Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-05-20 · Administracinė byla Nr. I-408-583/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-05-20
Bylos Nr.
I-408-583/2010
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
A. O.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. I-408-583/2010Proceso Nr. 3-63-3-00235-2009-8 (S)
Teismo procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovei Raimondai Vainoraitei, atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. prašymą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas prašymu kreipėsi į teismą nurodydamas, jog yra statutinis valstybės tarnautojas, kuriam Klaipėdos apskrities VPK neišmokėjo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo. Pareiškėjas teigia, kad minima įstatymo nuostata 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio teismo nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, todėl pagal Konstitucijos 48 straipsnio nuostatas turi būti apmokėta už atliktą darbą. Kadangi policijos įstaigos pagal turimą išlaidų sąmatą finansuojamos iš valstybės biudžeto, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė, todėl neišmokėto darbo užmokesčio suma pareiškėjo manymu turi būti priteista solidariai iš abiejų atsakovų – Klaipėdos apskrities VPK ir valstybės. Šiais ir išsamiau prašyme išdėstytais argumentais pareiškėjas prašo teismą:

- iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 682.92 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėją atstovaujančios Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovė R.Vainoraitė palaiko procesiniame dokumente išdėstytus argumentus ir prašo pareiškėjo prašymą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi jo manymu jis nėra tinkamas atsakovas šios kategorijos bylose ir pareiškėjo reikalavimai šioje byloje turi būti nukreipti į Lietuvos valstybę. Policijos įstaiga tik apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį pagal galiojusį teisinį reguliavimą, todėl reikalavimas jos atžvilgiu nepagrįstas.

Pareiškėjo atstovas A.Venckus palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie VRM, veikdamas ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepime į prašymą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimais ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad 2009-12-11 Konstitucinis teismas konstatavo, jog Valstybės tarnybos 23 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, o negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl Konstitucinio teismo nutarimo veikimas yra nukreiptas į ateitį ir negali būti taikomas jau susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimui. Atsakovas skaičiuojant ir išmokant pareiškėjui darbo užmokestį veikė pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui prašomą neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Taip pat, nurodo, kad nėra nei CK 6.271 straipsnyje, nei kituose teisės aktuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų, todėl mano, kad iš vis nėra teisinių pagrindų taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas dalinai.

Pareiškėjui kaip statutiniam valstybės tarnautojui atsakovas 2008 metais dėl sudedamosios darbo užmokesčio dalies - priedų ir priemokų, viršijančios 70 procentų pareiginės algos dydį, išmokėjimo ribojimo, nesumokėjo dalies priskaitytos sudedamosios darbo užmokesčio dalies – 682.92 Lt. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Būtent aukščiau aptartas teisinis reguliavimas yra aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi būtent pagal jį buvo numatytas apribojimas išmokamų priedų ir priemokų sumai, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Pagal teismui teikiamą 2010 m. kovo 18 d. Klaipėdos apskrities VPK pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 3-PAZ1-1688 (b.l.12) nustatyta, kad pareiškėjui A. O. 2008 metais dėl priedų ir priemokų ribojimo neišmokėta 682.92 Lt. faktiškai priskaityto darbo užmokesčio. Ginčo dėl teismui teikiamos pažymos duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas šios pažymos duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jo turinio.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo nutarimas suponuoja išvadą, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų būdų kompensuojant už atliktą darbą nėra numatyta. Be to pareiškėjui suteikta diskrecijos laisvė kreipiantis į teismą savo nuožiūra pasirinkti kokiu būdu turi būti kompensuota už jo atliktą darbą.

2005-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A1-638/2005 yra konstatavusi, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje.

Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjų ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę. Todėl nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjui ribojant priedų ir priemokų mokėjimą nesumokėta 682.92 Lt Duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota kitu būdu už atliktą darbą nėra, taip pat šiems reikalavimams reikšti nėra praleistas kreipimosi į teismą terminas.

Dėl tinkamo atsakovo

Pareiškėjas prašyme atsakovais nurodo valstybę ir Klaipėdos apskrities VPK bei prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį solidariai iš Lietuvos valstybės ir Klaipėdos apskrities VPK.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimą, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t.y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad prašymo reikalavimas atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra reiškiamas ir nukreiptas į darbdavį, t.y. atsakovą Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl pareiškėjo nurodoma neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-202/2009 konstatavo, kad aplinkybė, jog Lietuvos valstybės turtinė padėtis yra sunki yra nustatyta ir visuotinai žinoma, kas suponuoja būtinybę atidėti sprendimo vykdymą analogiško pobūdžio bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio sumos priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

pareiškėjo A. O. prašymą patenkinti dalinai.

Pareiškėjui A. O. iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (įmonės kodas 191008577) priteisti 682.92 Lt (iki mokesčių atskaitymo) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjo A. O. prašymą dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Remigijus Arminas