Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio 9 dalimi, kur nurodyta, jog proceso dalyviai neatsako už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis, t. y. jie turi absoliutų imunitetą civilinei atsakomybei už tikrovės neatitinkančių duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą, paskleidimą teismo posėdyje. Pažymėjo, kad šis imunitetas taikomas ir teismo procesiniuose dokumentuose paskelbtai informacijai. Paaiškino, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė civilinėje byloje Nr. 2-737-475/2009, kurioje, pareiškėjo teigimu, jis buvo apšmeižtas, buvo proceso šalimi, todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti atsakomybės iš buvusios sutuoktinės už teiginius, išdėstytus atsiliepime. Nurodė, kad reikalauti žalos atlyginimo galima tik iš kalto sutuoktinio, dėl kurio kaltės nutraukiama santuoka. Pažymėjo, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka nutraukta ne dėl sutuoktinės kaltės. Teigė, kad pareiškėjas santuokos nutraukimo byloje (civ. b. Nr. 2-13815/2001) nereiškė jokių papildomų reikalavimų dėl buvusios sutuoktinės padarytos turtinės žalos atlyginimo. Konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas buvusiai sutuoktinei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

II.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė civilinėje byloje Nr. 2-737-475/2009, kurioje, pareiškėjo teigimu, jis buvo apšmeižtas, buvo proceso šalimi, teismas nevertino, ar pareiškėjo civilinėje byloje keliami reikalavimai yra pagrįsti, bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai toje civilinėje byloje prašė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl įpareigojimo paneigti šmeižto duomenis. Nurodė, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teismas taip pat atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka nutraukta ne dėl sutuoktinės G. B. kaltės, o žalos atlyginimą kildinant CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjo reikalavimas buvusiai sutuoktinei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Konstatavo, kad Tarnyba 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-2084-2981 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Kauno VGTPT 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-2084-2981, kuriuo buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui L. K. byloje dėl įpareigojimo paneigti šmeižto duomenis ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Priešingu atveju, neribojant kreipimųsi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė patenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų prašymus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 2 punkte nurodyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas bei atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant gali būti ribojamas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Kartu pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios atsisakymo teikti teisinę pagalbą priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu atsisakyti suteikti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno VGTPT pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą bei papildomuose paaiškinimuose (b. l. 35 – 37, 38) pareiškėjas nurodė, kad buvusi sutuoktinė G. B. jį apšmeižė savo teiginiais, išdėstytais jos 2008 m. birželio 29 d. atsiliepime pateiktame Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-737-475/2009 bei prašė įpareigoti G. B. paneigti šmeižto duomenis. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad teisinė pagalba jam turėtų būti suteikta ir sprendžiant klausimą dėl turtinės bei neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo iš buvusios sutuoktinės G. B., kadangi santuoka, pareiškėjo manymu, buvo nutraukta būtent dėl buvusios sutuoktinės G. B. kaltės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio kodekso 2.24 straipsnio (Asmens garbės ir orumo gynimas) 1 dalis numato, asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tačiau, kaip numatyta Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalyje, šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą byloje dėl paneigimo duomenų, galimai žeminančių jo garbę ir orumą, kurie buvo paskelbti teismo proceso dalyvio procesiniuose dokumentuose (buvusios sutuoktinės G. B. atsiliepime, pateiktame Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-737-475/2009 dėl santuokos su pareiškėju, kuris šioje byloje taip pat buvo proceso šalimi, nutraukimo, b. l. 49 - 50). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog minėtas pareiškėjo reikalavimas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu bei neperspektyviu, nes Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalis šiuo atveju nenumato galimybės taikyti bendrąsias asmens garbės ir orumo gynimo taisykles. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, jog santuoka tarp pareiškėjo ir G. B. buvo nutraukta nenurodant teismo sprendime nei vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo (Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-777-153/2009, Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13815/2001; b. l. 47 – 48, 66). Dėl šios priežasties darytina išvada, jog akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš buvusios sutuoktinės žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat pripažintinas teisiškai neperspektyviu, kadangi Civilinio kodekso 3.70 straipsnio nuostatos numato galimybę reikalauti atlyginti turtinę bei neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, būtent tuo atveju, kai santuoka nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno VGTPT tinkamai bei išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai bylose, kuriose jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas šiose bylose būtų neperspektyvus, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino įrodymus ir išnagrinėjo bylos aplinkybes, interpretavo ir taikė teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.