asmeniui mirtiną pavojų. Dėl T. N. mirties ieškovai patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, sielvartą, dėl to paūmėjo senos ligos. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nėra perduota Vilniaus miesto savivaldybei valdyti patikėjimo teise, todėl Vilniaus miesto savivaldybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Be to, nors sanitariniai kirtimai yra bene pagrindinė medynų būklės gerinimo priemonė, tačiau jų metu iškertami ne visi sausuoliai – dalis jų yra paliekama medynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę. Byloje nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinoma medžio lūžimo priežastis, todėl ieškovų teiginiai apie pavojingą medžio būklę yra nepagrįsti. Atsakovės teigimu, nelaimingo atsitikimo vieta nebuvo tinkama apsistoti poilsiui, nes, vadovaujantis Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-849 patvirtintų Taisyklių 6 punktu, fiziniai asmenys apsistoti poilsiui miškuose gali tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose (poilsiavietėse, atokvėpio vietose, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžinieriniuose statiniuose).

Vilniaus miesto savivaldybei teisės aktais, kol valstybiniai miškai nėra perduoti valdyti patikėjimo teise, nebuvo nustatyta besąlyginė pareiga prižiūrėti, tvarkyti valstybinius miškus, o Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugsėjo 9 d. pasitarimo protokolas Nr. 1LS-(1.6.)-99 veikiau buvo geros valios politinis susitarimas, kuris neturi jokios teisinės galios.Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintos Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vėjų ir gėlynų priežiūros taisyklės, kiti poįstatyminiai aktai, susiję su želdinių priežiūra, numato Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vieta, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, yra valstybinės reikšmės miško žemėje ir patenka į Vilniaus miesto savivaldybės Vingio girininkijos ribas, tad šioje teritorijoje augantys medžiai nėra želdynai, kaip nurodo apeliantai, o valstybinis miškas, kurio priežiūra yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų. Taigi apeliaciniame skunde apeliantai remiasi ne tik šiam ginčui netaikytinais teisės aktais, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kuriose buvo nagrinėjamos savivaldybių pareigos želdinių, augančių ne miško žemėje, atžvilgiu, t. y. šių bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo ginčo.Vien faktas, kad Vilniaus miesto savivaldybė administruoja valstybinius miškus miesto teritorijoje, savaime nereiškia, kad tuo pačiu jai kyla pareiga atlyginti dėl nelaimingo atsitikimo atsiradusią žalą, juo labiau kad Vilniaus miesto savivaldybė nevaldo valstybinių miškų patikėjimo teise, o joks teisės aktas, įskaitant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, nenumato savivaldybėms funkcijos prižiūrėti joms neperduotų patikėjimo teise valdyti valstybinės reikšmės miškų. Tuo tarpu savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatuose (8.11 punktas) administruojamų valstybinių miškų priežiūra yra nurodyta kaip skyriaus uždavinys, bet ne funkcija, kas atitinka faktinę situaciją.Vidiniai miškotvarkos projektai neturi įstatymo galios, kadangi yra tvirtinami aplinkos ministro įsakymu, tad ir šiais projektais negali būti sukuriamos teisinės pareigos savivaldybėms įstatymų nustatyta tvarka neperduotų valdyti valstybinių miškų priežiūros srityje. 2012-2021 m. projekto aiškinamajame rašte konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise valstybiniai miesto miškai kol kas nėra perduoti valdyti, o Vilniaus miesto savivaldybė iš esmės administruoja miškus kaip buvusių sovietmečio institucijų teisių perėmėja. Esant tokioms aplinkybėms kyla ir finansavimo problemų.Sanitariniai atrankiniai miško kirtimai nelaimingo atsitikimo teritorijoje buvo atlikti savivaldybės iniciatyva. Savivaldybė nėra gavusi jokių nusiskundimų dėl atliekamų darbų kokybės iš Valstybinės miškų tarnybos, kuri įgaliota atlikti valstybinę visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo, įveisimo ir apsaugos kontrolę, kontroliuoti miškotvarkos darbų kokybę ar miško sanitarinės apsaugos priemonių taikymą (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Be to, rekomendacija atlikti miškų sanitarinius kirtimus nuolat nereiškia, kad toje pačioje vietoje, neatsižvelgiant į medžių būklę, turi būti kertami medžiai kas metus – Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekte 2012-2021 metams yra suprojektuota bendra metinė sanitarinių kirtimų apimtis visiems savivaldybės administruojamiems valstybiniams miškams.Aiškinant Lankymosi miške taisyklių 8 ir 9 punktus sistemiškai, informacija apie uždraudimą ar ribojimą lankytis miškuose skelbiama tik tais atvejais, kai yra svarbios priežastys (gaisrų pavojus, įvykus stichinei nelaimei ir pan.). Miškų valdytojai be svarbių priežasčių neprivalo įrenginėti įspėjamųjų ženklų, skelbti informaciją apie ribojimus visose miško vietose, kurios nėra poilsiavietės, atokvėpio vietos ar kiti rekreacinės paskirties inžineriniai statiniai. Apeliantai, ignoruodami faktą, kad savivaldybė nėra tikroji nelaimingo atsitikimo vietos valdytoja, siekia jai perkelti ir valstybinio miško valdytojo atsakomybę inicijuoti, esant svarbioms aplinkybėms, draudimą lankytis tam tikroje miško teritorijoje. Nelaimingo atsitikimo vieta, kaip buvo nustatyta skundžiamame sprendime, nėra tinkama fizinių asmenų poilsiui – poilsiautojai, nusprendę čia apsistoti poilsiui, iš esmės pažeidžia Lankymosi miške taisyklių reikalavimus ir prisiima bet kokią riziką dėl tokio savo elgesio.Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių fotografijų neįmanoma įžiūrėti jokių lūžusio medžio išorinių pažeidimų, taip pat, priešingai nei nurodo apeliantai, įvykio liudytojai nenurodė, kad lūžęs medis buvo sutrūnijęs ar kitaip pažeistas. Byloje apskritai nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinomos medžio lūžimo priežastys, todėl apeliantų teiginiai apie pavojingą medžio būklę yra nepagrįsti ir spekuliatyvūs.Apeliantai nenurodė nei vieno tinkamo teisės akto, kurio reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai pažeidė.Apeliantai neįrodė neturtinės žalos buvimo fakto ir dydžio nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais, o prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas ir protingas. Be to, apeliantai nepateikė į bylą jokių dokumentų, įrodančių giminystės ryšius su žuvusiąja, byloje taip pat nėra dokumentų, kuriuose būtų nurodyta T. N. mirties priežastis – moteris mirė praėjus 15 dienų po nelaimingo atsitikimo, ir nėra aišku, ar nuo patirtų sužalojimų, ar nuo komplikacijų gydymo metu.Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai nenurodė nei vieno teisės akto, kurį savo neveikimu pažeidė Vilniaus miesto savivaldybė, negalimas ir priežastinio ryšio tarp tariamo Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo ir apeliantams tariamai atsiradusios neturtinės žalos konstatavimas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo nustatyti apeliantams terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliaciniame skunde apeliantai nenurodo, kokį naują sprendimą turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas, todėl apeliantai turėtų pašalinti pateikto apeliacinio skundo trūkumus ir suformuluoti konkretų reikalavimą apeliacinės instancijos teismui.Sutiktina su apeliantų nuomone bei išdėstytais motyvais, kad tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Vilniaus miesto savivaldybė. Jokie teisės aktai nesuteikia Nacionalinei žemės tarnybai teisės tvarkyti miško žemę, t. y. kirsti, genėti, vykdyti medžių būklės vertinimo ar kitaip prisidėti prie valstybinėje žemėje esančių medžių priežiūros.Ieškovai nepateikė teismui konkrečių įrodymų, galinčių pagrįsti teiginius, kad jie iki šiol patiria dvasinius išgyvenimus, stresą, sielvartą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta nuomone, kad ieškovai neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą.