- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-195-300/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00670-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Civilinis ieškovas
- A. S.
- Advokatai
- Agnė Gaurelienė, Vidmantas Skaburskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
dalyvaujant prokurorėms Gitanai Mačiulienei, Violetai Rudžianskienei, Lilijai Saldukienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla V. B. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Civilinio ieškovo A. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. B. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2007 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, išardė A. S. priklausančią lėktuvų pakilimo tako, aikštelės ir keliuko link pakilimo tako dviejų sluoksnių asfalto dangą, nukasė gruntą, taip juos sugadindamas, ir pagrobė 4,5 cm storio, 5042,46 m² pirmo asfalto dangos, 4,5 cm storio, 6836,46 m² antro asfalto dangos, 20 cm storio, 6836,46 m² grunto (skaldos ir žvyro), bendros 2500 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. 2500 Lt turtinę žalą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. S. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį ir V. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti bausmę laikantis įstatymų; tenkinti nukentėjusiojo A. S. civilinį ieškinį ir priteisti iš V. B. A. S. 216453,27 Lt (62689,20 Eur) turtinės žalos atlyginimą bei proceso išlaidas.
Skunde nurodo, kad nustačius konkretų baudžiamosios atsakomybės senaties terminą kiekvienam inkriminuojamam nusikaltimui, svarbu yra teisingai nustatyti momentą, nuo kurio jis turi būti pradėtas skaičiuoti (BK 95 straipsnio 2 dalis). BPK 219 straipsnyje, kuriame nustatyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui, įtvirtinta, jog turi būti nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Teismų praktikoje ši nuostata aiškinama kaip reiškianti, jog nustatant, ar kaltinamasis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, koks baudžiamasis įstatymas turi būti taikomas, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką būtina nurodyti veikos padarymo laiką, o kai nusikalstama veika trunka tam tikrą laiką, turi būti nurodoma veikos pradžia ir pabaiga. Nusikalstamos veikos padarymo laikas, jo trukmė, pradžia ir pabaiga yra svarbūs nustatant, ar kaltinamasis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju, pasak apelianto, kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog kaltinamasis nusikalstamą veiką atliko laikotarpiu nuo 2007-06-24 iki 2011-09-12. Ir nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai neįvardijo, kuomet jis vertino, kad veika buvo atlikta, tačiau pagal pasirinktą senaties termino skaičiavimo būdą apeliantas sprendžia, kad teismas traktavo, jog veika buvo atlikta 2007-06-24, kadangi nurodė, jog senaties terminas suėjo 2012-06-24. Tačiau, pasak nukentėjusiojo, iš skundžiamos nutarties taip ir neaišku, remiantis kokiais byloje surinktaisų įrodymais pirmosios instancijos teismas sprendė, jog veika padaryta būtent 2007-06-24, o ne kitu laikotarpiu. Nurodo, kad jis duodamas parodymus teisme nurodė, kad apie padarytą nusikalstamą veiką jis pastebėjo 2011 metais. Jis taipogi paaiškino, kad 2008 metais jam lankantis nusikalstamos veikos vietoje dar viskas buvo gerai. Taip pat nurodo, kad minėtus jo parodymus iš dalies patvirtino ir pati kaltinamojo V. B. sutuoktinė D. B., teigdama, kad jos sutuoktinio iš (duomenys neskelbtini) aerodromo suvežtos žvyro krūvos jų kieme atsirado 2008–2009 metais. Taigi teigia, kad šie parodymai patvirtina, jog veika 2008 metais dar nebuvo pradėta, nusikalstami veiksmai atlikti jau po 2008 m. Tai, jog veika buvo pradėta 2009 metais, nukentėjusiojo teigimu, vienareikšmiškai patvirtino ir liudytojas K., kuris apklausiamas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu 2011-11-18 apklausos protokole užfiksuotus parodymus, kad kaltinamojo technika (duomenys neskelbtini) aerodromą pradėjo ardyti prieš penkerius metus, t. y. 2009 metais, ir taip dirbo apie metus ar dvejus, tai yra neteisėtą veiką tęsė bet kuriuo atveju ir 2010 metais. Tai, pasak apelianto, reiškia, kad teismo išvados ginčijamojoje nutartyje yra neteisingos. Taigi nurodo, kad yra neaišku, kodėl teismas senaties terminą skaičiavo nuo datos, kuri nurodyta kaip nusikalstamų veikų pradžios momentas, t. y. nuo 2007-06-24, o ne nuo 2011-09-12, kas kaltinamajame akte nurodyta kaip nusikalstamų veikų baigtumo momentas. Todėl nukentėjusysis nurodo, kad teismas netinkamai taikė senatį reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai skaičiavo senaties terminą kaltinamojo V. B. padarytų nusikalstamų veikų atžvilgiu, išsamiai neišnagrinėjo šios bylos aplinkybių, išvadų nemotyvavo, nutartis prieštaringa, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to byla nepagrįstai nutraukta remiantis senaties terminu, iš esmės neteisingai kvalifikuotos kaltinamojo atliktos nusikalstamos veikos. Be to, nurodo ir tai, kad jis teismui įteikė prašymą pakeisti kaltinamajam V. B. pateiktą kaltinimą ir jo veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, t. y. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį. Tačiau, pasak apelianto, teismas kaltinamojo veikos neperkvalifikavo, į bylą pateikto prašymo neišsprendė, dėl jo pagrįstumo priimdamas ginčijamą nutartį iš viso nepasisakė. Taigi teigia, kad šioje byloje teismas, neišnagrinėjęs kaltinamajam pareikštų kaltinimų aplinkybių ir kaltinimų kvalifikavimo pagrindo pagrįstumo, formaliai vadovavosi senaties terminą reglamentuojančiomis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso teisės normomis ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios BK redakcijos įtvirtintam 5 metų senaties terminui neatsargiems arba nesunkiems tyčiniams nusikaltimams, nors iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas kaltinamajam yra nurodytas dėl lengvesnės nusikalstamos veikos, kuri pagal savo faktines veikos aplinkybes neatitinka padarytos nusikalstamos veikos tikrojo pobūdžio, ji netinkamai kvalifikuota. Grįsdamas skundo reikalavimą nurodo ir tai, kad jis pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kompetentingų specialistų atliktą nukentėjusiajam dėl neteisėtos kaltinamojo veikos padarytos žalos paskaičiavimą, kuris įrodo, jog jam nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos dydis yra ne 2500 Lt (724,05 Eur), o daug didesnė – 216453,27 Lt (62689,20 Eur). Todėl nurodo, kad veikos, kuriomis kaltinamas V. B., atitinka BK 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymius. Nukentėjusiojo nuomone, kaltinamajame akte V. B. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarytos žalos mastas nepagrįstai vertinamas dviem tūkstančiais penkiais šimtais litų, t. y. ne pagal faktinę turto rinkos kainą, bet nepagrįstai imant turto įsigijimo kainą, buvusią pirkimo-pardavimo sandorio, sudaryto dar 1999 metais, laiku. Toks vertinimas, apelianto įsitikinimu, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui, kad tokiu atveju turto vertė nustatoma pagal identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Nukentėjusiojo teigimu, esant į bylą pateiktiems duomenims apie faktinę turto vertę, t. y. jo vidutinę rinkos kainą, teismas turėjo bent apsvarstyti klausimą dėl kaltinimo V. B. pakeitimo, tačiau šis prašymas iš viso liko nesvarstytas, ir apie jį ginčijamojoje nutartyje nieko nepasisakyta. Todėl teigia, kad teismas neįvykdė ir pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo to priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, o kartu ir teisingos bausmės paskyrimas, o šio klausimo išsprendimas reikšmingas ir taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto teisės normas.
Apeliacinio proceso metu asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, jo gynėjas ir prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pažymima, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o jame išdėstytos išvados turi atitikti bylos aplinkybes ir nekelti abejonių dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs Teismo priimto sprendimo (baigiamojo teisės akto) ypatingąją svarbą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad „teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas.“ Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis)“.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime taip pat konstatavo: „kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.“
Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas motyvuojamojoje nutarties dalyje konstatavo, jog V. B. nusikalstamas veikas kaltinamas padaręs laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Taip pat nurodė, kad pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio redakciją (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo nustatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Tačiau ten pat teismas nurodė ir tai, kad šioje byloje nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinamas V. B., senaties terminas suėjo 2012-06-24, ir dėl šios aplinkybės, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, baudžiamąjį procesą kaltinamojo V. B. atžvilgiu nutraukė. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nors visiškai to ir nemotyvavo, tačiau konstatavo, kad V. B. nusikalstamas veikas buvo kaltinamas padaręs ne laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., tačiau būtent 2007 m. birželio 24 d. Taigi akivaizdu, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo pirmiau nurodytos nutartyje išdėstytos ir visiškai nemotyvuotos išvados yra prieštaringos.
Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendimas, jog nagrinėjamojoje byloje yra suėję patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn terminai, gali būti priimtas tik tinkamai nustačius senaties trukmei nustatyti svarbias aplinkybes, t. y. iš nustatytų aplinkybių turi būti aišku, kad kaltinamajame akte nurodytų veikų kvalifikavimas bei jų padarymų laikas nekelia abejonių. Šiuo atveju, anksčiau nurodytos skundžiamojoje nutartyje padarytos išvados tokių reikalavimų neatitinka, nes kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamų veikų baigtumo momentas neatitinka teismo nustatyto, kuris, pagal skundžiamą teismo nutartį, yra konstatuotas net neaišku kokių byloje surinktų įrodymų pagrindu.
Maža to, iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą V. B. atžvilgiu, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta išsamiai, tuo suvaržydamas ne tik kaltinamojo teisę į tinkamą gynybą (BPK 22 str. 3 d., 44 str. 7 d.), tačiau pažeisdamas ir nukentėjusiojo teises reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).
Iš bylos duomenų matyti, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal V. B. pareikštus kaltinimus, numatytus BK 178 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, t. y. V. B. kaltinant tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, išardė A. S. priklausančią aerodromo lėktuvų pakilimo tako, aikštelės ir keliuko link pakilimo tako dviejų sluoksnių asfalto dangą, nukasė gruntą, taip juos sugadino ir pagrobė 4,5 cm storio, 5042,46 kvadratinių metrų pirmo asfalto dangos, 4,5 cm storio, 6836,46 kvadratinių metrų antro asfalto dangos, 20 cm storio, 6836,46 kvadratinių metrų grunto (skaldos ir žvyro), bendros 2500 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. 2500 litų turtinę žalą (3 t., 157 b. l.).
Taip pat iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad 2014 m. rugpjūčio 20 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė pateikė nukentėjusiojo A. S. rašytinį prašymą dėl V. B. pareikšto kaltinimo pakeitimo ir veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, kuriame nurodė, kad V. B. veikoje yra ne BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai, o BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai (3 t., 189 b. l.).
Nepaisant to, ką patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai, teismas šio pareikšto prašymo neišsprendė, ir nutarė šį prašymą pridėti prie bylos, ir šiuo metu jo netenkinti (3 t., 198 b. l.), ir to klausimo iki įrodymų tyrimo pabaigos taip ir nebesprendė, bei, dėl jo priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nieko nepasisakė.
BPK 255 straipsnyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
BPK 256 straipsnio, reglamentuojančio kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K-555/2007, 2K-7-13/2007, 2K-357/2005, 2K-500/2008).
Taigi, BPK net nėra numatyta galimybė nepriimti prašymo dėl kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, todėl konstatuotina, kad teismas, gavęs nukentėjusiojo prašymą, pateiktą BPK 256 straipsnio tvarka, privalo jį priimti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo pareikšto prašymo iš esmės neišspręsdamas, ir toliau nagrinėdamas bylą pagal pirminį V. B. pateiktą kaltinimą, pažeidė teisėtus nukentėjusiojo lūkesčius į objektyvų ir išsamų visų teisiškai reikšmingų baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Pažymima, kad spręsti klausimą dėl asmens kaltumo ar nekaltumo, jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, asmens patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn senaties terminų suėjimo ar nesuėjimo, inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laiko, galima tik tinkamai nustačius ir ištyrus visus įrodymus ir juos įvertinus laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas netikrino BPK nustatyta tvarka V. B. kaltinančių ar teisinančių įrodymų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, ir tiesiog formaliai vadovavosi senaties terminą reglamentuojančiomis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso teisės normomis, nors senaties trukmei svarbių aplinkybių – veikų kvalifikavimo bei jų padarymų laiko, tinkamai ir nenustatė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, tokiais savo veiksmais konstatavo, jog V. B. veiksmuose gali būti tik nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, požymių, o tai yra nukentėjusiojo teisių pareikšti rašytinį prašymą, jo manymu, pažeistoms jo teisėms apginti – užkirtimas.
Pažymėtina, kad apeliacinis teismas savo iniciatyva neturi jokios procesinės galimybės pakeisti pirmosios instancijos nutartyje nurodytų V. B. veikų kvalifikavimo, kadangi priešingu atveju, iš pagrindų keistųsi esminė faktinė aplinkybė – žalos dydis. Taigi, nors apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį ir V. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti bausmę laikantis įstatymų; priteisti iš V. B. A. S. 216453,27 Lt (62689,20 Eur) turtinės žalos atlyginimą, tačiau tai nelaikytina tinkamu prašymu pakeisti kaltinimą sunkesniu, nes iš BPK 256 straipsnio prasmės kyla, jog nukentėjusiojo apeliaciniame skunde pateiktas prašymas negali būti prilygintas rašytiniam prašymui nuteistojo veiką perkvalifikuoti į sunkesnį kaltinimą kaip to reikalauja BPK 256 straipsnyje numatytos taisyklės.
Dėl šių priežasčių Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartis naikintina, o baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Esant tokioms aplinkybėms ir vengdama iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas, kolegija atskirai nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų. Visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Radviliškio rajono apylinkės teismui.