- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 2-1712-464/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00747-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Bosta investicijų sprendimai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Viljurika“, VĮ "Alytaus regiono keliai" Viljurika Bosta investicijų sprendimai
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bosta investicijų sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-4501-603/2015, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bosta investicijų sprendimai“ iškelta bankroto byla pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Viljurika“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Viljurika“ su pareiškimu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė atsakovui UAB „Bosta investicijų sprendimai“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 2 710,73 Eur sumą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-34824-595/2013, kurios laiku nesumokėjo ieškovui (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 str. 2 p.). Pažymėjo, kad ieškovas rašytiniu pranešimu įspėjo atsakovą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo, jeigu per pranešime nustatytą 30 dienų terminą atsakovas neįvykdys įsipareigojimų ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015-07-02 nutartimi (b. l. 49-51) atsakovui UAB „Bosta investicijų sprendimai“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė V. Sarulį. Teismas nustatė, kad pagal atsakovo 2013-12-31 balanso duomenis įmonė turėjo turto už 50 555,78 Eur (174 559 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 30 770,39 Eur (106 244 Lt), o pagal 2014-12-31 balanso duomenis įmonė turi turto už 25 572,29 Eur (88 296 Lt), iš jo – už 17 256,14 Eur (59 582 Lt) ilgalaikio turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 29 843,60 Eur (103 044 Lt), atsakovas 2014-12-31 patyrė 25 558,97 Eur (88 250 Lt) nuostolių. Bendrovės debitoriniai reikalavimai laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 sudarė 6 407,90 Eur (22 125,18 Lt), tuo tarpu kreditoriniai įsipareigojimai tuo pačiu laikotarpiu – 20 748,70 Eur (71 641,12 Lt). Šiuo metu įmonės ilgalaikį turtą sudaro įranga ir kita kompiuterinė technika bei gamybinis pastatas ir transporto priemonės. Remiantis VĮ „Regitra“ duomenimis, bendrovei priklauso 1999 m. gamybos transporto priemonė, taip pat pastatas – konditerijos cechas, kurio vidutinė rinkos vertė pagal 2013-07-17 duomenis buvo 9 094 Eur. Remiantis viešai prieinama informacija apie draudėjo duomenis, 2015-06-26 bendrovėje nebuvo apdraustųjų darbuotojų, skola fondo biudžetui sudarė 1 641,44 Eur. Visų šių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad pastaruosius metus bendrovės pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, įmonės 2013 metais gautas pelnas sudarė vos 2 290,89 Eur (7 910 Lt), o 2014 metais bendrovė jau patyrė 25 558,97 Eur (88 250 Lt) nuostolių. Teismas sprendė, jog atsakovo teiginiai, kad bendrovė susiduria su laikinais sunkumais ir kad įmonėje dirbantys specialistai šiuo metu derina projektus su naujais užsakovais, yra deklaratyvūs, nes 2015-06-26 bendrovėje apskritai nebuvo apdraustųjų darbuotojų. Taip pat atsakovas iki pat bylos nagrinėjimo pradžios nepateikė įrodymų apie ketinamus vykdyti projektus, apie sukurtas, tačiau nespėtas realizuoti, paslaugas ar prekes, nepateikė ir įrodymų bei realių skaičiavimų, pagal kuriuos būtų galima pritarti atsakovo argumentams, jog bendrovė susiduria tik su laikinais finansiniais sunkumais ir įmanomas bendrovės veiklos tęstinumas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo finansiniai sunkumai nėra laikini, o atsakovo argumentai nėra pagrįsti ir pakankami konstatuoti, jog įmonė realiai turi galimybę atkurti mokumą bei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, atsakovas atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus ir yra pagrindas atsakovui kelti bankroto bylą bei skirti įmonės administratorių (ĮBĮ 9 str. 6, 7 d., 10 str. 4 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Bosta investicijų sprendimai“ atskirajame skunde (b. l. 101-112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-07-02 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti kelti atsakovui bankroto bylą arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, todėl teismas, nagrinėdamas tokią bylą, turi būti aktyvus ir pats ex officio rinkti ir tirti įrodymus, kurie nebuvo pateikti į bylą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo, netyrė atsakovo turto sudėties bei tikrosios turto vertės, dėl ko neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė esmines bylos aplinkybes bei pažeidė atsakovo teises ir teisėtus interesus (CPK 12 str.).Teismas, remdamasi atsakovo pateiktu balansu, kuris nebuvo viešai skelbtas Juridinių asmenų registre, konstatavo, jog pastaruosius metus atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Tačiau teismas nesiaiškino aplinkybių apie atsakovo turtą bei jo vertę, gautinas sumas ir pradelstus įsipareigojimus bankroto bylos iškėlimo dieną, tokiu būdu be pagrindo konstatuodamas, kad atsakovo finansiniai sunkumai yra ne laikini, o pastovūs. Ta aplinkybė, kad balanse nurodyti įmonės įsipareigojimai viršija pusę įmonės balanse nurodyto įmonės turto, nereiškia, jog įmonė yra nemoki, kadangi įmonės nemokumas nustatomas pagal pradelstų įsipareigojimų santykį su turimo turto verte.Naujam įmonės buhalteriui perėmus atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentus, paaiškėjo, kad buvęs įmonės buhalteris netinkamai vykdė savo pareigas ir kartu su atskiruoju skundu atsakovas teikia patikslintus finansinės atskaitomybės dokumentus už laikotarpius nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 ir nuo 2015-01-01 iki 2015-06-30, pagal kuriuos darytina išvada, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai 2014 – 2015 metais neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės.Išanalizavus atsakovo 2014 – 2015 metų balansų duomenis, atsižvelgus į tai, kad atsakovas tebevykdo veiklą ir kiti kreditoriai neinicijuoja jam bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, jog atsakovo finansinė padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo pripažinti atsakovą subjektu, negalinčiu įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.Ieškovo elgesys, teismui paduodant pareiškimą dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo, kartu nepridedant įrodymų, pagrindžiančių bankroto bylos iškėlimui būtinų sąlygų egzistavimą, ir tokiu būdu siekiant padaryti spaudimą atsakovui, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 7 str. 2 d., 95 str., 185 str.).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Viljurika“ atsiliepime (b. l. 135-136) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas yra nemokus, nevykdo savo įsipareigojimų ne tik ieškovui, bet ir kitiems savo kreditoriams, vienam iš kreditorių buvo grąžintas vykdomasis raštas su išieškojimo negalimumo aktu, o turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovas neturi. Be to, kartu su atskiruoju skundu pateiktame aiškinamajame rašte klaidingai nurodyta, kad įmonė turi transporto priemones, nes, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro, atsakovas išregistravo automobilį „Mercedes Benz Vito“, jį pardavė. Atsakovo direktorė nevykdo ir antstolio reikalavimo deklaruoti turtą, už ką jai jau yra skirta bauda, tačiau įpareigojimas toliau nevykdomas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta atsakovo UAB „Bosta investicijų sprendimai“ bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl įmonės mokumo vertinimo
Remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovui UAB „Bosta investicijų sprendimai“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas – tai būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1627-178/2015, 2015-08-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2015-08-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1491-117/2015).
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apelianto skundo argumentu, kad viešojo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui galimybę ir pačiam rinkti skolininko (įmonės) finansinei būklei nustatyti reikalingus įrodymus ir tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į balansą įrašyto turto vertės santykį. Kita vertus, aktyvesnis teismo vaidmuo, nei kitų bylų atveju, neeliminuoja pačių šalių pareigos įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Pagal įstatymą būtent įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla, vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo gavimo dienos turi pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju į teismą su pareiškimu dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo kreipėsi šios įmonės kreditorius – ieškovas UAB „Viljurika“, kuris turi ribotą galimybę kartu su pareiškimu pateikti duomenis apie atsakovo finansinę padėtį, todėl teismas pagrįstai priminė apelianto vadovui tokią pareigą ir pareikalavo pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus (b. l. 8). Be to, teismas aktyviai rinko kitus jam prieinamus duomenis apie atsakovo finansinę padėtį: 2015-04-30 išsiuntė prašymą (b. l. 7) Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl duomenų apie atsakovo įsiskolinimą valstybės biudžetui, susidariusios skolos išdėstymą ar skolos mokėjimo atidėjimą pateikimo, taip pat rinko duomenis (b. l. 43-48) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV), Juridinių asmenų registro, Nekilnojamojo turto registro bei VĮ „Regitra“ (CPK 179 str. 2-3 d.). Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad apelianto teiginiai apie nepakankamai aktyvią pirmosios instancijos teismo poziciją nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti. Priešingai, pats apelianto vadovas, vykdydamas teismo nustatytą įpareigojimą, pateikė ne visus duomenis, nurodytus teismo pranešime bei ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje, pavyzdžiui, nepateikė įmonės pradelstų įsipareigojimų sąrašo ir netgi nenurodė skolų tiekėjams mokėjimo terminų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, atskirajame skunde akcentuodamas pradelstų įsipareigojimų dydžio nustatymo svarbą, sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme taip ir neteikė duomenų apie jo pradelstus įsipareigojimus, nors, kaip pirmiau nurodyta, aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.
Nepagrįstas ir apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė įmonės nemokumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apelianto įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Šią aplinkybę patvirtina ne tik įmonės balansai, bet ir kiti bylos duomenys, reikšmingi tikrosios (realios) įmonės turtinės padėties nustatymui. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra pasisakęs, kad atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonės finansinė padėtis yra gera ir kad ji vykdo veiklą, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-08-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015, 2014-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr.2-1632/2014).
Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui, vadovavosi 2014-12-31 įmonės balansu, kuris iš tiesų skundžiamos teismo nutarties priėmimo dieną nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre. Tačiau šį dokumentą pateikė pats apelianto vadovas, todėl teismui nebuvo pagrindo juo abejoti, juolab kad įstatymas nenumato įpareigojimo teismui, sprendžiančiam dėl įmonės (ne)mokumo, pareigos nagrinėti ir vertinti tik viešuose registruose esančią informaciją, kurią sudaryti ir pateikti pagal įstatymą privalo būtent įmonės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 2, 6 p.). Teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, privalo ištirti ir įvertinti visus duomenis ir dokumentus, turinčius reikšmės, vertinant realią įmonės finansinę būklę (CPK 183 str., 185 str.).
Minėta, jog vienas iš svarbiausių kriterijų, sprendžiant dėl įmonės nemokumo, yra jos pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte. Pirmosios instancijos teismas pagal apelianto į bylą pateiktą 2014-12-31 balansą (b. l. 19) nustatė, kad 2014-12-31 šis turėjo iš viso 25 572,29 Eur (88 296 Lt) vertės turto, pagal šiuo metu jau įregistruotą Juridinių asmenų registre 2014-12-31 apelianto balansą (b. l. 152) įmonė 2014-12-31 turėjo 22 854,49 Eur (78 912 Lt) vertės turto, o pagal kartu su atskiruoju skundu pateiktą 2015-06-30 balansą (b. l. 115-116) – 23 655 Eur (87 675,98 Lt) vertės turto. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl dalies apelianto turto realios vertės kyla pagrįstų abejonių, kadangi dviem iš jo pateikto pirkėjų skolų sąraše nurodytų įmonių (UAB „Ignalinos statyba“ ir UAB „Pasvalio aušra“) yra iškeltos bankroto bylos (CPK 179 str. 3 d.), o jų mokėtina apeliantui suma, balanse nurodyta prie „Nebaigtų vykdyti sutarčių“, sudaro iš viso 2 059,48 Eur (7 110,97 Lt). Vienintelis apelianto turimas nekilnojamasis turtas, t. y. pastatas – konditerijos cechas, kuris, be kita ko, neaišku kaip yra susijęs su aiškinamuosiuose raštuose nurodoma atsakovo veikla – apželdinimo ir aplinkos tvarkymo darbai, yra apsunkintas hipoteka ir areštuotas (b. l. 47-48, 166-167). Pagal ieškovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenis, vienintelė apelianto turėta transporto priemonė – Mercedes Benz, valst. Nr. EOG 208, buvo išregistruota ją pardavus (b. l. 141-142). Iš antstolio 2015-05-29 surašyto išieškojimo negalimumo akto (b. l. 89) matyti, kad apeliantas buveinės adresu veiklos nebevykdo, įmonės nekilnojamasis turtas įkeistas hipoteka, bendrovė transporto priemonių bei piniginių lėšų banko sąskaitose neturi. Taigi iš nustatytų duomenų darytina pagrįsta prielaida, kad apelianto turto vertė realiai yra mažesnė, nei nurodyta įmonės balansuose.
Sprendžiant dėl pradelstų įsipareigojimų dydžio, pažymėtina, kad nors apelianto vadovas ir netinkamai įvykdė teismo įpareigojimą dėl kreditorių sąrašo, kuriame būtų nurodyti atsiskaitymo terminai, pateikimo, iš bylos bei viešai prieinamų duomenų yra pagrindo spręsti, kad jų dydis sudaro daugiau nei pusę jo į balansą įrašyto turto vertės. Vien pradelsta skola (dėl kurios buvo surašytas aukščiau paminėtas išieškojimo negalimumo aktas) įmonės kreditoriui VĮ „Alytaus regiono keliai“, kuris taip pat (jau po to, kai buvo priimta skundžiama teismo nutartis) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo (b. l. 73-74, 85-89), sudaro 13 584,15 Eur (46 903, 37 Lt). Taip pat nustatyta, kad atsakovas yra laiku neatsiskaitęs su ieškovu ir nesumokėjęs jam 2 710,73 Eur (b. l. 1-3), Valstybinei mokesčių inspekcijai – 292,26 Eur (b. l. 11), VSDFV – 1 689,28 Eur (b. l. 151), t. y. iš viso pradelsęs sumokėti 18 276, 42 Eur (13 584,15 + 2 710,73 + 292,26 + 1 689,28). Be to, apeliantas yra pateikęs duomenis apie jo nenaudai priimtus įsiteisėjusius teismų sprendimus (b. l. 28-35), iš kurių matyti, kad jis yra skolingas kreditoriams (UAB „Makveža“, UAB „Statybų gausa“, UAB „Henrivita“, UAB „Alfresta“) dar mažiausiai 4 465,94 Eur (443,74 + 1301,99 + 1854,75 + 865,46). Taip pat kyla pagrįstų abejonių, ar apeliantas nėra pradelsęs atsiskaityti su buvusiais įmonės darbuotojais. Pagal DK nuostatas, atleidžiant darbuotoją, privaloma su juo tinkamai atsiskaityti (DK 206 str. 1 d.). VSDFV 2015-06-26 duomenimis (b. l. 43), įmonėje apdraustų darbuotojų nebuvo, pagal 2015-09-17 duomenis įmonėje dirba vienas darbuotojas (tikėtina, direktorius). Apelianto kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktame 2014-12-31 aiškinamajame rašte (b. l. 22-26) buvo nurodyta, jog su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudaro 7 261,35 Eur (25 072 Lt).
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad net ir vadovaujantis apelianto į bylą pateikto 2014-12-31 balanso duomenimis, kuriame nurodyta didžiausia jo turimo turto vertė – iš viso 25 572,29 Eur (88 296 Lt), neatsižvelgiant į išdėstytus argumentus dėl galimo apelianto turto vertės mažinimo, nustatytas neabejotinai pradelstų apelianto įsipareigojimų dydis yra 22 742, 36 Eur (18 276, 42 + 4 465,94 Eur), kuris ne tik sudaro daugiau nei pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, bet, tikėtina, siekia arba net ir viršija viso įmonės turimo turto vertę. Tai įrodo, kad apeliantas yra nemokus (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Atkreiptinas dėmesys į, jog byloje nėra įrodymų, kad įmonė sėkmingai vykdo veiklą ir gauna pajamas, iš kurių galėtų padengti ne tik einamąsias išlaidas, bet ir įsiskolinimus kreditoriams, 2014 metais apeliantas patyrė 27 657 Eur (b. l. 153) nuostolių, bendrovėje faktiškai nebėra darbuotojų (tikėtina, dirba tik direktorius), dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi dar vienas kreditorius, įmonės finansiniai sunkumai neabejotinai tęsiasi jau antri metai ir duomenų apie tai, kad būtų numatyti pokyčiai įmonėje, byloje taip pat nėra. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini ir įmonė nebeturi realios galimybės atkurti mokumą. Teisinga ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, jog, atsižvelgiant į viešuosius bankroto instituto tikslus ir kreditorių interesus, tikslinga pašalinti apeliantą iš apyvartos kaip nemokų rinkos dalyvį. Pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti ne tik esančių ir/ar būsimų kreditorių, bet ir pačios įmonės interesus, kadangi delsimas atsiskaityti su kreditoriais gali padidinti jau pradelstų įsiskolinimų apimtį ir taip dar labiau apsunkinti jos finansinę padėtį.
Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
Neturi pagrindo ir atskirojo skundo teiginys, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.
Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą bei greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005).
Pagal ĮBĮ nuostatas, kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jei įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų (ĮBĮ 4 str. 2 p., 5 str.).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dieną (2015-04-09) apeliantas buvo skolingas ieškovui 2 710,73 Eur pagal 2015-01-20 vykdomąjį raštą, išduotą dėl neįvykdyto 2014-01-08 įsiteisėjusio teismo sprendimo. Taigi ieškovas, nagrinėjamu atveju kreipdamasis į teismą, turėjo neabejotiną subjektinę teisę į ieškinio pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Bosta investicijų sprendimai“ iškėlimo. Nenustačius, kad šią teisę ieškovas įgyvendino nesąžiningai arba piktnaudžiaudamas procesu, atskirojo skundo argumentas dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis aiškiai nepagrįstas ir atmestinas (CPK 95 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą nutartį, kurios išvadų apeliantas nepaneigė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.