- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-11
- Bylos Nr.
- eI3-1780-484/2022
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. D.
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinė muitinė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo dalies panaikinimo (pareiškėjas R. D., trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-152(7-140/2021) (toliau – MGK sprendimas) dalį, kuria buvo pakeistas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 1A-170, panaikinant pareiškėjui R. D. apskaičiuotą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir akcizų bei jų delspinigių mokestinę prievolę ir palikti galioti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1A-170 visa apimtimi.
Paaiškina, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai Kauno teritorinė muitinė 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM19/040399S, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 1 dalies a) punktu, 2 ir 3 dalimis, R. D. apskaičiavo ir įpareigojo jį sumokėti importo mokestinę prievolę muitinei: 1 100,00 Eur importo muito, 6 753,00 Eur akcizo, 2 050,00 Eur PVM ir 5 311,00 Eur delspinigių. Nurodo, kad importo mokestinė prievolė pareiškėjui apskaičiuota remiantis įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, kuriuo R. D. už neteisėtai įvežtų į Europos Sąjungos muitų teritoriją cigarečių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, patvirtinančių importo mokesčių sumokėjimą pareiškėjas neturėjo, laikymą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 180 MGL (6 779,00 Eur) bauda, tačiau, pritaikius Baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu – iki 120 MGL (4 444,00 Eur.).
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad R. D. nesutiko su priimtu Kauno teritorinės muitinės sprendimu ir 2021 m. liepos 12 d. padavė skundą Muitinės departamentui, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimą ir „mokesčių apskaičiavimo ir jų išieškojimo procesą nutraukti, taikant senatį“. Muitinės departamentas 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 1A-170 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino skundžiamą Kauno teritorinės muitinės 2021 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1KM18/040399S.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad MAĮ 2 straipsnyje mokestinė prievolė apibrėžta kaip „mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu“, o mokesčių mokėtojas yra „asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį“. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčio įstatymu minėto MAĮ 2 straipsnyje įvardijamas „Lietuvos Respublikos įstatymas, nustatantis šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytą mokestį, šis Įstatymas, Muitinės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis arba Europos Sąjungos muitų teisės aktai, kurie nustato mokestį ir (arba) apibrėžia su mokesčio taikymu arba lengvatomis susijusius klausimus“. Taigi, atsakovo teigimu, šio ginčo atveju importo PVM ir akcizo mokesčių mokestinės prievolės apskaičiavimui be kita ko turi būti taikomos ne tik MAĮ, bet ir šio įstatymo straipsnyje nurodytų PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo bei Muitinės įstatymo nuostatos.
Muitinės departamentas pažymi, kad minėtu Kauno teritorinės muitinės sprendimu buvo apskaičiuota ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti importo PVM ne PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, o 3 dalies pagrindu (už laikytas pažeidžiant nustatytą tvarką neteisėtai į Lietuvą importuotas šiuo mokesčiu apmokestinamas prekes). PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje, o 3 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, žemės ūkio ir kitos rinkliavos, nustatytos Europos Sąjungos mastu, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus, žemės ūkio ar kitas rinkliavas, kai prekės ne iš ES teritorijos įvežamos į šalies teritoriją. „Mokėtina importo PVM suma apskaičiuojama Muitinės kodekso, šio įstatymo ir jų taikymą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka“ – nurodyta PVM įstatymo 93 straipsnyje, o 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „importo PVM už prekes mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie jiems būtų nustatyti)“. Pažymi, kad analogiškos nuostatos nurodytos Akcizų įstatymo 3 straipsnyje, 9 straipsnio 2 dalyje, 3 dalyje, 13 dalyje ir kituose atitinkamuose straipsniuose. Įvertinus minėtas PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatas, kurių priimdama sprendimą nevertino ir netaikė MGK, atsakovo įsitikinimu, neteisinga ir nepagrįsta MGK nuomonė, kad „nagrinėjant ginčo situaciją, tikslinga atskirti PVM ir akcizų apskaičiavimo pagrįstumo vertinimą nuo muitų vertinimo“, kai šiose nuostatose yra tiesioginės nuorodos į Muitinės kodekso nuostatas. Vadinasi, pagal minėtas nuostatas, tiek muito, tiek akcizo ir PVM mokestinės prievolės atsiranda tuo pačiu „skolos atsiradimo“ metu ir mokesčiai mokami „tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai“. Pabrėžia, kad tokia pozicija įtvirtinta ir Europos Sąjungos teisingumo teismo ne viename sprendime (2016 m. birželio 2 d. sprendimas sujungtose bylose C-226/14 ir C-228/14, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje C-480/12 ir kt.).
Pažymi, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti Sąjungos muitinės kodekso straipsniai, taikomi nuo 2013 m. spalio 30 d., o 2 dalyje numatyta, kad kiti kodekso straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Taigi, dėl nustatytos, atsiradusios 2016 m. sausio 29 d., importo mokesčių skolos aktualios ne Sąjungos muitinės kodekso, tačiau 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), nuostatos.
Nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalis apibrėžia skolą muitinei – tai asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą. Kauno teritorinė muitinė R. D. importo mokesčių skolą (tiek muito, tiek PVM ir akcizų) apskaičiavo remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, pagal kurį, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 2 dalimi, skolos atsiradimo momentą nustatė „2016-01-29“. Taigi, ši data (mokestinės prievolės atsiradimas pareiškėjui) ir yra reikšminga taikant mokesčių apskaičiavimo senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (2021 m. birželio 3 d. sprendimas byloje C-39/20, 2006 m. vasario 23 d. sprendimas byloje C-201/04 ir kt.) procesinės taisyklės laikomos taikytinomis visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki įsigaliojimo susidariusioms situacijoms ( ESTT 2006 m. vasario 23 d. sprendimo byloje C-201/04 punktas). Taip pat šiame sprendime nurodyta, kad Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje reglamentuojanti išimties pratęsti išieškojimo senaties terminą dėl „veiksmo, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla“ taisyklė, „ ir toliau įtvirtina šios skolos senaties terminą“ (39 punktas), t. y. taip pat yra materialinė ir padarė išvadą, kad ,jei skola atsirado iki 1994 m. sausio 1 d., minėtą skolą gali reglamentuoti tik tuo metu galiojusios senatį reglamentavusios normos, net jei skolos išieškojimo procedūra buvo pradėta po 1994 m. sausio 1 d.“ (nusprendžiamosios dalies 3 punktas). Panašios išvados padarytos ir ESTT 2021 m. birželio 3 d. sprendimo C-39/20 35 punkte, kuriame pasakyta, kad „Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad skolos muitinei senaties terminas sueina pasibaigus šioje nuostatoje nustatytam trejų metų terminui, įtvirtinta materialinės teisės norma“, lygiai taip pat ir šio termino pratęsimas. Taigi, tiek muitų išieškojimo senatį, tiek PVM ir akcizų išieškojimo senatį reglamentuojančios normos laikomos materialiosiomis ir taikomomis, kaip nurodyta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sprendimo C-264/2008 42 punkte, galiojusios skolos muitinei atsiradimo dieną, o ne kaip teigia MGK „mokesčių apskaičiavimo metu“.
Muitinės departamento nuomone, MGK, neteisingai interpretuodama ir taikydama minėtas teisės aktų nuostatas ir neatsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, nepagrįstai sprendime nepritarė Muitinės departamento pozicijai dėl to, jog turėtų būti taikomas MAĮ nustatytas senaties terminas, galiojęs skolos muitinei atsiradimo metu. Taigi, pripažinus Muitinės departamento sprendimą pagrįstu ir teisėtu dalyje dėl muito mokestinės prievolės ir jų delspinigių apskaičiavimo, niekuo nepagrįsta MGK nuomonė, kad PVM ir akcizų skolos apskaičiavimui, skirtingai nei muitui, turėtų būti taikomas senaties termino reglamentavimas, galiojęs „mokesčių apskaičiavimo metu“, t. y. jos nuomone, turi būti taikomos skolos atsiradimo metu dar negaliojusios jos sprendime nurodytos „Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2,38,68,87,100,132,139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymu Nr. XIII-1329“, nuostatos.
Pažymi, kad skolos atsiradimo metu (2016 m. sausio 29 d.) galiojusio MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau, kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti sausio 1 dienos. Taigi, einamieji yra šie 2021 m., o penki kalendoriniai praėję yra 2016 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, skundžiamu sprendimu Kauno teritorinė muitinė, nepažeisdama šių nuostatų, 2016 m. sausio 29 d. atsiradusią skolą (tiek muito, tiek PVM bei akcizo mokestinę prievolę) apskaičiavo pagrįstai ir teisėtai. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apskaičiuojant muitus, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pranešimas skolininkui apie muito sumos įtraukimą į apskaitą negali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos, o 4 dalyje pasakyta, jog jeigu skolos muitinei atsiradimo priežastis buvo veiksmas, dėl kurio tada, kai jis buvo įvykdytas, galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, toks pranešimas gali būti pateikiamas ir pasibaigus straipsnio 3 dalyje nustatytam laikotarpiui, jį pratęsus pagal nacionalinę teisę mažiausiai iki penkerių, o daugiausiai iki 10 metų. Muitinės įstatymo 40¹ straipsnis (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-803 redakcija) nustato, kad, jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos.
Taigi, atsakovas daro išvadą, kad Kauno teritorinė muitinė 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM19/040399S pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdama minėtais teisės aktais nustatytų mokesčių apskaičiavimo senaties terminų, pareiškėjui apskaičiavo 2016 m. sausio 29 d. atsiradusią importo mokesčių (muito, akcizų ir PVM) skolą bei priskaičiavo delspinigius ir įpareigojo juos sumokėti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. D. atsiliepime su Muitinės departamento prašymu nesutinka, prašo palikti galioti MGK sprendimą, kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad į valstybės biudžetą pagal MGK sprendimą 1 100 importo mokestį ir delspinigius sumokėjo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatymų numatyta senatis ir mokestinės prievolės apskaičiavimo ir išieškojimo procesas nutrauktas. Nurodo, kad teisė remtis senaties terminu reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali remtis senatimi – įstatymuose įtvirtinta nuostata, panaikinančia valstybės institucijų teisę taikyti asmenims teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus neribotą laiką, taip pat nustatytais terminais, kuriems pasibaigus negali būti pradėtas tyrimas dėl galimai padaryto teisės pažeidimo, ir pan.
Pareiškėjas pažymi, kad mokestis už mokestinį laikotarpį negali būti apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas neribotą laiką. Šis principas taikomas tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Mokesčio išieškojimo senaties terminas nustatytas siekiant užtikrinti mokesčių administravimo stabilumą ir efektyvumą, kad mokesčio administratorius galėtų tinkamai realizuoti jam suteiktą teisę išieškoti nesumokėtus mokesčius iš mokesčio mokėtojo turto, o mokesčio mokėtojas būtų apsaugotas nuo užsitęsusios mokesčių išieškojimo procedūros, t. y. mokesčio išieškojimo senaties termino institutas nustatytas tiek mokesčio mokėtojo, tiek mokesčio administratoriaus interesais.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad mokesčių apskaičiavimo ir su jais susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo ir priverstinio išieškojimo senaties terminas. Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti. Pareiškėjo vertinimu, Muitinės departamentas manipuliuoja įvairiais ES ir nacionalinės teisės aktais ir iš skundžiamo sprendimo visiškai neaišku, kuo buvo vadovaujamasi patvirtinant Kauno teritorinės muitinės sprendimą.
Teigia, kad jis šiuo atveju yra prilygintas mokesčių mokėtojui ir ta aplinkybė, kad jo prievolės kildinamos iš baudžiamosios bylos, senaties termino taikymui jokios reikšmės neturi. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis norminių aktų nustatytais terminais apskaičiuoti mokestines prievoles ir jas priverstinai išieškoti netrukdė, iš Lietuvos niekur išvykęs nebuvo. Mano, kad, jeigu atsakingi pareigūnai tinkamai ir laiku neatliko savo pareigų, tai yra jų kaltė ir jam perkelti atsakomybę bei didinti išieškomus delspinigius dėl to nėra jokios logikos ir teisingumo.
Dėl šių priežasčių pareiškėjas visiškai sutinka su MGK sprendimo išvadomis ir argumentais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime palaikė atsakovo Muitinės departamento prašymą, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl MGK sprendimo dalies, kuria buvo pakeistas Muitinės departamento sprendimas, panaikinant pareiškėjui apskaičiuotą PVM ir akcizų bei jų delspinigių mokestinę prievolę, nusprendus, kad yra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas PVM ir akcizų mokestinei prievolei apskaičiuoti.
Nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė (toliau – Kauno TM) 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM18/040399S, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 1 dalies a) punktu, 2 ir 3 dalimis, pareiškėjui apskaičiavo 1 100,00 Eur importo muito, 6 753,00 Eur akcizo, 2 050,00 Eur PVM ir 5 311,00 Eur delspinigių (MGK byla, b. l. 11-12). Importo mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiuotos remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016 (baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2016 m. vasario 29 d.), kuriuo pareiškėjas už neteisėtai įvežtų į Europos Sąjungos muitų teritoriją cigarečių, nepažymėtų banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, patvirtinančių importo mokesčių sumokėjimą neturėjo, laikymą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje (MGK byla, b. l. 24-25).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas nesutiko su priimtu Kauno TM sprendimu ir 2021 m. liepos 12 d. padavė skundą Muitinės departamentui, prašydamas jį panaikinti ir „mokesčių apskaičiavimo ir jų išieškojimo procesą nutraukti, taikant senatį“ (MGK byla, b. l. 11-12).
Muitinės departamentas 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 1A-170 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino skundžiamą Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1KM18/040399S (MGK byla, b. l. 5-7).
Nesutikęs ir su Muitinės departamento sprendimu, pareiškėjas apskundė jį MGK, kuri 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. S-152(7-140/2021) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir pakeitė Muitinės departamento 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1A-170, kuriuo buvo patvirtintas Kauno TM 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 1KM19/040399S, nurodydama pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 1 100,00 Eur importo muito ir 116,00 Eur importo muitui tenkančią delspinigių sumą ir pripažindama, jog šiuo sprendimu PVM ir akcizų prievolės apskaičiuotos nepagrįstai, nes 2021 metais buvo pasibaigęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas (MGK byla, b. l. 2-3, 30-33).
Atsakovas nesutikimą su nurodyta MGK sprendimo dalimi grindžia iš esmės tuo, kad MGK, panaikindama pareiškėjui importo PVM ir akcizo už importuotas prekes mokestinę prievolę, nepagrįstai vadovavosi tik MAĮ 68 straipsnio nuostatomis (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija), neatsižvelgdama ir nesivadovaudama nei į PVM įstatymą perkeltomis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ir į Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą (toliau – Akcizų įstatymas) perkeltomis 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios direktyvą 92/12/EB, ginčo teisiniams santykiams aktualiomis nuostatomis, nei suformuota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Nurodė, kad tiek muito, tiek akcizo ir PVM mokestinės prievolės atsiranda tuo pačiu „skolos atsiradimo“ metu ir mokesčiai mokami „tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai“. Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju turėjo būti taikomas MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi skolos muitinei atsiradimo metu ir nustačiusi, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau, kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti sausio 1 dienos.
Komisija nepritarė Muitinės departamento pozicijai dėl to, jog turėtų būti taikomas MAĮ nustatytas senaties terminas, galiojęs skolos muitinei atsiradimo metu, o ne mokesčių apskaičiavimo metu. MGK sprendime konstatavo, kad šiuo atveju yra tikslinga atskirti PVM ir akcizų apskaičiavimo pagrįstumo vertinimą nuo muitų vertinimo, atsižvelgiant į tai, jog muitų apskaičiavimas reguliuojamas Europos Sąjungos tiesioginio taikymo ir juos įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais.
Mokesčių mokėtojo pareiga apskaičiuoti mokesčius, be kita ko, yra įtvirtinta MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje. Pastarojoje nuostatoje įtvirtinta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais Mokesčių administravimo įstatyme numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 2 dalis)
MAĮ 68 straipsnyje yra nustatyta mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Atvejais, kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas atliekant mokestinį patikrinimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra siejama su tokio patikrinimo pradžia (pvz., 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-214/2009). Aptariamas senaties terminas skaičiuojamas atgal nuo tų kalendorinių metų, kada buvo išrašytas pavedimas tikrinti <...> (pvz., žr. 2009 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-214/2009; 2012 m. liepos 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-2226/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad mokestinis patikrinimas iš esmės yra mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo vykdomo mokesčių apskaičiavimo patikrinimas (MAĮ 2 straipsnio 23 dalis). Visa mokestinio patikrinimo procedūra yra nukreipta būtent į mokesčių apskaičiavimą ar perskaičiavimą, todėl pradėjus mokestinį patikrinimą kartu prasideda ir mokesčių administratoriaus vykdomas mokesčių apskaičiavimas ar perskaičiavimas (2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1431/2009).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno TM importo, PVM ir akcizų apskaičiavimo procedūrą pradėjo remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, kuriame nustatyta, kad R. D. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent, 2016 m. sausio 29 d. namuose – lauko virtuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė akcizais apmokestinamas prekes: 250 pakelių cigarečių „Fest“, 2140 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 1800 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Minėtu teismo įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje bei jam paskirta bauda.
1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 1 dalies (a) punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38-41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Muito skola susidaro tuo metu, kai prekės neteisėtai įvežamos į muitų teritoriją bei tuo metu, kai yra nustatoma, kad šios prekės yra tokioje situacijoje, dėl kurios susidaro muito skola (Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 2 dalis).
Remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016 nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjui skola muitinei atsirado 2016 m. sausio 29 d. Ginčo dėl to nėra.
Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno TM, 2021 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (9.6/04)-1B-4695 informavo pareiškėją apie galimo nepalankaus teritorinės muitinės sprendimo priėmimą pagal nustatytus teisės aktų pažeidimus. Kauno TM 2021 m. birželio 11 d. gautas pareiškėjo atsakymas į minėtą muitinės pranešimą, kuriame pateikta nuomonė apie pranešimą tikrinamam asmeniui dėl galimo nepalankaus sprendimo. Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM18/040399S pareiškėjui apskaičiavo importo PVM ir akcizo mokestinę prievolę.
Įvertinus nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnyje nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino pradžia sietina ne su mokestinės prievolės (skolos muitinei) atsiradimo momentu, o su mokesčių administratoriaus procedūros, pradėtos remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, pradžia.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad mokesčių apskaičiavimo procedūra pradėta 2021 metais, kai Kauno TM, nustačiusi skolininką muitinei, apskaičiavo importo mokesčių skolą, įtraukdama ją į apskaitą, ir 2021 m. gegužės 24 d. išsiuntė pranešimą pareiškėjui. Tuo metu buvo aktuali nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusi MAĮ 68 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymas Nr. XIII-1329), kurioje nustatyta, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad mokestinė prievolė atsirado 2016 m. sausio 29 d., darytina išvada, kad MGK sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno TM, apskaičiuodama PVM ir akcizo prievolę pareiškėjui, praleido MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą mokesčiams apskaičiuoti.
Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančioje MAĮ 68 straipsnio 4, 5 bei 6 dalies redakcijoje nustatytos išimtys dėl ilgesnių mokesčio apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo senaties terminų (einamieji ir 5 arba 10 praėjusių kalendorinių metų). Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima šiais atvejais: 1) kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį); 2) kai mokesčių administratorius apskaičiuoja ar perskaičiuoja mokesčių mokėtojo, neatitinkančio minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, mokesčius; 3) kai, remiantis šio Įstatymo 61¹ straipsniu, mokesčių administratorius mokesčius apskaičiuoja ar perskaičiuoja pagal automatinių informacijos mainų pagrindu gautą informaciją; 4) kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, taip pat tikrinant Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 7 dalies ir 461 straipsnio taikymo pagrįstumą. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe; 5) kai siekiama įrodyti skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti šias skolas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89¹ straipsnį, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnį, Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnį. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe; 6) kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas teismui pripažinus mokesčio mokėtojo bankrotą tyčiniu; 7) kai pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo VIII skyriaus nuostatas daroma ilgalaikio turto, kuris nėra nekilnojamasis turtas, atskaita. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe.
Nagrinėjamu atveju pagrindų taikyti ilgesnius, nei MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytus, terminus nenustatyta.
Atsakant į Muitinės departamento skundo argumentus, kad MGK šiuo atveju nepagrįstai atriboja PVM, akcizų ir muito mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo vertinimą, pažymėtina, kad muito mokesčių ir PVM bei akcizų paskirtis yra skirtinga. Importo muito paskirtis – pabranginti tam tikras prekes ir taip sumažinti jų įvežimą, norint apsaugoti vietos gamintojus, taip pat gauti pajamų į biudžetą. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad importo PVM objektu yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, o 13 dalyje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju tenka importuotojui. Importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą skolą muitinei. Kai akcizais apmokestinamos prekės importuojamos neteisėtai, prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam neteisėtai importuojant šias prekes.
Be to, muitų apskaičiavimo ir išieškojimo procedūrą, skirtingai nei PVM ir akcizo, reglamentuoja Europos Sąjungos tiesioginio taikymo teisės aktai (Sąjungos muitinės kodeksas) ir juos įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais. Todėl Sąjungos muitinės kodekse nustatytas muitų apskaičiavimo ir išieškojimo terminas negali būti taikomas PVM ir akcizo apskaičiavimo bei išieškojimo atveju. Pagal MAĮ 13 straipsnį, PVM ir akcizai administruojami MAĮ nustatyta tvarka.
Kaip matyti iš ginčijamo MGK sprendimo, MGK pritarė Kauno TM atliktam muitų apskaičiavimui, konstatavusi, kad pranešimas skolininkui buvo pateiktas, nepraleidus 10 metų senaties termino, numatyto Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnyje ir Muitinės įstatymo 43 straipsnyje, tačiau dėl pagal MAĮ administruojamų PVM ir akcizų konstatavo, kad yra praleistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas jų apskaičiavimo terminas.
Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MGK sprendimo dalis, kuria pakeistas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 1A-170, panaikinant pareiškėjui apskaičiuotą PVM ir akcizų bei jų delspinigių mokestinę prievolę, nusprendus, kad „2021 metais buvo pasibaigęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas“ PVM ir akcizų mokestinei prievolei apskaičiuoti, yra teisėta ir pagrįsta, jos panaikinti atsakovo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl atsakovo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmesti, kaip nepagrįstą.
Palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. S-152(7-140/2021) visa apimtimi.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.