Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos sodininkų bendrijos „Žara“ atstovams R. G., V. B. ir advokatui M. K., atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės atstovei B. K., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui V. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos sodų bendrijos „Žara“ skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybei, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja sodų bendrija „Žara“ (toliau – ir pareiškėja, SB) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T3-264 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos teritorijoje esančių kelių perėmimo; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškina, kad kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę (toliau – ir atsakovė, Savivaldybė), prašydama perimti SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esančius inžinerinius statinius – vidaus kelius, tačiau Savivaldybė atsisakė tenkinti šį prašymą nurodydama, kad iki šiol Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jo įgaliotos institucijos nėra patvirtinta tvarka, pagal kurią toks perėmimas turėtų būti atliekamas. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Savivaldybę išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą galioti nepakeistą. Vykdydama šią nutartį Taryba priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjos prašymo netenkinti ir neperimti kelių bei grąžinti pareiškėjai visus pateiktus dokumentus.

Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir SBĮ) 6 straipsnio 1 dalis reglamentuoja kelių perėmimo procedūras ir tokiais atvejais, kai nėra atlikti šių kelių kadastriniai matavimai, tai yra kai keliai nėra suformuoti kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas ir todėl negali būti perimti nuosavybės ar patikėjimo teise. Tokiu atveju išties reikalingas papildomas reglamentavimas, nustatant kas, kokia tvarka ir iš kokių lėšų organizuoja ir atlieka kadastrinius matavimus, reikalingus suformuoti kelius kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą, kurį savivaldybė galėtų perimti. Tuo tarpu šiuo atveju kadastriniai matavimai jau yra atlikti, savarankiškas nekilnojamojo turto objektas suformuotas, identifikuotas. Taigi Savivaldybei nėra jokių faktinių ir teisinių kliūčių perimti SB teritorijoje esančius kelius, todėl atsakovės teisinimasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos nebuvimu ir tariamais įstatyminės pareigos vykdymo tvarkos „neaiškumais“ tokioje situacijoje laikytinas nepagrįstu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija), vykdydama darbo grupės išvadas, 2014 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (18- 2)-D8-2513 pateikė savivaldybėms metodinius išaiškinimus (toliau – ir Išaiškinimai), kuriuose nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektai gali būti perduodami tik juos inventorizavus, atlikus jų kadastrinius matavimus. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pastangomis ir bendrijos narių lėšomis buvo atlikti kadastriniai matavimai, SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esantys keliai įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, Ministerijos nuomone (ji buvo pateikta Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-4030-643/2015), Savivaldybė nepagrįstai vengia atlikti SBĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas ir perimti bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius patikėjimo ar nuosavybės teisėmis. Atsakovei sąmoningai ir neteisėtai vengiant įvykdyti įstatymu apibrėžtą prievolę ir priimti kelius, nukenčia visų SB narių teisėti lūkesčiai ir interesai.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu atsakydamas į atsakovės argumentą, kad SB „Žara“ yra netinkamas subjektas kreiptis dėl kelių perėmimo paaiškino, kad SB „Žara“ buvo skiriama visa teritorija kartu su keliais, nes jie tuo metu nebuvo suformuoti kaip turtiniai vienetai ir tiesiog pateko į SB teritoriją. Dėl atsakovės argumento kokiomis lėšomis turėtų būti perimti keliai pareiškėjos atstovas nurodė, jog šiuos turtinius vienetus SB suformavo savo lėšomis, todėl jų priėmimas ir užregistravimas Savivaldybės lėšomis nesukels jai jokių esminių ar ženklių išlaidų. Pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pateikti dokumentai patvirtina, kad dalis SB kelių yra apskaityti Savivaldybėje, todėl nesuprantama kodėl atsakovė atsisako perimti likusius kelius.

Atsakovė Savivaldybė su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Savivaldybė nurodo, jog jos pozicija, išdėstyta Skundžiamame sprendime, nepasikeitė. Skundžiamą sprendimą Savivaldybė priėmė remdamasi tuo, jog iki Skundžiamo sprendimo priėmimo dienos sodininkų bendrijų kelių perėmimo tvarka nebuvo priimta, todėl nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant bei iš kokių finansavimo šaltinių Savivaldybė turi vykdyti įstatyme įtvirtintą nuostatą dėl kelių perėmimo, taip pat įvertinusi VĮ „Registrų centras“ 2016 m. birželio 9 d. raštu Nr. A32(l)-4552 pateiktą medžiagą iš kurios matyti, jog SB nėra vidaus kelių savininkė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, įvertinusi tai, kad 2010 m. birželio 30 d. protokolo Nr. 2010/2 10.2 klausime dėl kelių perdavimo Savivaldybei nėra nurodytas balsavusiųjų skaičius, todėl neaišku, ar dalyvavusiųjų pakartotiniame posėdyje SB narių dauguma pasisakė už kelių perdavimą. Šiuo metu nė viename teisės akte nenustatyta vidaus kelių perdavimo tvarka ir terminai, nenurodytos atsakingos institucijos, neaišku, kokias funkcijas turi atlikti sodininkų bendrijos, savivaldybės bei Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Vidaus kelių pločiai, jų raudonosios linijos, nustatyti anksčiau patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose, gali neatitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų. Tokiu atveju Savivaldybė negalės tinkamai tokių kelių prižiūrėti. Neaišku, ką daryti Savivaldybei, jeigu vidaus kelių ribos neatitinka teritorijų planavimo dokumentų ribų. Be to, šie keliai (jeigu nėra išpirkti iš valstybės), nėra sodininkų bendrijų nuosavybė, todėl neaišku, kokiu pagrindu jie gali būti perduodami Savivaldybei. Visus šiuos teiginius patvirtina 2016 m. rugpjūčio 24 d. gautas Lietuvos savivaldybių asociacijos raštas „Dėl teisės aktų projektų pakartotinio derinimo“, kuriuo Savivaldybei buvo atsiųstas derinti patikslintas SBĮ 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Šiame projekte siūloma tvarka, kokie keliai, kokiu būdu ir kokioms sąlygoms esant gali būti perduodami savivaldybėms. Taip pat numatomas finansavimams šiems veiksmams atlikti. Iš pateikto įstatymo projekto aiškinamojo rašto 3 punkto matyti, jog pati Ministerija, kaip projekto iniciatorė, pripažįsta, jog šiuo metu teisiškai nesureguliuotos nuostatos dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypų, naudojamų keliams (gatvėms) eksploatuoti ar tiesti, ar žemės sklypų su juose esančiais keliais (gatvėmis) kadastrinių matavimų ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre darbų finansavimo, kad būtų galima Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka vykdyti šių žemės sklypų perdavimą savivaldybėms patikėjimo teise. Be to, siūlomame projekte numatomos tam tikros sąlygos, kurias įvykdžius galėtų būti atliekamas kelių matavimas, registravimas ir perdavimas. Taip pat siūlomas priimti projektas išspręstų klausimą ir dėl pareiškėjos kelių perėmimo.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad sutinka, jog keliai turi būti priimami, tačiau iki šiol nėra nustatyta jų perėmimo tvarka, todėl perėmimas objektyviai yra negalimas iki tokios tvarkos nustatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą teigia, jog įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą, savivaldybės, savivaldybių sodų bendrijose esančius kelius (gatves) perimdamos į savo balansą gali vadovautis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, nustatančiomis žemės sklypų ar jų dalių, skirtų gatvėms ir vietiniams keliams perdavimą savivaldybėms patikėjimo teise, bei Valstybinės žemės sklypų perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1418. Pagal minėtas taisykles praktikoje savivaldybėms patikėjimo teise perduodami valstybinės žemės sklypai gatvėms ir vietiniams keliams tiesti ir eksploatuoti, taip pat valstybiniai žemės sklypai, kuriuose yra keliai (gatvės).

Ministerija įvertinusi atsakovės motyvus dėl kurių buvo netenkintas pareiškėjos teiktas prašymas perimti SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esančius statinius – vidaus kelius, iš dalies sutinka su atsakove, kad iki šiol dar nėra teisės aktais įtvirtinta iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, tačiau nesutinka kad nėra aišku kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant kelių perėmimas turėtų būti vykdomas.

Skundas tenkintinas.

Ginčas byloje kildo dėl Tarnybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. T3-264, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo perimti SB esančius vidaus kelius, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Skundžiamas sprendimas priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-520/2016, kuria Savivaldybė buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti SB 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, kuriuo buvo prašoma perimti inžinerinius statinius – kelius, esančius SB teritorijoje.

Minėto prašymo pateikimo metu galiojusi SBĮ 6 straipsnio 1 dalis (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. gegužės 3 d.) nustatė, kad bendrijos prašymu bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius, atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perima, nuosavybės ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, išskyrus atvejus, kai sodininkų bendrija šią bendrojo naudojimo teritorijos dalį išsiperka. Kai bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esantys vidaus keliai perduodami savivaldybei, už kadastrinių matavimų atlikimą ir jų duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre sumoka arba kompensuoja savivaldybė. Už atliktus darbus savivaldybei kompensuojama valstybės biudžeto lėšomis. Bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perdavimo savivaldybėms tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, jog valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka gatvėms ir vietiniams keliams. Kaip teisingai savo atsiliepime nurodė Ministerija, Valstybinės žemės sklypų perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1418, detaliai nustato kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant kelių perėmimas turėtų būti vykdomas. Iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad Savivaldybė turi pareigą perimti SB vidaus kelius, todėl šiuo aspektu laikytina, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas. Be to, iš teismo posėdžio metu pateikto Savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. T3-285 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo patvirtinimo“ bei prie jo pridėto vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo matyti, kad dalis SB kelių buvo perimti (bylos priedo b. l. 5), todėl akivaizdu, kad atsakovė turi pareigą ir galimybę perimti likusius SB kelius.

Kita vertus, jokie teisės aktai nenustato iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, tačiau, teismo vertinimu, šis aspektas nelaikytinas pagrindu atmesti pareiškėjos prašymą perimti SB esančius kelius. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Jokie teisės aktai nesuteikia savivaldybėms išimčių, kuriomis remiantis kelius galima būtų atsisakyti perimti. Teismo vertinimu, fiziniams ir juridiniams asmenims negali būti perkelta kelių valdymo našta vien dėl to, kad nėra numatytas kelių perėmimo finansavimo šaltinis. Tokios naštos perkėlimas būtų neproporcingas, todėl vien faktas, kad teisės aktais nenustatyta iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, nėra pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą. Savivaldybė kaip viešojo administravimo subjektas įgyvendindama gero viešojo administravimo principą privalo užtikrinti teisės aktais jai nustatytą pareigą perimti SB vidaus kelius, todėl laikytina, kad šiuo aspektu pareiškėjos prašymą Savivaldybė atmetė nepagrįstai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė Vilniaus rajono savivaldybė nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, todėl skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T3-264 naikintinas ir Vilniaus rajono savivaldybė įpareigotina per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos teritorijoje esančių kelių perėmimo.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjos skundas yra tenkintas, todėl pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja yra sumokėjusi 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma jai priteistina, tačiau pareiškėja nepateikė jokių kitų jos bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl jos prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtu paliekant jai teisę pateikti įrodymais pagrįstą prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti pareiškėjos sodų bendrijos „Žara“ skundą.

Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T3-264 ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos teritorijoje esančių kelių perėmimo.

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.