Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eI2-1578-1047/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04226-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. kovo 3 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio, ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovo atstovui Dariui Juodeliui, viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo. Teismas nustatė : Pareiškėjas M. P., U. pilietis, kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2020 m. spalio 21 d. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05104 (toliau – ir Sprendimas) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“. Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. spalio 21 d. gavo Departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Laikinas leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui ir kitiems 34 asmenims buvo panaikintas dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda. Bauda sumokėta. Pažymi, jog bauda Bendrovės vadovui buvo paskirta dėl pareiškėjo nelegalaus darbo. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimais laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas mano, kad UAB (duomenys neskelbtini) negali įdarbinti užsieniečių ateityje, tačiau esami darbuotojai neturi nukentėti, nes jie įdarbinti iki to laiko, kai Bendrovės vadovas baustas administracine tvarka. Nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) teikia logistikos paslaugas, jai yra reikalingi vairuotojai-ekspeditoriai, tačiau Bendrovė neturėjo patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, todėl Bendrovė 2019 m. gruodžio 20 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. TT-002 su UAB (duomenys neskelbtini), kuri įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Bendrovė su UAB (duomenys neskelbtini) bendravo nuotoliniu būdu, iš jos gavo tiek dėl Pareiškėjo, tiek kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečių šalių abejonių nekeliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi minėti reikalingi leidimai. Bendrovė, įsitikinusi, kad pareiškėjo įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, įdarbino jį įmonėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais duomenis perdavė Sodrai, Migracijos departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų dėl trečiosios šalies piliečių įdarbinimo, viskas vyko pagal galiojančius atitinkamų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovė ir jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiama to padaryti, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės, pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Pareiškėjas turėjo leidimą dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. Pareiškėjo nuomone, tai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pažymi, kad formalaus reikalavimo nesilaikymas, daro didžiausią poveikį asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu. Pažymi, kad nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, kuris iš esmės niekada nebuvo asmenų grupės narių darbdaviu. Pareiškėjas mano, kad Bendrovės vadovo traktavimas asmenų darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui. Pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai (juridinio asmens vadovas ar kitas kolegialus atstovavimo organas). Tokiu būdu pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Akcentuoja, kad teisminio proceso metu dėl administracinės nuobaudos skyrimo Bendrovės vadovui, nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, tame tarpe pareiškėjas, kurio teisėms ir pareigoms šis Sprendimas turėjo tiesioginę įtaką, o būtent, pareiškėjas neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas teigia, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia ir proporcingumo principą keliais aspektais. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl darytina išvada, jog panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems įmonėje, įmonė greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties įmonė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kt.), o dėl esamų darbuotojų netekimo nebeišgalės jų vykdyti. Migracijos departamento sprendimai, paremti formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems įmonės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo darbdaviui uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriui įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas), taip pažeidus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje paskirta administracinė nuobauda (1000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.). Tai buvo Sprendimo teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui 2020 m. vasario 7 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. LT7505965, galiojantį iki 2022 m. vasario 7 d. Įvertinęs gautus duomenis ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Departamentas 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-3)50U-05104 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikino U. piliečiui M. P. leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (atitinkami išaiškinimai pateikiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje – žr. pvz. 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020). LVAT, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019). Taigi, pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo. Atsakovas teigia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir esant panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Bendrovės vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas, kuris buvo įsipareigojęs surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Departamentas administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių nevertino ir negali vertinti iš naujo ar kitaip, nes tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo, paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Departamento kompetencijai ir tokia pareiga priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisės aktuose nenustatyta. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Bendrovės vadovo (darbdavio) įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus, įvykdytas dėl neatsargumo, todėl kylančios teisinės pasekmės priėmus ginčijamą Sprendimą yra neproporcingos. Pažymi, kad už Įstatymo reikalavimų nesilaikymą kyla teisinės pasekmės ir šių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (pvz. žr. 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ). Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl Sprendimo prieštaravimui proporcingumo principams, pažymi, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atkreipia pareiškėjo dėmesį, jog Departamento Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą. Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika jau yra susiformavusi byloje nagrinėjamais klausimais. Fizinis asmuo nagrinėjamu atveju buvo baustas už nelegalų darbą kaip įmonės vadovas, todėl tenkinamas Įstatymo reikalavimas dėl darbdavio nubaudimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismas konstatuoja: Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. vasario 6 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Migracijos departamento Telšių skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020 m. vasario 7 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7505965, galiojantis iki 2022 m. vasario 7 d. 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismas UAB (duomenys neskelbtini) direktorių D. V. pripažino kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 1 000 Eur baudą. 2021 m. spalio 21 d. Migracijos departamento Kontrolės skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05104 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriame remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi LT7505965, galiojantį iki 2022 m. vasario 7 d. 2021 m. spalio 26 d. Migracijos departamentas pranešimu Nr. (15/5-3)10K-27582 pranešė pareiškėjui apie Sprendimo priėmimą, pridėjo Sprendimą susipažinimui ir paprašė grąžinti leidimą ar informuoti, kad Sprendimas apskųstas teismui. Įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.) 50 straipsnio 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d., ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). UAB (duomenys neskelbtini) direktorius D. V. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad jis buvo nubaustas ne kaip bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis ir jo darbdavys neatliko neteisėtų veiksmų, dėl nesutvarkytų dokumentų kalta UAB (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020 matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) pilietis S. K., su juo buvo sudaryta darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, jis turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikiantį teisę dirbti UAB (duomenys neskelbtini), o ne UAB (duomenys neskelbtini). D. V. teismui patvirtino, kad iki galo dokumentai nebuvo sutvarkyti. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą, o likusius dokumentus turėjo paruošti ir pateikti migracijos departamentui UAB (duomenys neskelbtini), tačiau ji to nepadarė. Teismas konstatavo, kad Baltarusijos pilietis S. K. UAB(duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti turėdamas kitos įmonės leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas D. V., neįsitikinęs, kad dokumentai yra sutvarkyti, išsiuntė (duomenys neskelbtini) pilietį S. K. į komandiruotę, t. y. S. K. realiai pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbtini) nors nebuvo išduotas leidimas S. K. dirbti jų įmonėje. Teismas konstatavo, kad D. V., žinodamas, kad nėra išduotas leidimas S. K. dirbti UAB (duomenys neskelbtini), įdarbino S. K. ir leido jam dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalies reikalavimus, kadangi neturėjo leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą D. V., tai nustatyta įsiteisėjusiu 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas įdarbintas iki nustatyto pažeidimo, todėl jam išduotas leidimas neturėjo būti panaikintas. Pažymėtina, kad tiek Įstatymas (50 straipsnio 19 a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyta, kad leidimą atsisakoma išduoti), tiek LVAT praktika (LVAT 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020, LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019 ir kt.) nustato, kad leidimas laikinai gyventi ne tik neišduodamas, bet ir išduotas panaikinamas, kai nustatoma, kad darbdavys buvo baustas dėl nelegalaus darbo. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neproporcingas. Sprendime tinkamai taikoma teisinga Įstatymo nuostata. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Pareiškėjo skunde nurodomi argumentai, jog UAB (duomenys neskelbtini) reikia darbuotojų, netekus užsieniečių nebus kam dirbti vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Dar daugiau, kaip teisingai atsakovas pažymėjo, ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjas atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindą. Taigi, teismas konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05104 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nusprendžia: Pareiškėjo M. P. (M. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė Tomas Blinstrubis Beata Martišienė