Dėl duomenų bazės atnaujinimo darbų apie 21 val. kelias minutes neveiks Teisora. Atsiprašome už nepatogumus

Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-17 · Administracinė byla Nr. eI-366-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-17
Bylos Nr.
eI-366-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02798-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Bronius Januška, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
Z. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-366-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02798-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui M. P.,atsakovo atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Z. M. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-696(00330) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei Z. M.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 10–11).

Pareiškėja nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu. Nurodo, kad pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu – šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pareiškėjos sutuoktiniui E. M. (E. M.) Migracijos departamento 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr.(15/4-1)3I-512(00250) buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi remiantis tuo, kad buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir jo sutuoktinei – pareiškėjai Z. M..

Pareiškėjos teigimu, atsakovas, nesulaukęs, kol įsiteisės jos sutuoktinio atžvilgiu priimtas sprendimas, nepagrįstai priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą. Nurodo, kad sprendimas pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu yra apskųstas ir kol jis neįsiteisėjęs, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi nebus išduotas. Šiuo atveju pateikus skundą dėl pareiškėjos sutuoktinio sprendimo, atsakovas turėjo imtis veiksmų, t. y. sustabdyti sprendimo priėmimą pareiškėjos atžvilgiu, tačiau be pagrindo priėmė nepagrįstą Sprendimą (b. l. 10–11).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–17).

Nurodo, kad 2017 m. liepos 31 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjai leidimo laikinai gyventi, nes yra pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjos sutuoktinio E. M. atžvilgiu Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi, priimant ginčijamą Sprendimą pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi (šių aplinkybių pareiškėja neginčija). Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Migracijos departamentas turėjo sustabdyti sprendimo priėmimą pareiškėjos atžvilgiu, kol teisme nagrinėjamas pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi imperatyviomis Įstatymo 35 straipsnio nuostatomis. Skundo teiginiai nėra paremti nei Įstatymo, nei kitų teisės aktų nuostatomis, ir savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (jos sutuoktinis E. M. neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje) (b. l. 15–17).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-696(00330) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei Z. M.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. sausio 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) ir susijusius dokumentus, kadangi ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su savo sutuoktiniu E. M. (b. l. 19–27).

Išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą, Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2017 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą neišduoti jai leidimo laikinai gyventi, nes yra pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 3–4, 124–125).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė remdamasi tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis E. M., t. y. užsienietis, turintis leidimą gyventi (b. l. 19–27, 72–87).

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kokiais atvejais užsieniečiui išduodamas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, kada atsisakoma išduoti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Kaip minėta, skundžiamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (jos sutuoktinis E. M. neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje) (b. l. 124–125).

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo tarp šalių, kad Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą pareiškėjos sutuoktiniui E. M. neišduoti leidimo laikinai gyventi, taigi priimant ginčijamą Sprendimą pareiškėjos sutuoktinis neturėjo galiojančio leidimo gyventi.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3888-764/2017 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl Migracijos departamentas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad jis deklaravo duomenis, neatitinkančius tikrojo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, bei neturi siekio plėtoti ar kurti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. LVAT, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi E. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taigi, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimas įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 20 d. Vadinasi, Migracijos departamento sprendimas, priimtas pareiškėjos sutuoktinio E. M. atžvilgiu, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Analogiška nuostata yra ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje.

Kadangi Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjos sutuoktiniui E. M. atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, vadinasi, pareiškėjos sutuoktinis neturėjo galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų pagrindų, nes jos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2017 m. liepos 17 d. sprendimu nebuvo išduotas.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Konstatavus, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų pagrindų, nes jos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2017 m. liepos 17 d. sprendimu nebuvo išduotas, darytina išvada, kad atsakovas Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, skundžiamu 2017 m. liepos 31 d. sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų papildomai nenagrinės.

Įvertinus rašytinius ir faktinius įrodymus teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2017 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-696(00330) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei Z. M.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimo išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini, todėl nėra pagrindo patenkinti jos prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Z. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Marius BajorasBronius JanuškaIrena Paulauskienė