Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-261-977-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-09-07
Bylos Nr.: A-261-977-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas: I. K.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Advokatai: Paulius Bružas

Kategorijos

14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-261-977/2009Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Pauliui Bružui, atsakovo atstovei Živilei Kiseliauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant Valstybės įmonei Registrų centras ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I.

I. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007 m. vasario 12 d. aktą Nr. A51-2765-(14.6-MPD-0) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę suformuoti žemės sklypą, būtiną nekilnojamojo daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojimui pagal paskirtį. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 100 Lt žyminį mokestį (b.l. 3-5, 6-8).

Pareiškėja paaiškino, kad 2006 m. spalio 4 d. nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 3-12384 iš I. P. asmeninės nuosavybės teise įsigijo pastatą - sugriuvusį gyvenamąjį namą (liko pamatai - 7 proc.), kurio bendras gyvenamasis plotas sudaro 0,00 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Minimas nekilnojamasis daiktas, pareiškėjos teigimu, yra civilinės apyvartos objektas (Civilinio kodekso 1.98 str. 1,2 d., 4.7 str. 1 d.). Pareiškėja nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, jeigu jie nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskirti nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Nekilnojamojo turto kadastro objektu yra laikomas statinys (taip pat nebaigtas statyti). Remiantis minėto įstatymo 4 straipsniu visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007 m. vasario 12 d. aktas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisako suformuoti žemės sklypą, naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad sistemiškai aiškinant teisės normas, konstatuotina, kad nebaigtu statyti statiniu laikomas statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudotis. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo vykdomi jokie naujos statybos darbai, kurie dėl tam tikrų priežasčių negalėjo būti užbaigti. Atsakovės nuomone, pamatai, likę sugriuvus statiniui, negali būti laikomi nebaigtu statiniu.

Atsakovei neaišku, kokiais argumentais pareiškėja grindžia reikalavimą suformuoti žemės sklypą būtiną nekilnojamojo daikto naudojimui pagal paskirtį. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos procese dalyvauja kelios institucijos. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis, savivaldybės veiksmai tiek valstybinės žemės pardavimo, tiek nuomos procese yra pradedami ir sąlygoti žemėtvarkos skyriaus prašymo ir duomenų pateikimu, o kiekvienu atveju būtinas teisinis pagrindas, t. y. žemėtvarkos skyriaus kreipimasis, kad būtų galima Vilniaus miesto savivaldybės administraciją laikyti turinčią pareigą atlikti tam tikrus veiksmus. Taisyklių 2.4 ir 30.11 punktuose numatyta, jog žemės sklypai parduodami/išnuomojami statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pareiškėjos nurodyto nekilnojamojo turto registre registruoto objekto paskirtis buvo gyvenamoji (vieno buto pastatai). Teisės aktai apibrėžia funkcinius reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamosios paskirties pastatas, o pagrindinis reikalavimas – sudaryta galimybė gyventi žmonėms. Kadangi, ir pati pareiškėja pripažįsta, kad pastatas yra sugriuvęs, likę tik pamatai, tai reiškia, kad nėra sąlygų gyventi žmonėms, o pamatų naudoti pagal nurodytą paskirtį nėra galimybių. Lietuvos aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad dėl įvairių priežasčių nunykusio pastato pamatai pirmiausia vertintini kaip faktiškai išlikusios buvusio statinio liekanos, o vien nunykusio pastato pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybės išvadai, kad statinys yra išlikęs.

Žemesnės instancijos teismas

Paaiškino, kad pareiškėja yra ketvirtoji sugriuvusio namo savininkė. Pirmasis nuosavybės teisės perleidimo sandoris sudarytas 2001 m. spalio 16 d. tarp VĮ „Valstybės turto fondas“ ir V. D.. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. spalio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I9-1297/2002 nustatė, kad 2001 m. spalio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 5-7173 pagrindu VĮ „Valstybės turto fondas“ įsipareigojo pagal aktą V. D. nuosavybėn už 1,50 Lt perduoti sugriuvusį gyvenamąjį namą (liko 7 proc.), esantį (duomenys neskelbtini). Sutartyje taip pat nurodyta, jog privatizavimo objektui žemės sklypas nepriskirtas, kadangi patenka į miesto infrastruktūros zoną. Nagrinėdamas šią administracinę bylą, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog ginčo sklypas pagal Vilniaus miesto tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtintą Markučių rajono detalųjį planą yra priskirtas bendrojo naudojimo teritorijai ir, remdamasis valstybinės žemės sklypų pardavimo procesą ir teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais nustatė, kad esant tokiai faktinei situacijai ir teisiniam reglamentavimui, parduodamo žemės sklypo planas negali būti pateiktas, t. y. nustatyta, jog, esant tokioms aplinkybėms, objektyviai Vilniaus miesto savivaldybės administracija žemės sklypo parengti negali. Teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl šių aplinkybių įrodinėti nereikia (ABTĮ 58 str. 3 d.). Visos bylos faktinės aplinkybės, išskyrus sugriuvusio namo savininką, yra analogiškos. Pagal Vilniaus miesto tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtintą Markučių rajono detalųjį planą ginčo teritorija patenka į bendrojo naudojimo teritoriją. Žemės sklypas yra rengiamas, vadovaujantis detaliuoju planu. Šiuo metu detaliojo plano sprendiniai nesuteikia galimybės suformuoti žemės sklypo ir buvo patvirtinti anksčiau nei sudarytas pirmas sugriuvusio namo perleidimo sandoris.

Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad ankstesni savininkai, perleisdami sugriuvusį namą, nesuteikė visos informacijos pirkėjams ir taip elgėsi nesąžiningai, o pirkėjai savo ruožtu, turėję teisę susipažinti su visais dokumentais, neįgyvendino savo pareigos būti rūpestingais ir apdairiais, nėra pagrindas reikalauti įpareigoti savivaldybės administraciją parengti žemės sklypo planą. Ankstesni savininkai nebuvo įgiję teisės į ginčo žemę, todėl pareiškėja neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesni savininkai.

Atsiliepimas

Pareiškėja, gavusi atsakovo atsiliepimą, pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 50-51). Nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir priklausantis jai nuosavybės teise, yra sugriuvęs, o jam atstatyti, t. y. pradėti statybos darbus, būtina sąlyga - žemės sklypas, užstatytas minimu nekilnojamuoju daiktu, jam turi būti priskirtas. Dėl šių priežasčių namo savininkė turi įsigyti arba išsinuomoti valstybinės žemės sklypą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje suformuota nebaigto statyti, taip pat ir sunykusio pastato, teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė šiuo nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga, kadangi pastatas yra sugriuvęs dėl objektyvių priežasčių, o jo atstatymo darbai nevykdomi dėl atsakovo veiksmų. Pažymėjo, jog nepagrįstas atsakovo argumentas, kad žemės sklypas, kuriame yra minimas pastatas, neužstatytas, kadangi šis pastatas sudaro 0,00 kv. m. bendrojo ploto, t. y. sunykęs. Tačiau yra išlikę pamatai. Kadangi nėra išlikę pastato stogas ir perdengimai, pagal metodiką, patvirtintą Aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264, kuria vadovaujasi Registrų centro Kadastro skyrius, namo kvadratūra nėra skaičiuojama, tačiau tai neliudija pastato sunykimo. Gyvenamojo namo, kurį privatizavimo būdu įsigijo V. D., pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta, kad objektui nėra priskirtas žemės sklypas, kadangi, vadovaujantis Vilniaus miesto tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtintu Markučių rajono detaliuoju planu, ši teritorija yra bendro naudojimo. Dėl šių priežasčių vėliau buvo panaikinta ir žemės sklypo schema. Paneigus atsakovo argumentą, kad sugriuvęs gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra nekilnojamojo turto objektas ir panaikinus skundžiamą aktą, darytina išvada, kad būtent ši atsakovo teisiškai nepagrįsta nuomonė ir buvo pagrindas 2000 m. kovo 15 d., tvirtinant Markučių rajono detalųjį planą, nesuformuoti žemės sklypo aplink jai nuosavybės teise priklausantį namą. Todėl yra būtina detalaus plano korektūra.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jo patenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra (b.l. 101-102). Nurodė, kad kilusio ginčo atveju svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi prašoma suformuoti žemės sklypą prie sugriuvusio gyvenamojo namo (liko 7 proc.). Pažymėjo, kad ankstesnių sklypo savininkų bylų administraciniame teisme nagrinėjimo metu nustatyta, kad pirminis sklypo pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas su sąlyga, kad prie įsigyto objekto žemės sklypas nebus suformuotas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, objektyviam šios bylos išnagrinėjimui reikalinga nustatyti, ar pareiškėja turi teisę išsinuomoti ar nusipirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ar sklypu dar naudojamasi, ar asmuo nenustojo naudotis žemės sklypu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007 m. vasario 12 d. raštą Nr. A51-2765-(14.6-MPD-0) ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo“ nutraukė. Kitoje dalyje I. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pagal 2006 m. spalio 4 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo pastatą – sugriuvusį gyvenamąjį namą (liko 7 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 0,00 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 9-12). Minėtas pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir šiuo metu priklauso pareiškėjai nuosavybės teise (b.l. 97-98). 2007 m. sausio 29 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suformuoti žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato (duomenys neskelbtini) (b. l. 38). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2007 m. vasario 12 d. raštu Nr. A51-2765-(14.6-MPD-0) pareiškėją informavo, kad išlikusių nugriautų statinių pamatų, nors įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, buvimas žemės sklype nėra pagrindas šį žemės sklypą laikyti užstatytu ir parduoti jį nuosavybėn neatlygintinai kaip naudojamą žemės sklypą (b. l. 37).

Pareiškėjai priklausantis pastatas yra valstybinėje žemėje, t. y. nuosavybės teise priklauso valstybei (b.l. 56). Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 97) matyti, kad pareiškėjos įsigytas pastatas - sugriuvęs gyvenamasis namas (liko 7 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,00 kv. m, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija Nr. I-1539) 9 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija Nr. VIII-1764) 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 2.4 ir 30.11 punktais padarė išvadą, kad norint pasinaudoti Taisyklėse nustatytomis asmens teisėmis įsigyti ar išsinuomoti valstybinės žemės sklypą turi būti nustatoma: 1) kad žemės sklypas, kurį siekiama įsigyti, yra naudojamas; 2) reikalingas jame esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Teismas pažymėjo, kad nei Taisyklės, nei kiti teisės aktais žemės sklypo naudojimo neapibrėžia. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 išaiškino, kad: ,,kai iškyla klausimas, ar sklypu dar naudojamasi, tai šios aplinkybės nustatomos pagal faktus, ar naudojamasi žemės sklypo naudingomis savybėmis ir ar pagal paskirtį, taip pat pagal tai, ar asmuo, kuris naudojasi žemės sklypu, nenustojo naudotis žemės sklypu“. Pareiškėja skunde nurodo, kad sklypas jai turi būti suformuotas dėl tos priežasties, kad galėtų naudotis jame esančiu nekilnojamuoju turtu. Byloje yra pateiktas 2008 m. liepos 22 d. antstolės I.Beliač Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 11-08-144, kuriame konstatuota, kad 2008 m. liepos 22 d., 14.20 val., nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatyta, kad šiame žemės sklype nėra jokių pastatų, likę keli pamatų fragmentai, žemės sklypas yra nenaudojamas, žolė nešienaujama, žemės nedirbama (b.l. 116). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje pateiktos sklypo nuotraukos (b.l. 117-120). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja žemės sklypu jame esantiems pastatams pagal paskirtį eksploatuoti nesinaudojo, žemės sklypo neprižiūrėjo ir juo nesirūpino.

Antrojo sąlyga yra ta, kad sklypas turi būti reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Pareiškėjos įsigyto nekilnojamojo daikto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Tai reiškia, kad tokiu atveju pareiškėjai sklypas turėtų būti suteikiamas tam, kad ji pati ar tretieji asmenys gyventų sklype esančiame pastate. Pagal Statybos įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija Nr. I-1240) 2 straipsnio 7 dalį pastatas – stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto ir kitai veiklai. Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.13 punkte numatyta, kad gyvenamasis pastatas (namas) - pastatas, kurio visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis pastatas – sugriuvęs gyvenamasis namas (7 proc.), fizinio nusidėvėjimo procentas – 90, bendras plotas – 0,00 kv.m. Remiantis minėtais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad realiai pastato, kuriame pareiškėja ar kiti asmenys galėtų gyventi, nėra, todėl jo negalima eksploatuoti pagal registre nurodytą jo tikslinę pagrindinę paskirtį – gyvenamąją. Teismas pažymėjo, kad ginčo nekilnojamasis turtas negali būti laikomas ir nebaigtu statiniu. Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 5 punktu nebaigtas statinys - statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos anksčiau minėtos Taisyklių nuostatos dėl valstybinės žemės įsigijimo nuosavybės ar nuomos.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto taryba 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 (b. l. 56) patvirtino Markučių rajono detalųjį planą. Įsiteisėjusiame 2002 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I9-1297/2002 nustatyta, kad ginčo teritorija patenka į bendro naudojimo teritoriją, kurioje žemės sklypai neformuojami. Nurodytoje byloje nustatyti faktai, neturi šiai bylai prejudicinės reikšmės, nes minėtoje byloje dalyvavo kiti asmenys (ABTĮ 58 str. 3 d.). Tačiau nurodyta aplinkybė yra nustatyta ištyrus šioje byloje detaliojo plano nuorašą, prijungtoje byloje Nr. I9-1297/2002. Ginčo nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos nuorašai, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pirminė pirkimo – pardavimo sutartis dėl ginčo nekilnojamojo turto buvo sudaryta tarp V. D. ir VĮ ,,Valstybės turto fondas“, kurioje buvo numatyta, kad privatizavimo objektui žemės sklypas nepriskirtinas, nes patenka į miesto infrastruktūros zoną (Administracinė byla Nr. I9-1297/2002 , b.l. 11-13). Minėtas Markučių rajono detalusis planas yra galiojantis ir nepakeistas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. sausio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo, kuriuo minėtas planas patvirtintas, panaikinimo. 2008 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinė byla nutraukta, nes praleistas terminas apskųsti nurodytą sprendimą. 2008 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi šis sprendimas paliktas galioti.

Teismas nurodė, kad šiuo metu teisme yra nagrinėjama administracinė byla I-3827-38/2008, kurioje pareiškėja prašo minėtą detalųjį planą pakeisti. Buvo gautas pareiškėjos prašymas abi jos atžvilgiu nagrinėjamas bylas sujungti (b.l. 115). Per teismo posėdį atsisakyta pareiškėjos prašymą tenkinti, kadangi reikalavimai, pareikšti abiejose bylose gali būti išspręsti nepriklausomai vienas nuo kito (Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 str.). Patenkinus pareiškėjos reikalavimą administracinėje byloje Nr. I-3827-38/2008, ji turės teisę kreiptis pas atsakovą arba inicijuoti naują ginčą, jeigu atsakovas atsisakys vykdyti teismo sprendimą ar kitaip bus pažeidžiamos pareiškėjos teisės.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad šiuo metu nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovui atsirastų pareiga suformuoti pareiškėjos reikalaujamą žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007 m. vasario 12 d. raštu Nr. A51-2765-(14.6-MPD-0) ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo“ pareiškėja informuota, kad išlikusių nugriautų statinių pamatų, nors įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, buvimas žemės sklype nėra pagrindas šį žemės sklypą laikyti užstatytu ir parduoti jį nuosavybėn neatlygintinai kaip naudojamą žemės sklypą. Taigi, pareiškėja skundžia teismui informacinio pobūdžio raštą. Pareiškėja siekia, kad jai būtų suformuotas žemės sklypas, kad būtų galima naudotis jame esančiu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Skundžiamas raštas nedaro tiesioginės įtakos pareiškėjos teisių ir pareigų apimčiai, tiek patenkinus pareiškėjos skundo pirmąjį reikalavimą, tiek atmetus, pareiškėjos teisinė padėtis nepasikeis, o priimtas teismo sprendimas negalės būti įvykdytas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 str.). Atsakovui atsisakius suformuoti pageidaujamą žemės sklypą, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti tokį atsakovo neveikimą, kurį ir ginčija šioje byloje pareiškėja, reikšdama reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Teismo pareiga yra užtikrinti, kad pažeistos asmens teisės ir laisvės būtų atstatytos, o nepagrįsti reikalavimai atmetami. Pareiškėjos teisių ir pareigų klausimas teismui išnagrinėjus ginčą vien dėl atsakovo rašto, nėra galutinai išsprendžiamas. Teismui skundžiant dokumentą, kuris, sprendžiant galutinai teisinį konfliktą, galės būti vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas, teismo sprendimo galia būtų atitinkamai kaip rašytinio įrodymo, tokiu teismo sprendimu taip pat negali būti asmenims sukurtos teisės ir pareigos.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasis dėl sklypo suformavimo, negalėjo skųsti atsakovo rašto, pareiškėja galėjo reikšti vieną reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui suformuoti žemės sklypą. Todėl šioje dalyje bylą nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl įpareigojimo priimti administracinį aktą, skundo pagrindu nurodo taip pat savo daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą pažeidimą. Jeigu pareiškėja mano, jog jos teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeidžiami dėl to, jog ji negali įgyvendinti savo teisių į nekilnojamąjį daiktą, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuostolių atlyginimo, dėl nekilnojamojo daikto registravimo teisėtumo arba su kitais reikalavimais.

III.

Pareiškėja I. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais įrodymais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinė žemės sklypų pirkimo pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4. punktą. Taisyklių 2 ir 2.4 punktai nustato, kad asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taigi, norint įsigyti žemės sklypą įsigyto statinio eksploatavimui nėra būtina sąlyga, kad žemės sklypas aplink statinį turi būti būtinai naudojamas.

2. Teismo nurodyta LAT 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 šiam ginčui nėra analogiška ir negali būti taikoma, nes šioje byloje buvo aiškinamas jau suformuotos, buvusios namų valdos išlikimo ir naudojimosi klausimas, kai tuo tarpu šioje byloje pareiškėja prašė įpareigoti valstybinę instituciją naujai suformuoti ir parduoti žemės sklypą įsigytam statiniui eksploatuoti, kuriam iki tol nebuvo suformuotas žemės sklypas.

Šalies argumentai

3. Pareiškėjai įsigyjant nurodytą statinį, kuris yra ant valstybinės žemės, atsakovė neprieštaravo šio nekilnojamo turto sandoriui, o tai reiškia pripažino, kad toks statinys gali būti eksploatuojamas jai priklausančioje žemėje pagal jo Nekilnojamo turto registre įrašytą tikslinę paskirtį, todėl vėliau turėjo suformuoti žemės sklypą šiam statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamo turto registre įrašytą paskirtį.

4. Teismas neįsigilino į pareiškėjos nurodytas aplinkybės, t.y., kad sugriuvusį statinį ji įsigijo tikslu jį atstatyti pagal Nekilnojamo turto registre įregistruotą tiesioginę paskirtį. Taisyklių 2.4 punktas ir nustato, kad pareiškėja žemės sklypą kaip statinio savininkė gali įsigyti pagal Nekilnojamo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį. Dėl to teismo argumentas, kad pagal esamą faktinę situaciją nurodytame pastate negali gyventi ir jo eksploatuoti pagal Nekilnojamo turto registre nurodytą jo paskirtį ir todėl negali būti taikomos nurodytos Taisyklių nuostatos nėra pagrįstas, nes vien tik kad statinys yra sugriuvęs, tai dar nereiškia, kad pareiškėja neturi teisės atkurti nurodytą statinį pagal jo tiesioginę paskirtį ir jį eksploatuoti.

5. Teismas sprendime teigdamas, kad patenkinus kitoje byloje (Nr. 1-3827-38/2008, ) pareiškėjos reikalavimą ji turės teisę inicijuoti naują ginčą, jeigu atsakovas atsisakytų jį vykdyti, pripažino, kad ši byla yra susijusi su nurodytos bylos priimtu sprendimu ir šios bylos nesujungė, o vėliau pateikus prašymą sustabdyti jos nesustabdė.

6. LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinė žemės sklypų pirkimo pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktas nustato, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, todėl šios bylos reikalavimas įpareigoti atsakovę suformuoti žemės sklypą, būtiną nekilnojamo daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojimui pagal paskirtį, yra susijęs su kitos administracinės bylos ginčo dalyku dėl tokio detaliojo plano pakeitimo.

7. Teismas šioje byloje rėmėsi aplinkybėmis, kad žemės sklypas nėra suformuotas prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio statinio, todėl tai buvo vienas iš argumentų netenkinti skundo, kai tuo tarpu kitoje byloje šis ginčas nėra galutinai išspręstas. Dėl nurodytų priežasčių teismas nepagrįstai netenkino prašymų sujungti administracines bylas arba sustabdyti šią bylą iki tol, kol bus išspręstas ginčas kitoje administracinėje byloje, tokiu būdų pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 69 straipsnio ir 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas, sistemiškai aiškindamas ir taikydamas teisės aktų nuostatas padarė pagrįstą išvadą, jog analizuojamu atveju galimybės ginčo objektą eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį (t.y. gyventi) nėra. Analizuojant Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą aišku, jog nekilnojamo turto registre registruoto objekto paskirtis buvo gyvenamoji (vieno buto pastatai). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.13 punkte nustatyta, jog „gyvenamasis pastatas - pastatas, kurio visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos“, o 7.1 punktas apibrėžia vieno buto pastato sampratą. Tokie pastatai yra skirti gyventi vienai šeimai. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri vieno buto namai bei namų poros ar keli sublokuoti vieno buto namai, kurių kiekvienas butas turi atskirą stogą ir įėjimą iš lauko. Taigi, teisės aktai apibrėžia funkcinius reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamosios paskirties pastatas, o pagrindinis reikalavimas -sudaryta galimybė gyventi žmonėms. Pati pareiškėja pripažįsta, kad pastatas yra sugriuvęs, likę tik pamatai (šią aplinkybę taip pat patvirtina nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys), o tai leidžia daryti pagrįstą ir logišką išvadą, jog likę pamatai neatitinka vieno iš svarbiausio funkcinio reikalavimo, t.y. šiuo atveju nėra sąlygų gyventi žmonėms, o jų naudoti pagal nurodytą paskirtį nėra galimybių. Tokiu atveju, suformuojant žemės sklypą, nebūtų išlaikomi Taisyklių 2.4 ir 30.11 punktuose keliami reikalavimai, kadangi pareiškėja nuosavybes teise įsigijo ne gyvenamąjį namą, o sugriuvusio namo pamatus, taip pat pareiškėja nenaudoja savo reikmėms ir ginčo žemės sklypo.

Aplinkybė, jog Nekilnojamojo turto registre yra registruotas sugriuvęs gyvenamasis namas (liko 7 proc), kurio bendras gyvenamasis plotas 0.00 kv. m, pati savaime nereiškia, kad toks objektas (tariamas statinys) yra naudojamas, t. y. kad yra atvejis, kai galima formuoti žemės sklypą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių pagrindu. Statinio naudojimas - esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti (LR statybos įstatymo 2 str. 72 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju statinys, kurio baigtumas yra 7 proc, o bendras gyvenamasis plotas 0.00 kv. m, nėra ir negali būti naudojamas naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį - gyvenamoji. Tokią išvadą patvirtiną ir 2008 m. liepos 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei prie šio protokolo pridėtos nuotraukos, kuriose užfiksuoti statinio pamatų pavieniai blokai, o taip pat pačios pareiškėjos - apeliantės teiginys, kad sugriuvusį statinį I. K. įsigijo „tikslu jį atstatyti“.

Pareiškėja, įsigydama ginčo objektą, turėjo teisę susipažinti su visais dokumentais, tačiau neįgyvendino savo pareigos būti rūpestinga ir apdairia. Todėl nepagrįsti apeliantės lūkesčiai nėra pagrindas reikalauti įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parengti žemės sklypo planą. Ankstesni savininkai nebuvo įgiję teisės į ginčo žemę, todėl ir pareiškėja negalėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesni savininkai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai rėmėsi kitoje administracinėje byloje nustatytomis ir patvirtintomis aplinkybėmis (administracinės bylos Nr. 1-9-1297/2002, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. spalio 11 d. sprendimas).

Atsakovė pabrėžė, jog 2001 m. spalio 16 d. Sutarties Nr. 403-01 dėl privatizavimo objekto pirkimo pardavimo (toliau - Privatizavimo sutartis), pagal kurią V. D. iš VĮ „Valstybės turto fondas“ įsigijo sugriuvusį gyvenamąjį namą ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), 2 punkte buvo nuostata „privatizavimo objektui žemės sklypas nepriskirtas, nes patenka į miesto infrastruktūros zoną“. Tokia nuostata į sutartį buvo įtraukta, remiantis Markučių rajono detaliuoju planu, taip pat prie sutarties buvo pridėtas Miesto plėtros departamento 2001 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 06-07-881 su priedais. Todėl pirmajam pirkėjui buvo žinoma sąlyga, kad perka tik sugriuvusio namo pamatus, tačiau negalės registruoti nuosavybės teisių į sklypą ar šio sklypo išsinuomoti. Aplinkybė, kad ankstesni savininkai, perleisdami sugriuvusį namą, nesuteikė visos informacijos pirkėjams ir taip elgėsi nesąžiningai, nesuponuoja atsakovo kaltės.

Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 1335 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo bei nuomos ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1.1 punkte buvo numatyta, kad privatizuojant valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - pastatus, įrenginius ir kitus statinius (toliau vadinama - privatizavimo objektai) pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, kartu su privatizavimo objektu turi būti parduodami ar išnuomojami (viešuose aukcionuose ar įsigyjant objektą nuomos su išsipirkimu būdu) ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai, kurių reikia privatizavimo objektams eksploatuoti (toliau vadinama - privatizavimo objektams priskirti žemės sklypai) ir kurių ribos bei plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose. Prieš rengiant 2001 m. spalio 16 d. privatizavimo sutartį Valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“ kreipėsi į Miesto plėtros departamentą su prašymu nustatyti žemės sklypo ribas. 2001 m. gegužės 29 raštu Nr. 06-07-881 (raštas yra pateiktas administracinėje byloje Nr. 1-9-1297/2002) Miesto plėtros departamentas nurodė ne tik aplinkybę į kokią teritoriją patenka ginčo teritorija, bet ir priežastis, dėl kurių žemės sklypas negali būti suformuotas.

2001 m. gegužės 29 raštu Nr. 06-07-881 (raštas yra pateiktas administracinėje byloje Nr. 1-9-1297/2002) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas nurodė ne tik aplinkybę, į kokią teritoriją patenka ginčo teritorija, bet ir priežastis, dėl kurių žemės sklypas negali būti suformuotas, o tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, kad ginčo žemėje pagal patvirtino detaliojo plano sprendinius nėra galimybių formuoti žemės sklypo ir apie šią aplinkybę informavo Valstybės įmonę Turto fondas. Teisės aktai nenumato savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliojimų neduoti sutikimo dėl tokio objekto perleidimo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija mano, kad tenkinus prašymą sujungti arba sustabdyti šią administracinę bylą, būtų neaišku, kaip tenkinti abu pareiškėjos I. K. reikalavimus. Administracinėje byloje Nr. 1-3827-38/2008 I. K. iš esmės prašė išduoti jai leidimą rengti detaliojo plano pakeitimą. Šie reikalavimai gali būti išspręsti nepriklausomai vienas nuo kito, kadangi iš esmės buvo pareikšti du skirtingi reikalavimai. Tenkinus I. K. reikalavimą administracinėje byloje Nr. 1-3827-38/2008 ir įpareigojus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją leisti I. K. rengti detaliojo plano pakeitimą, tokia aplinkybė nereikštų, kad teismo sprendimu Markučių rajono detalusis planas yra pakeičiamas, o būtų tik prielaida pradėti detaliojo plano procedūrą pagal teisės aktų reikalavimus ir iš esmės priklausytų nuo tolimesnių pareiškėjos veiksmų. Todėl vien tik įpareigojimas leisti rengti detaliojo plano pakeitimą, nesukeltų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigos suformuoti žemės sklypą pagal Taisyklių nuostatas.

Atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. 1-3827-38/2008, 2008 m. spalio 9 d. sprendimu I. K. skundo netenkino.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovė paaiškino nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus ir prašė apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia, kad atsakovas suformuotų žemės sklypą statiniui eksploatuoti ir reikalavimą grindžia LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinė žemės sklypų pirkimo pardavimo ir nuomos taisyklėmis.

Byloje yra įrodyta, kad pareiškėja 2006 m. spalio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo pastatą – sugriuvusį gyvenamąjį namą (baigtumas 7 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 0,00 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 9-12). Minėtas statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir šiuo metu priklauso pareiškėjai nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto registro 2006 m. spalio 16 d. pažymėjime nurodyta statinio paskirtis-gyvenamoji (b.l. 20). Gyvenamiesiems statiniams eksploatuoti formuojami namų valdos žemės sklypai. Remiantis Taisyklių 2.1 punktu jiems parduodami naudojami namų valdos žemės sklypai. Namų valdos žemės sklypo formavimui Žemės reformos įstatymo 9 straipsniu yra nustatyti atitinkami reikalavimai. Šio straipsnio 2 ir 3 dalys numato namų valdos formavimo principus bei dydžius. Pagal ši teisinį reguliavimą gali būti parduodamas tik naudojamas namų valdos žemės sklypas, tai yra toks sklypas, kuris būtinas statinių išdėstymui, ir jų naudojimui, kiemui, sodui ar daržui. Tačiau šioje byloje yra nustatyta, kad sklype yra išlikę tik gyvenamojo namo pamatai, kurių statybos baigtumas yra 7 procentai. Byloje įrodyta, kad namų valda yra išnykusi ir pareiškėja neturi teisių į jos atkūrimą, nes namų valdos žemės sklypo tęstinio naudojimo pagrindų nėra. Kitų namų valdos žemės sklypo naudojimą patvirtinančių įrodymų taip pat nėra, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pamatai yra žemės sklype, kuris atitinka naudojamo namų valdos žemės sklypo sąlygas. Pareiškėja nurodo, kad ji siekia atstatyti statinį pagal jo paskirtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad statinio baigtumą sudaro 7 procentai, daro išvadą, jog statinio atkūrimas reiškia naują statybą, nes pačių pamatų likučių kaip atskiro statinio pagal registre numatytą paskirtį nėra galimybės naudoti. Todėl pareiškėja negali įgyti žemės sklypo remiantis Taisyklių 2.4 punktu, nes pagal šią Taisyklę žemės sklypas gali būti formuojamas kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų paskirtį.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto taryba 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtino Markučių rajono detalųjį planą (b.l. 56). Remiantis šiuo detaliuoju planu ginčo statinio vietoje esantį žemė priskirta bendram naudojimui. Žemės įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad Žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Todėl nepakeitus žemės naudojimo būdo į žemę, skirtą gyvenamajai teritorijai, pareiškėjai priklausančio statinio vietoje negali būti formuojamas žemės sklypas statinio statybai pagal jo gyvenamąją paskirtį.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos skundo, iš esmės tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Stasys Gagys Romanas Klišauskas