- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- A-2580-502/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01762-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) (toliau – ir VADFV Utenos skyrius) 2020 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-309 (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5884 (toliau – ir VSDFV sprendimas) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių paskirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2009 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) viršininko įsakymu Nr. 40-TE-430 buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, atsižvelgiant į 2009 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį. 2020 m. gegužės 27 d., sulaukęs pensinio amžiaus, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį kreipėsi su prašymu į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Personalo administravimo valdybą, kuri jo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo persiuntė VSDFV Utenos skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Ukmergės poskyriui. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs jo prašymą, priėmė 2020 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-309 neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendime nurodyta, kad jis Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje, padarymą, o asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė VSDFV, kuri skundą atmetė nurodydama, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių pensija neskiriama. Pareiškėjo nuomone, priimant sprendimus nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-450/2010 ir 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-15/2010. Skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, iš jų visiškai neaišku, kodėl atsakovas, priimdamas sprendimą neskirti jam karių ir pareigūnų valstybinės pensijos, vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi ir visiškai nepasisakė dėl šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalies taikymo. Buvo taikyta ne ta teisės norma, kuri turėjo būti taikoma jo teisinėje situacijoje. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Jis iš tarnybos buvo atleistas dar iki 2016 metų sausio 1 d., ir iki tos dienos jau buvo ištarnavęs daugiau kaip 20 metų, ir po atleidimo iš tarnybos praėjo daugiau kaip trys metai, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalis ir negalėjo būti atsisakoma skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 218 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 128 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“) (toliau – ir Nuostatai). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Pareiškėjas, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu (jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų) nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų (atleidimo pagrindas – minėtas straipsnis bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis). VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs gautus dokumentus, 2020 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-309 „Dėl atsisakymo G. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, kuriuo buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, ir valstybinės pensijos mokėjimas jam nepaskirtas dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo paskirti ir mokėti valstybinę pensiją priėmimo. Todėl negalima teigti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepaskyrus yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą. Pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą buvo 2009 m. kovo 9 d. (nuosprendis įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 15 d.), 2020 m. gegužės 27 d. kreiptasi į Policijos departamento Personalo administravimo valdybą, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. nutarimas šiuo atveju negali būti taikomas. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą. Nutarimas taikomas, kai jau yra paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime išaiškino, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra išaiškinęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisnių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui. Atsakovas pagrįstai, siekdamas, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, priėmė sprendimą neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo G. D. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas dėl tyčinio nusikaltimo padarymo. Pareiškėjas Šiaulių AVPK viršininko 2009 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 40-TE-430 „Dėl viršilos G. D. atleidimo“ pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (jei įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų) bei atsižvelgdamas į Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartį nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Pareiškėjas su paklausimu kreipėsi į Policijos departamentą, kuris jo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo persiuntė VSDFV Utenos skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Ukmergės poskyriui. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir pašalintas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl paties kaltės. Iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. liepos 27 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-13479 matyti, jog pareiškėjas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2009 m. rugsėjo 15 d., buvo nuteistas už Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą (kyšininkavimas), todėl VSDFV Utenos skyrius 2020 m. liepos 30 d. sprendimu, nustatęs šią faktinę aplinkybę ir vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą.
8. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kuri galiojo tiek pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą metu, tiek jo atleidimo iš tarnybos metu. Todėl pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl valstybinės pensijos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta), ir pagal galiojantį teisinį reguliavimą ji negali būti paskirta.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atitinka valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, numatytas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje, tačiau šių sąlygų buvimas savaime nepaneigia pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą fakto. Esant tokiai situacijai, atsakovas pagrįstai taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, o teistumą reglamentuojantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnis ir jame įtvirtintos nuostatos dėl turinčių teistumą asmenų, taip pat ir dėl teistumo išnykimo pasekmių (97 str. 6 d.) yra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Šioje byloje nagrinėjamas administracinio pobūdžio ginčas dėl individualaus administracinio akto, atsakovui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, teisėtumo, kuriam aktualus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo taikymas, o šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas, skirti valstybinę pensiją.
10. Teismas pažymėjo, kad esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, VSDFV Utenos skyrius 2020 m. liepos 30 d. sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl to paties faktinio ir teisinio pagrindo VSDFV 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu netenkino pareiškėjo skundo. Skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką, todėl nėra teisinio pagrindo juos panaikinti ir tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą.
III.
11. Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nėra aišku, kodėl remiamasi tik Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, o visiškai nepasisakoma dėl 2020 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 1, 3, 6, 7, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2789. Pareiškėjo nuomone, buvo taikyta ne teisės norma.
13. Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog iš tarnybos buvo atleistas dar iki 2016 metų sausio 1 d. ir iki šios dienos jau buvo ištarnavęs daugiau 20 metų, ir po atleidimo iš tarnybos jau praėjo daugiau kaip trys metai, tai jo atveju negali būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ir tuo pagrindu atsisakoma skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjo nuomone, jo atveju turėtų būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjas anketoje nurodė, kad buvo teistas, nes kitaip pasielgti negalėjo, tačiau teigia, jog niekada nesutiko su Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžių baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-716/2009.
14. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime vertino tik 2008 m. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, ir juo remiantis buvo sukurta teismų praktika taikant Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo nuomone, Konstitucinis Teismas turėtų pasisakyti ir dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 1, 3, 6, 7, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2789.
Atsiliepimas
15. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
16. Atsakovas pakartoja argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas teigia, kad įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios, ar pan. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo.
Atsiliepimas
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
18. VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, bei į tai, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų pensija neskiriama, galiojo tiek pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą metu, tiek jo atleidimo iš tarnybos metu, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas taip pat negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jam bus paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-309, kuriuo pareiškėjui G. D. vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi neskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nes pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, ir VSDFV 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5884 panaikinimo bei įpareigojimo VSDFV Utenos skyrių paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas, skirti valstybinę pensiją.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamas Pareigūnų pensijų įstatymo normas, jo atžvilgiu turėjo būti taikoma Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis ir pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam turėjo būti skirta, nes jis iš tarnybos buvo atleistas dar iki 2016 metų sausio 1 d. ir iki šios dienos jau buvo ištarnavęs daugiau 20 metų, ir po atleidimo iš tarnybos jau praėjo daugiau kaip trys metai.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; ir kt.).
23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK viršininko 2009 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 40-TE-430 „Dėl viršilos G. D. atleidimo“ atleistas iš tarnybos policijoje pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (jei įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų). Byloje skundžiamu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą.
24. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) numato, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Žemesnės instancijos teismas
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą Įstatymo nuostatą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019).
26. Taigi, įstatymų leidėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl esant faktui, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam negali būti paskirta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas pagal imperatyvią Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o skundžiami VSDFV Utenos skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl VSDFV Utenos skyriaus sprendimo atmestas, yra teisėti ir pagrįsti. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją.
27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamas teisės normas, t. y. netaikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, kurių nustatytas sąlygas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pareiškėjas atitinka, pažymi, kad pagal VSDFV Utenos skyriaus sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).
28. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalį (2020 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XIII-2789 redakcija) pareigūnams ir kariams, kurie dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos po 2016 m. sausio 1 d. ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje 11 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę šio straipsnio 3 dalyje nustatytą tarnybos metų skaičių, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę šio straipsnio 3 dalyje nustatytą tarnybos metų skaičių, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos policijoje buvo atleistas 2009 m. rugsėjo 18 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d., todėl vertinant tik jo atleidimo momentą, jam galėtų būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis. Iš aptarto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo matyti, kad šios nuostatos taikomos tiems pareigūnams ir kariams, kurie dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos <...>, t. y. apima tokius atvejus, kai pareigūnai ir kariai pašalinti iš tarnybos dėl tarnybinio nusižengimo padarymo ar kitais pagrindais esant jų kaltei. Sistemiškai aiškinant minėtas nuostatas kartu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, imperatyviai nustatančia, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, konstatuotina, kad pareiškėjo atveju taikytina būtent Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta pensijos neskyrimo sąlyga, nes pareiškėjas yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Minėta imperatyvi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata nagrinėjamu atveju yra speciali norma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atžvilgiu ir paneigia galimybę skirti valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, nors asmuo ir atitiktų kitus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 ar 5 dalyje nustatytus reikalavimus valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, tinkamai taikė įstatymo nuostatas, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus bei aplinkybę, jog pareiškėjas iš tarnybos policijoje buvo atleistas 2009 m. rugsėjo 18 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d., pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 1, 3, 6, 7, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2789 nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės.
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.