Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas, o pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisintas E. Š., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis, iš anksto susitaręs su E. Š. ir veikdamas bendrininkų grupe, padarė plėšimą įsibrovus į gyvenamąją patalpą, t. y., 2012 m. spalio 22 d., apie 15 val., Šiaulių mieste, E. Š. paskambinus į buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, o L. G. jas atidarius, R. M. tyčia užmetė L. G. ant galvos striukę ir trenkė vieną kartą rankos alkūne į galvos sritį, dėl ko nukentėjusysis koridoriuje nugriuvo, po to R. M. spyrė ne mažiau kaip du kartus jam į galvos sritį, taip panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, įsibrovė į gyvenamas patalpas – butą, kur E. Š. R. M. nurodymu saugant L. G., kad šis neatsikeltų, R. M. kambaryje nuo televizoriaus stalelio pagrobė svetimą turtą – 1 Lt vertės L. G. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C1“ su telefone buvusia SIM kortele, taip padarydami nukentėjusiajam L. G. 1 lito turtinę žalą.

R. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

R. M. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2012 m. spalio 22 d., apie 15 val., įsibrovęs į Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini) esantį butą, koridoriuje, dėl savanaudiškų paskatų tyčia sudavė nukentėjusiajam L. G. rankos alkūne vieną kartą į galvos sritį, dėl ko nukentėjusysis koridoriuje nugriuvo, po to R. M. spyrė ne mažiau kaip du kartus jam į galvos sritį, šiais tyčiniais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų padarydamas nukentėjusiajam L. G. kraujosruvas galvos kairėje pusėje, dešinės akiduobės srityje, kairės ausies muštinę žaizdą, likvoro išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, t. y. sunkiai sutrikdydamas L. G. sveikatą.

R. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį sušvelninant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas, veikdamas kartu su E. Š., padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Pasak R. M., jis nepadarė plėšimo, atliko inkriminuotus veiksmus vienas, nesitaręs su E. Š.. Teigia, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, iš esmės davė tokius pačius parodymus viso baudžiamojo proceso metu. Tiek Joniškio žemės ūkio mokykla, tiek (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenė teigiamai jį charakterizuoja. Apeliantas turi tėvą, kuris yra du kartus patyręs infarktą, jam nustatytas neįgalumas, todėl tėvui reikalinga moralinė ir fizinė pagalba. Motina ir tėvas gyvena dviese dideliame name, jie laiko gyvulius, kuriuos reikia prižiūrėti, o R. M. yra vienintelis tėvų sūnus, kuris rūpinasi jais. Apeliantas taip pat turi neįgalią tetą, kuriai reikalinga pagalba. Nuteistojo teigimu, jis labai gailisi dėl ankstesnio elgesio, nori pakeisti savo gyvenimo būdą ir pradėti viską iš naujo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme visų pirma nurodydamas, kad jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, veikdamas kartu su E. Š.. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tai, kad jis, inkriminuotu laiku, iš anksto susitaręs su E. Š. ir veikdamas bendrininkų grupe, padarė plėšimą įsibrovus į gyvenamąją patalpą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-62/2014). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.Pabrėžtina,kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose kasacinės nutartys 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad R. M. bendrais veiksmais kartu su E. Š. apiplėšė L. G.. Nukentėjusysis, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2012 m. spalio 22 d., apie 15 val., kažkas paskambino į jo buto duris, L. G. per durų akutę pamatė du jaunus vyrus, tarp kurių nebuvo R. M.. Jie turėjo rankoje aplanką, pasakė, jog nori parodyti dokumentus, ir užsiminė apie R. M.. Įsileidęs į butą abu vyrus, nukentėjusysis vartė dokumentus ir po to pajuto iš nugaros smūgį į galvą. L. G. atsisukęs pamatė R. M. (t. 1, b.l. 33-34). E. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. spalio 22 d. jis kartu su R. M. nuvažiavo į Šiaulius, prie kažkokio namo, adresą pasakė R. M.. E. Š. paskambino į L. G. priklausančio buto duris ir paklausė pastarojo, ar yra jo dukra. L. G. atsakius neigiamai, nuteistasis pasakė apie tai R. M.. Tada jie kartu užlipo antrą kartą, E. Š. paskambino į L. G. priklausančio buto duris, kurias atidarė nukentėjusysis, o R. M. užmetė jam ant galvos striukę bei vieną kartą trenkė. E. Š. liko stovėti prie buto durų ir žiūrėjo, kad niekas neateitų, tuo metu R. M. buvo kitame kambaryje. Pasak E. Š., R. M. sakė jam, kad eina į L. G. priklausantį butą pinigų (t. 2, b.l. 164). E. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir teisiamajame posėdyje, be to, parodė, kad įvykio dieną jam paskambino R. M. ir pasakė, jog reikia važiuoti į Šiaulius „pasidaryti“ pinigų (t. 1, b.l. 142-143, 151-152). Jis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 144-149). Pats R. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad mintis apiplėšti L. G. kilo tą pačią dieną, jis pasiėmė kartu E. Š., kad būtų saugiau. R. M. sakė E. Š., kad jam reikia nuvažiuoti pas L. G. pasiimti dokumentą ir kad ten gali būti pinigų. E. Š. skambino į L. G. priklausančio buto duris, nes R. M. nenorėjo, kad nukentėjusysis atpažintų jį ir neišsiaiškintų, kas įsibrovė į butą. Be to, apeliantas pripažino, kad jis naudojo fizinį smurtą prieš L. G. ir vėliau pagrobė šio mobiliojo ryšio telefoną (t. 2, b.l. 162-163). R. M., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir teisiamojo posėdžio metu. Be to, jis paaiškino, kad sakė E. Š., jog L. G. namuose yra paslėptų pinigų, jie ėjo ieškoti pinigų, o apeliantas dar norėjo pasiimti savo dokumentą iš nukentėjusiojo. Nuo R. M. suduotų smūgių L. G. nugriuvus, apeliantas pasakė E. Š. pažiūrėti, kad nukentėjusysis neatsikeltų (t. 1, b.l. 123-124). Aptartų R. M. ir E. Š. parodymų analizė patvirtina, kad R. M. kartu su E. Š. nuvyko į L. G. priklausantį butą, turėdami tikslą apiplėšti nukentėjusįjį. Būtent R. M. ir E. Š. bendrų veiksmų visuma leido jiems padaryti nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Visų pirma, R. M. nurodymu E. Š. paskambino į L. G. priklausančio buto duris, nes nukentėjusysis nepažinojo E. Š.. L. G. atidarius buto duris, R. M. užmetė savo striukę jam ant galvos ir sudavė smūgius. Nukentėjusiajam nugriuvus, apeliantas nurodė E. Š. stovėti prie buto durų ir žiūrėti, kad L. G. nesikeltų ir niekas neateitų, ką E. Š. ir darė. Tuo metu R. M. buvo kambaryje ir apžiūrinėjo jį. Taigi, E. Š. veiksmai buvo reikšmingi darant kartu su R. M. bendrą nusikaltimą, leido apeliantui netikėtai užpulti nukentėjusįjį ir vėliau sutelkti dėmesį apieškant kambarį, iš kurio buvo paimtas L. G. priklausantis mobiliojo ryšio telefonas. Įvertinus visą nusikaltimo padarymo eigą, R. M. ir E. Š. veiksmų pobūdį, pripažintina, kad tarp jų buvo susitarimas padaryti nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, o apeliantas ir E. Š. suprato, kad jie veikia bendrai, turėdami tą patį nusikalstamą tikslą, bei norėjo tokiu būdu veikti. Tai, kad E. Š. nenaudojo fizinio smurto prieš L. G. ir neapieškojo nukentėjusiajam priklausančio buto kambario, nepaneigia aplinkybės, kad R. M. kartu su E. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas tinkamai kvalifikavo R. M. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apeliantui, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. R. M. padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą nuosavybei ir vieną tyčinį baigtą nusikaltimą kito žmogaus sveikatai, baudžiamojo įstatymo priskiriamus atitinkamai sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5-6 dalys). Nuteistojo padaryti nusikaltimai yra susiję su savanaudiškomis paskatomis. R. M. padarė plėšimą veikdamas kartu su E. Š., apelianto vaidmuo padarant šį nusikaltimą buvo aktyvus, jis veikė kaip vykdytojas. Apygardos teismas, individualizuodamas nuteistajam bausmes už padarytus nusikaltimus, įvertino jo apeliaciniame skunde nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybė, t. y. prisipažinimą padarius nusikaltimus ir nuoširdų gailestį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis padarė nusikaltimą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). R. M. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, susijusias su jo asmenybe. Visų pirma pasakytina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad R. M. anksčiau ne kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas (t. 1, b.l. 157-159, t. 3, b.l. 15-17). Tiek Joniškio žemės ūkio mokykla, tiek (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenė išskirtinai teigiamai necharakterizuoja R. M. asmenybės. Joniškio žemės ūkio mokyklos pateiktoje R. M. charakteristikoje nurodyta, kad jis drąsiai reiškia savo nuomonę, todėl pamokų metu dažnai įsivelia į konfliktus su mokytojais, sukelia daug sumaišties ir bereikalingų kivirčų, dėl ko už netinkamą elgesį pamokų metu jis buvo ne kartą gavęs drausminę nuobaudą. Be to, apeliantas geba prisitaikyti įvairiose situacijose, tačiau moka manipuliuoti kitais, meluoja bei apgaudinėja (t. 1, b.l. 165). (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės pirmininkės pateiktoje nuteistojo charakteristikoje pažymėta, kad jis visada buvo mandagus ir paslaugus, tačiau ūmaus būdo, fiziškai stiprus, todėl neretai santykius aiškindavosi jėga, negalvodamas apie pasekmes, dėl kurių vėliau jausdavosi kaltas (t. 2, b.l. 187). Be to, apygardos teismas, parinkdamas R. M. bausmes ir jų dydžius, atsižvelgė į aptartas charakteristikas. Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pakankamai didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad R. M. padarė nusikaltimus ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Taigi, pripažintina, kad apygardos teismas, nustatydamas R. M. laisvės atėmimo bausmių dydžius už padarytus nusikaltimus, tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. R. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jo tėvo ir tetos sveikatos būkle, dėl ko jiems būtina pagalba, bei tėvų namų ūkiu, kurį reikia prižiūrėti, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistojo teisinės padėties, tuo labiau, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtų aplinkybių buvimą. Tokios išvados nepaneigia ir R. M. gailestis dėl ankstesnio elgesio, noras pakeisti savo gyvenimo būdą ir pradėti viską iš naujo. Apeliantui galutinė subendrinta bausmė taip pat paskirta laikantis BK 63 straipsnio nuostatų.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.