Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-11-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-576-870/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-14
Bylos Nr.
1A-576-870/2017
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-10252-2017-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Aušra Bielskė
Nuteistasis
T. A.
Advokatai
Liudmila Karvelienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-576-870/2017Teisminio proceso Nr. 1-10-1-10252-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.6; (S) 1.1.8.1.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.6.2; 2.4.6.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai,nuteistajam T. A., jo gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, paskiriant jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Į paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmimo išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 11 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. A. nuteistas už tai, kad jis pagrobė didelės vertės svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, o būtent: jis, 2017-03-02 laikotarpiu nuo 08.00 val. iki 18.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, plyta išdaužęs namo, adresu (duomenys neskelbtini), langą ir tokiu būdu patekęs į namo vidų, pagrobė R. V. priklausantį turtą: 20 000 Eur grynųjų pinigų, 800 Eur vertės moteriškus auksinius auskarus su briliantais, K. A. priklausantį turtą: 700 Eur vertės vyrišką laikrodį „Ferrari“, 100 Eur vertės vyrišką laikrodį „Ferrari“, bendros 600 Eur vertės žaidimų konsolę „Sony“ playstation4“ su pulteliu, 150 Eur vertės baltos spalvos ausines „Bitz“, 100 Eur vertės vyriškus kvepalus „Hugo Boss“, 100 ml., 60 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“, 10 Eur vertės kuprinę „Nike“, tokiu būdu pagrobė R. V. 20 800 Eur dydžio priklausantį turtą ir K. A. priklausantį 1 720 Eur dydžio turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu T. A. prašo išnagrinėti baudžiamąją bylą ir skirti jam švelnesnę bausmę, kadangi nėra įrodymų, jog jis pavogė pinigus. Nurodo, kad dėl visų daiktų, išvardintų kaltinime, kaltę pripažino, išskyrus pinigus, nes jų neėmė. Teigia, jei būtų paėmęs pinigus, nebūtų ėmęs ir išvardintų daiktų, bei, juo labiau, juos tą pačią dieną pardavinėjęs. Paaiškino, kad pinigai priklausė brolio draugei, gyvenančiai kartu su pastaruoju. Ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai keitėsi, skirtingus parodymus davė ir apklausiami teisme. Apklausti liudytojai nenurodė matę pinigus pas nuteistąjį. Nuteistojo manymu, yra nelogiška tokią pinigų sumą laikyti spintelėje, kuomet namuose yra seifas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu brolis nurodė, jog pirmas užėjo į namus po vagystės iki atvykstant policijos pareigūnams, o teisme jau teigė, kad į namus įėjo kartu su policija. Apeliantas nurodė prašęs patikrinti jį melo detektoriumi, tačiau į šį jo prašymą nebuvo atsižvelgta.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ir prokuroras prašė jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi nėra jokių įrodymų bei pagrindo manyti, kad būtent apeliantas pavogė šiuos pinigus. Apeliantas prašo teismo patikrinti melo detektoriumi tiek jį, tiek ir nukentėjusiuosius. Perkvalifikavus nuteistojo veiksmus pagal minėto straipsnio 2 dalį, apeliantas prašo jam skirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis prašo laikyti lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, kadangi jis pripažino pavogęs kitus daiktus, išvardintus kaltinime.

4. Atsikirtimų į apeliacinį skundą nepateikta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis T. A. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo T. A. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. A. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sudėtis. Pirmosios instancijos teismo T. A. paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga jo padarytam nusikaltimui, todėl nėra aiškiai per griežta.

8. Nepagrįstas nuteistojo T. A. apeliacinio skundo argumentas, kad jo nusikalstami veiksmai sudaro ne nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, o BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Nors nuteistasis T. A., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, aiškino, kad jis 20 00 Eur iš brolio K. A. namų nepavogė, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų objektyvių faktinių bylos duomenų visuma.

8.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusieji K. A. ir R. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad be kitų daiktų iš jų namų buvo pavogta 20 000 Eur. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. V. parodė, kad pavogtus pinigus, skirtus namo statyboms, prieš mėnesį ar pora savaičių iki vagystės, jai paskolino motina (t. 2, b. l. 133). Liudytoja S. Š. patvirtino, kad ji dukrai 2017 m. vasario ir kovo mėnesiais namo statyboms per kelis kartus iš viso paskolino apie 50 000 Eur, kuriuos gavo pardavusi senelei priklausiusį žemės sklypą (t. 2, b. l. 153). Tai, kad iš tiesų maždaug prieš mėnesį iki vagystės liudytoja S. Š. už 76 000 Eur pardavė dalį žemės sklypo, patvirtina 2017-02-06 pirkimo – pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 51-60). Nuteistasis T. A. nurodo, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai nepatvirtino, kad K. A. ir R. V. namuose buvo laikoma didelė pinigų suma, nes jokių pinigų nematė, tačiau nukentėjusieji nuosekliai aiškino, kad juos laikė voke, kuris buvo padėtas į spintą. Taigi kiti asmenys namuose buvusios didelės pinigų sumos matyti negalėjo ir neturėjo. R. V. parodė, kad ji 1-2 d. iki įvykio dar matė spintoje laikomus pinigus. Kiti asmenys tuo metu jų namuose nesilankė. Be to, nukentėjusioji patvirtino, kad spintoje, kurioje buvo padėti pinigai, buvo laikomi ir vyriški laikrodžiai, kurie taip buvo pavogti (t. 2, b. l. 133). Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis T. A. (t. 2, b. l. 41-42). Tam, kad iš R. V. buvo pavogti namuose laikomi pinigai, neprieštarauja ir liudytojų A. J. ir K. S. parodymai, kad 2017 m. kovo mėnesį, iš karto po vagystės, į juos kreipėsi nukentėjusysis, prašydamas padėti surasti brolį T. A., kuris, įsibrovęs į namus, pavogė 20 000 Eur, juvelyrinius dirbinius, laikrodžius ir kitus vertingus daiktus (t. 2, b. l. 154, 160). Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiųjų K. A. ir R. V. aiškinimu dėl pavogtos namuose laikytos pinigų sumos – 20 000 Eur.

8.2. Nepagrįstas nuteistojo T. A. apeliacinio skundo argumentas, kad brolis K. A. jį dėl pinigų vagystės apkalbėjo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis patvirtino, kad jis iki vagystės bendravo tiek su broliu, tiek su jo drauge (t. 2, b. l. 132). Nukentėjusioji R. V. aiškino, kad K. A. stengėsi padėti broliui gydytis (t. 2, b. l. 133). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusieji K. A. ir R. V. nepasinaudojo savo teise į jiems padarytos turtinės žalos atlyginimą ir nereiškė civilinio ieškinio. Taigi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis su broliu buvo susipykęs ar dėl kitų priežasčių galėjo būti suinteresuotas pastarąjį apkalbėti. Be to, nukentėjusiojo K. A. parodymus patvirtina aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. A. parodymais.

8.3. Nuteistasis T. A. nurodo, jog tai, kad jis nusikalto, paneigia aplinkybė, jog pas jį nebuvo surasti dingę pinigai. Kaip jau minėta, vagystė buvo padaryta 2017-03-02. Įtariamasis buvo sulaikytas 2017-03-11, t. y. praėjus 9 dienoms po padaryto nusikaltimo (t. 2, b. l. 22). Nuteistasis patvirtino, jog jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų vartojimo, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Taigi jis veda asocialų gyvenimo būdą. Todėl ta aplinkybė, kad pinigai pas T. A. nebuvo rasti, o jis be didelės pinigų sumos paėmė ir kitus vertingus daiktus, kuriuos pardavė ar užstatė lombarde, nepaneigia, pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, nuteistojo T. A. parodymai dėl padaryto nusikaltimo nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2017-03-11 jis savo kaltę neigė, aiškino, kad nurodytų daiktų iš brolio namų nevogė, o tik prie namo durų laukė motinos (t. 2, b. l. 39). 2017-03-24, apklausiamas papildomai, jis savo parodymus pakeitė, pripažino, kad pavogė įtarime nurodytus daiktus, neigė, jog paėmė pinigus (t. 2, b. l. 41-42). Esant aptartų objektyvių faktinių duomenų visetui, teisėjų kolegija T. A. aiškinimą, kad jis 20 000 Eur nepavogė, vertina, kaip jo siekį sušvelninti savo padėtį baudžiamosios atsakomybės atžvilgiu.

8.4.Teisėjų kolegija nuteistojo T. A. apeliacinio skundo argumentą, jog jis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo būti apklausiamas, naudojant poligrafą (melo detektorių), nes tokia apklausa patvirtintų jo nekaltumą, atmeta, kaip nepagrįstą. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017). Tai, kad T. A. be kitų kaltinime nurodytų daiktų 2017-03-02 laikotarpiu nuo 08.00 val. iki 18.00 val., plyta išdaužęs namo, adresu (duomenys neskelbtini), langą ir tokiu būdu patekęs į namo vidų, pagrobė R. V. priklausančius 20 000 Eur grynųjų pinigų, patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų bei apeliacinės instancijos teismo aptartų bylos objektyvių faktinių duomenų visuma.

8.5. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad didelės vertės turtas yra, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nustatyta, kad T. A. bendra pagrobto turto vertė - 22 520 Eur (597,98 MGL). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai T. A. veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. T. A. pripažino, kad jis į brolio namus įsibrovė, nes žinojo, kad namuose gali būti K. A. ir R. V. priklausančių vertingų daiktų, kuriuos pardavęs gaus pinigų narkotinėms medžiagos. Taigi jis suvokė, kad veikia prieš turto savininkų valią, numatė nusikalstamos veikos padarinius, jų norėjo ir siekė, t. y. T. A. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

Dėl T. A. paskirtos bausmės

9. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9.1.Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-222/2017).

9.2. Paskirdamas nuteistajam T. A. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes.

9.3. Nors T. A. nurodo, jog jis kaltę pripažino, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės prisipažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas (Baudžiamoji byla Nr. 1A–269/2014). Todėl, įvertinęs tai, kad T. A. neigė kaltę dėl iš nukentėjusiosios R. V. pavogtų 20 000 Eur, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog T. A. prisipažinimo nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nėra T. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

9.4. T. A., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) nuosavybei, už kurio padarymą baudžiamasis įstatymas numato išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis turi vidurinį išsilavinimą, jis nevedęs, nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Taigi nuteistasis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Jis baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 71-74), nusikalto, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, būdamas ne kartą teistas už tos pačios rūšies nusikaltimus (t. 2, b. l. 75-76). Nors praeityje T. A. atžvilgiu ne kartą buvo parodytas pasitikėjimas ir skiriamos su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau tai jam teigiamos įtakos nepadarė ir nesulaikė nuo naujų nusikaltimų darymo. Be to, T. A. yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų vartojimo. Praeityje jo atžvilgiu taikomas gydymas nebuvo efektyvus. Aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis savo gyvenimo būdo nekeičia. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti jo atžvilgiu paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis. Paskirta laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Todėl skirti nuteistajam švelnesnę bausmę nėra pagrindo.

10. Įvertinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aušra BielskėVirginija LiudvinavičienėAlenas Piesliakas