Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) E. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12373-476/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Egvirija“ ieškinį atsakovams E. M. ir V. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, kai kreditorių teisės buvo pažeistos nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumas.

Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

13. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla ieškovei (nutartis įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 28 d.); bankroto administratore paskirta R. V.; 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, remiantis 2018 m. lapkričio 28 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (atsakovei) V. M. buvo išduotos ieškovės 552,98 Eur piniginės lėšos, kurios buvo išduotos atsakovui E. M., apie tai jam parašu patvirtinant atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje už 2018 m. liepos – rugpjūčio mėn. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal 2018 m. lapkričio 23 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) V. M. buvo išduotos ieškovės 3 251,18 Eur piniginės lėšos. Atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje už 2018 m. sausio – liepos mėn. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad atsakovui E. M. 2018 m. lapkričio 23 d. buvo išmokėta 1 975,65 Eur darbo užmokesčio, o atsakovei V. M. – 1 275,53 Eur darbo užmokesčio. Remiantis 2018 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) V. M. buvo išduotos ieškovės 2 037,32 Eur piniginės lėšos. Atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje už 2017 m. rugsėjo – gruodžio mėn. Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuota, kad atsakovui E. M. 2018 m. lapkričio 7 d. buvo išmokėta 1 343,92 Eur darbo užmokesčio, o atsakovei V. M. buvo išmokėta 693,40 Eur darbo užmokesčio. Pagal 2018 m. lapkričio 5 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) V. M. buvo išduotos ieškovės 4 607,93 Eur piniginės lėšos. Atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje už 2016 m. lapkričio – 2017 m. rugpjūčio mėn. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad atsakovui E. M. 2018 m. lapkričio 5 buvo išmokėta 2 878,03 Eur darbo užmokesčio, o atsakovei V. M. buvo išmokėta 1 729,90 Eur darbo užmokesčio. Iš viso atsakovas E. M. gavo iš ieškovės 6 750,58 Eur piniginių lėšų, atsakovė V. M. – 3 698,83 Eur.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

16. Teisėjų kolegija įvertinusi, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė ir teismas tokios kategorijos bylose turi būti aktyvus bei ginti viešąjį interesą, siūlė ieškovei pateikti įrodymus, kada ieškovė tapo nemoki, kaip ginčijamai sandoriais, išskyrus atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, buvo pažeistos kreditorių teisės. Ieškovė pateikė teismui įrodymus – 2017 m. gruodžio mėn. žiniaraščio kopiją, 2017 m. gruodžio mėn. atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos žiniaraščio kopiją, banko administratoriaus veiklos ataskaitos kopiją. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį – konstatuoti po apeliacinio skundo pateikimo atsiradusį būtinumą teikti naujus įrodymus. Šios konkrečios bylos atveju naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), todėl ieškovės naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami visų bylos aplinkybių kontekste.

Dėl reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais, vadovaujantis CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu (actio Pauliana)

17. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimu prašė pripažinti bankrutavusios įmonės sandorius, vadovaujantis CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu (actio Pauliana). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui.

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2015).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti galiojant Įmonių bankroto įstatymui, iki Juridinių asmenų nemokumo įstatymo įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d., todėl teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, vadovaujasi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

20. Nors bankroto administratorius turi teisę reikšti ieškinį, gindamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vieną iš actio Pauliana būtinųjų sąlygų – kreditorių teisių pažeidimą – bankroto administratorius grindė CK 6.930 ¹ straipsnyje numatytu atsiskaitymo su kreditoriais numatytu eiliškumo pažeidimu.

21. Kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278- 469/2019 buvo suformuluota tokia teisės aiškinimo taisyklė: CK 6.930 ¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930 ¹ straipsnio pagrindu.

22. Kasacinis teismas išaiškino, kad, pirma, CK 6.930 ¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930 ¹ straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.930 ¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.930 ¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė.

23. Paminėtoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.930 ¹ straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad projektu siūloma nustatyti, jog nuostatos dėl mokėjimų eiliškumo turėtų būti taikomos tik tokiu atveju, kai skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), įvertinus jo turimus grynuosius pinigus ir lėšas bankų sąskaitose (negrynuosius pinigus), neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tokiu būdu būtų nustatyta, kad asmuo, turintis finansinių sunkumų, visų pirma turėtų atlikti atsiskaitymus pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo, antrąja eile atsiskaitytų pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių, trečiąja – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo), ketvirtąja – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti ir penktąja – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Toks atsiskaitymų eiliškumas turėtų užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.

24. Taigi, remdamasis CK 6.930 ¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Nagrinėjamu atveju vieną iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisių pažeidimą - ieškovė įrodinėjo būtent atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu. Kasaciniam teismui suformulavus naują taisyklę, įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930 ¹ straipsnio pagrindu. Todėl tiek bankroto administratoriaus argumentai dėl kreditorių teisių pažeidimo, įrodinėjant ieškinį, tiek pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su kreditorių teisių pažeidimu, yra nepagrįsti.

25. Kadangi teismas, nagrinėdamas bylas dėl ieškinių, kurie pateikti kreditorių interesams ginti, t.y. su viešojo intereso gynimu, privalo būti aktyvus, teisėjų kolegija pasiūlė ieškovei pateikti naujus įrodymus dėl įmonės nemokumo ir kreditorių teisių pažeidimo, nes nagrinėjamoje byloje ieškovė faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad atsiskaitant su atsakove buvo pažeistas CK 6.930 ¹ straipsnyje įtvirtintas mokėjimų eiliškumas, ir šiuo pagrindu reiškė reikalavimą dėl lėšų priteisimo.

26. Iš bankroto administratoriaus pateikto prašymo priimti įrodymus matyti, kad atsakovas E. M., pateikdamas pareiškimą dėl ieškovės bankroto, nurodė, kad įmonės nemokumą patvirtino ne tik 2018 m., bet ir 2017 m. finansinės atskaitomybės duomenys, t.y. paties atsakovo teigimu įmonė nemokia tapo 2017 metais. Iš 2018 metų balanso matyti, kad skiltyje ,,praėję finansiniai metai‘‘ nurodoma, kad bendrovės turtą sudarė 38 969,00 Eur , o per vienerius metus mokėtinas sumas sudarė 51 266,00 Eur. Ieškovė pateikė ir 2017 metų žiniaraštį, kad vien tiekėjams buvo skolinga 19 217,00 Eur, o 2017 m. atskaitingam asmeniui skolinga 24 937,41 Eur. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės įmonė vėliausiai buvo nemoki jau 2017 metais.

27. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, kad sudarytais sandoriais buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai. Konstatavus, kad ieškovė kreditorių teisių pažeidimo sąlygos neturi teisės įrodinėti CK 6.930 ¹ straipsnio pagrindu, ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, kuo pasireiškė kreditorių teisių pažeidimas, sudarius ginčijamus sandorius.

28. Tačiau iš ieškovės pateikto prašymo matyti, kad kreditorių teisių pažeidimą ieškovė vėlgi įrodinėja atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, naujų argumentų ar aplinkybių, kad buvo pažeistos kreditorių teisės, nepateikė. Atsakovai savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad ginčijamais sandoriais jie išsimokėjo darbo užmokestį, yra pirmos eilės kreditoriai Įmonių bankroto įstatymo prasme. Iš bankroto administratoriaus pateiktos ataskaitos už laikotarpį nuo 2018-12-28 iki 2019-03-22 matyti, kad Šiaulių apygardos teismas patvirtino UAB ,,Egvirija‘‘ kreditorių reikalavimus 20 692,10 Eur sumai. Pirmos eilės kreditoriai yra atsakovai E. M. (1904,74 Eur) ir V. M. (2473,91 Eur). Šios aplinkybės rodo, kad nors atsakovai ginčijamais sandoriais ir išsimokėjo darbo užmokestį, jų, kaip pirmos eilės kreditorių, reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kad ir tuo atveju, jei ginčijami sandoriai būtų panaikinti ir sumos grąžintos bankrutuojančiai įmonei, pirmąja eile būtų dengiami atsakovų, kaip pirmos eilės kreditorių, reikalavimai. Iš ginčijamos sandorių sumos matyti, kad grąžintų sumų pakaktų tik pirmos eilės kreditoriams – atsakovams, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų pripažinti sandorius negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį. Nenustačius bent vienos sąlygos, kitų sąlygų egzistavimas neįtakoja procesinio sprendimo priėmimo.

29. Pateiktame prašyme dėl įrodymų priėmimo ieškovė nurodė, kad, bendrovei neiškėlus bankroto bylos, atsakovai negalėjo perimti bankroto administratoriaus funkcijų ir skirstyti turtą savo naudai. Ieškovė taip pat teigia, kad tiek pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnį, tiek pagal dabar galiojantį Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 93 straipsnį su kreditoriais atsiskaitoma tuomet, kai yra padengiamos administravimo išlaidos, todėl atsakovai negalėjo pervesti piniginių lėšų sau prieš pat bankroto bylos iškėlimą.

30. Ieškovė, įrodinėdama, kad sandoriai yra negaliojantys dėl to, jog atsakovai nepagrįstai išsimokėjo sau darbo užmokestį iki bankroto bylos iškėlimo, turi nurodyti sandorio negaliojimo pagrindą. Nors ieškovė savo ieškinį grindė CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip jau buvo minėta, juo vadovaujantis naikinti sandorį nėra visų būtinų sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo.

31. CK 135 straipsnyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kitų privalomų duomenų, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo, kaip ne kartą nurodyta kasacinio teismo, tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taigi, teismas turi pareigą teisiškai kvalifikuoti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, šios pareigos nevykdymas gali lemti priimto sprendimo nepagrįstumą, tačiau teismas neturi teisės keisti faktinio ieškinio pagrindo ir ieškinio reikalavimo.

32. Nagrinėjamoje byloje ieškovė faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, ieškovės nuomone patvirtinančias CK 6.930 ¹ straipsnyje ir CK 6.66 straipsnyje numatytas actio Pauliana sąlygas ir šiuo pagrindu reiškė reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nenustačius ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, ieškovė kitų aplinkybių, būtinų reikalavimui kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį, nenurodė. Jei ieškovė laiko, kad atsakovai neteisėtai prieš bankroto bylos iškėlimą išsimokėjo sau darbo užmokestį, turi teisę ginti savo teises ir reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu kitais įstatyme numatytais pagrindais arba CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodydama kitas faktines aplinkybes.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie, nagrinėjamu atveju, nėra teisiškai reikšmingi. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai tenkina apeliacinį skundą ir naikina pirmosios instancijos sprendimą, atmesdamas ieškovės ieškinį atsakovų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ieškinį atmetus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikė.

36. Nagrinėjamu atveju atsakovų apeliacinis skundas tenkintas visiškai. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 235,00 Eur žyminį mokestį. Teismas pažymi, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą juridinis asmuo, kuriam yra iškelta bankroto byla, yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, paduodant ieškinį, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius skundus. Atsakovai, paduodami apeliacinį skundą, sumokėjo žyminį mokestį, nors pagal įstatymą nuo mokesčio sumokėjimo buvo atleisti. Todėl, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovei V. M. jos sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Grąžinti atsakovei V. M. 235,00 Eur (du šimtus trisdešimt penkis eurus) penkis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą 2019-12-02 mokėjimo nurodymu AB Swedbank.

Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.